Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox FM99 archyvai. „Alytaus istorijos trio‘, tai „FM99“ su Alytaus kraštotyros muziejumi 2002 metais sukurtos radijo laidos – pasakojimai apie Alytaus istoriją nuo ankstyvųjų laikų iki XX amžiaus.
Alytus minimas kryžiuočių karo kelių aprašymuose
Kelis kartus Alytus minimas kryžiuočių karo kelių aprašymuose. 1384 metų įrašas nurodo atskirą maršrutą į Alytaus pilį.
Štai vienas pirmųjų kelio į Alytų aprašymų. 1384 metais, Švento Petro suėmimo dieną, rugpjūčio pirmąją, šį kelią aprašė Kvevedis iš Tamoviškių: „Šituo keliu Kvevedis iš Tamoviškių nori vesti iki Alytaus pilies, nuo Dovydiškių iki Rausvės 2 mylios, nuo Rausvės 3 mylios iki Šešupės, nuo Šešupės 4 mylios iki Amalvės upės, ten yra 2 bjaurūs raistai. Kiekvienas vienos virvės ilgumo. Nuo Amalvės 4 mylios į Alytaus pilį. Tame tarpe yra upė, per kurią reikės keltis. Šiame kelyje visoms nakvynėms vandens ir žolės užtektinai.“
XIV amžiuje rašytiniuose šaltiniuose Alytus minimas aštuonis kartus, trijuose skirtinguose šaltiniuose – Vygando Marburgiečio kronikoje, kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose ir Jogailos išduotoje privilegijoje Skirgailai. Šios žinios leidžia spręsti, kad Alytus buvo tipiškas to laiko feodalinės Lietuvos teritorinis vienetas – Alytaus žemė, o žemių centre esanti Alytaus pilis. Jogailos išduota privilegija Skirgailai mini Alytaus žemę, kuri buvo abipus Nemuno ir tikriausiai turėjo būti siaura ir pailga. Taip manyti leidžia vėlesni dokumentai, kalbantys apie Alytaus stalo ekonomiją.
Alytus auga
Po Žalgirio kautynių ir 1422 metų Melno taikos Alytaus piliakalnis su šalia esančia gyvenviete neteko gynybinės reikšmės, bet gyvenvietė į šiaurę nuo piliakalnio dėl patogios padėties vandens ir sausumos kelių atžvilgiu ėmė dar labiau augti.
Vietinis prekybos ir amatų centras Alytuje galėjo atsirasti jau penkioliktajame amžiuje, tačiau miesteliu rašytiniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose jis nevadinamas iki šešioliktojo amžiaus pirmos pusės.
Alytaus dvaras
Apie to meto miestelį labai sunku ką nors pasakyti, bet jo augimui įtaką turėjo daryti ir Alytaus dvaro atsiradimas. Ši dvaro sodyba pastatyta jau kairiajame Nemuno krante. Iš dvaro buvo valdoma Alytaus giria.
Taip pat Alytaus plėtimusi tiek kairiajame, tiek dešiniajame Nemuno krante turėjo įtakos prasidėjęs ištuštėjusios per karus su kryžiuočiais Užnemunės apgyvendinimas.
Alytus tapo vienu šios veiklos centrų, o Alytaus dvaro kairiajame Nemuno krante pastatai jau galėjo būti XV amžiaus 2-oje pusėje.
Alytaus tyrinėjimai
Apie XVI amžiaus miestelį sunku kalbėti, šiek tiek žinių galima rasti kitų miestų aktų knygose. Pavyzdžiui, Kauno aktų knygose randami įrašai apie Alytaus miestelėnus. Jie bylinėjasi dėl prekybos druska, dėl skolų, parduoda ir perka arklius. Šie, kad ir nežymūs faktai rodo, kad miestelis buvo centras ir jame vystėsi amatai.
Jei apie miestelį nedaug ką galime pasakyti, tai apie XIV – XVII amžiaus miestelėnus jau galime nemažai kalbėti, tai leidžia daryti atlikti archeologiniai kompleksiniai Alytaus kapinyno tyrinėjimai. Šis Alytaus vėlyvųjų viduramžių kapinynas didžiausias iš pastarojo laikotarpio senkapių Lietuvoje. 1984 – 86 metais vyko archeologiniai šio kapinyno tyrinėjimai, jiems vadovavo archeologas Eugenijus Svetikas.
Buvo sužinota apie mūsų miesto senųjų gyventojų antropologinį tipą, ūgį, mitybą ir ligas. Buvo ištirti 2988 kvadratiniai metrai ir tame kapinyne buvo suregistruoti 1152 kapai.
Alytiškiai mažiau sirgo sifiliu nei vilniečiai
Didelę dalį įkapių sudaro auskarai, kurių rasta 152 ir 461 moneta, jos kaldintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos – Lenkijos valstybėje, Švedijoje, Prūsijoje, Vengrijoje.
Rastos įkapės liudija, kad nors dar ir buvo stipri pagonybė, bet jau formuojasi ir katalikų tikėjimas, o archeologiniai radiniai leidžia spręsti apie viduramžių miestiečių pasaulėžiūrą. Šių tyrimų dėka sužinome, kad gyventojų skaičius Alytaus mieste atskirais laikotarpiais svyravo. Pavyzdžiui, 1581 metais buvo 1150 – 1200 gyventojų, o po nepilno šimtmečio 1667 metais vos 450 – 700 gyventojų. Gyventojų mažėjimai tiesiogiai susiję su gaisrais, epidemijomis bei karais.
Vėlyvaisiais viduramžiais alytiškius dėl prastos mitybos kankino anemija, kaulų uždegimai. Tuo laikotarpiu kaimo bendruomenėse anemijos požymių daugiau nei miesto. Paradokso priežastis galėtų būti ta, kad miestuose žmonės mirdavo anksčiau nei išsivystydavo lėtinė anemija, kurios požymius galima užfiksuoti.
Kaulų tuberkulioze, viena iš retų infekcinių ligų paliekančių pėdsakus kauluose, sirgo 18 – 25 % Alytaus gyventojų, nuo sifilio kentėjo 2 – 3 % gyventojų. Palyginus su to meto vilniečiais, kurių sirgo 7 – 11 %, tai tikrai nedaug.
Jau nuo žemdirbystės pradžios, ėmus vartoti daugiau angliavandeniais turtingo maisto, dažniau randami įvairūs burnos ertmės uždegimai ir ypač kariesas. Alytiškiai nuo jo taip pat kentėjo, neretas sirgo dantenų ligomis. Antropologiniai tyrimai leidžia kalbėti tik apie nedidelę dalį susirgimų, tačiau iš tikrųjų ligų buvo nemažai.
Ir buvo aukštesni už vilniečius
Nustatyta, kad žmonės buvo gana neaukšti, vidutinis vyrų ūgis Alytuje vėlyvaisiais viduramžiais siekė 166 – 167 cm, moterų apie 157 cm. Viduramžių miestams būdinga, kad miestiečiai paprastai buvo žemesni už kaimo ar mažų miestelių gyventojus. Bet alytiškiai vyrai to meto vilniečius vidutiniu ūgiu lenkė beveik 5 centimetrais.
Miestiečių amžiaus vidurkis buvo 45 metai. Ilgiausiai gyvenęs vyras buvo 55 metų.
Alytaus gyventojų populiacija buvo rasiškai pakankamai mišri ir tai nieko nuostabaus. Gyventojų migracija į miestą iš vietinių kaimų ir svetur, paliko savo žymę.
Klausykite daugiau istorikų pasakojimuose.
