Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

FM99 archyvai. „Alytaus istorijos trio‘, tai „FM99“ su Alytaus kraštotyros muziejumi 2002 metais sukurtos radijo laidos – pasakojimai apie Alytaus istoriją nuo ankstyvųjų laikų iki XX amžiaus.

Rusų priespauda

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje besiformuojanti lietuvių tauta išgyveno sunkius laikus. Okupacinė rusų valdžia Lietuvoje sudarė politines ir ekonomines sąlygas savaiminiam tautos sunykimui. Lietuvos gyventojai, patekę rusų valdžion, savo nepasitenkinimą bandė reikšti sąmokslais ir sukilimais.

Represijos lietuvybei

Po kiekvieno nepasisekusio pasipriešinimo caro valdžiai, Lietuvoje politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos sunkėjo. Pavyzdžiui, po 1831-ųjų metų sukilimo, rusai uždarė Vilniaus universitetą. Taip pat rusų valdžia ėmėsi ir kitų represinių priemonių – mažino mokyklų skaičių, atiminėjo sukilėlių dvarus, uždarinėjo vienuolynus, trėmė Lietuvos gyventojus.

XIX amžiaus 7-o dešimtmečio pradžioje Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje vyko sukilimas. Jau 1861 metų pavasarį, iš pradžių Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje, nuvilnijo politinės manifestacijos. Didžiausios manifestacijos įvyko tų metų rugpjūčio mėnesį, minint Liublino unijos 292 metines. Vilniuje ir Kaune jose dalyvavo po keletą tūkstančių žmonių. Dažniausiai tai smulkūs tarnautojai, amatininkai, moksleiviai, nors prisidėdavo ir dvarininkai bei katalikų dvasininkai.

Manifestacijose buvo populiarūs šūkiai skatinę siekti senosios unijinės valstybės atkūrimo, bet įvedus karo stovį, manifestacijos nutrūko. Buvo nuspręsta 1863 metų pavasarį pradėti sukilimą, tačiau dėl rekrutų ėmimo, Centrinis tautinis komitetas, kuris dar buvo vadinamas Laikinąja tautine vyriausybe, sukilimą Lenkijoje pradėjo tais pačiais metais sausio 22-os dienos manifestu, kuriame skelbė nacionalinio valstybingumo kūrimą, luomo teisių sulyginimą, naudojamos žemės atidavimą valstiečiams ir feodalinių prievolių panaikinimą.

Sukilimas didžiausią savo jėgą pasiekė 1863 metų pavasarį. Stipriausiai sukilimas pasireiškė Kauno gubernijoje.

Kaip 1863 metų sukilimas palietė Alytų ir jo apylinkes

Alytaus apylinkėse veikė keletas sukilėlių būrių. Jau pirmaisiais sukilimo mėnesiais Povilas Suzinas Prienų miškuose subūrė sukilėlių būrį. Vėliau prie jo prisijungė dar keli sukilėlių būriai. Kiek vėliau šie sukilėlių būriai pasuko į Staciškius prie Seirijų, o Suzino vadovaujami sukilėliai vyko link Kauno, bet vengdami susidūrimo su rusų kariuomene prie Punios persikėlė per Nemuną, o ties Alytumi vėl sugrįžo į Augustavo guberniją.

Ties Alytumi tarp rusų kariuomenės ir sukilėlių įvyko trumpas susišaudymas iš abiejų Nemuno pusių, o šio susišaudymo Povilo Suzino vadovaujami sukilėliai per Mankūnus pasuko link Seirijų, prie Stacičkių kaimo susijungė su anksčiau čia atvykusiais sukilėlių būriais.

Netoli šio kaimo sukilėlius pavijo rusų kariuomenė, įvykusiame mūšyje žuvo sukilėlių vadas Povilas Suzinas, o likusieji sukilėliai buvo išblaškyti. Šio sukilimo pasekmės buvo liūdnos. Caro valdžia ėmėsi represijų.

Lietuvos rusinimo politika

Po 1963 metų sukilimo Aleksandras II numatė vykdyti Lietuvos rusinimo politiką. Ją įgyvendinti pavedė Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui. Jis 1864 metais parengė radikalų šiaurės vakarų krašto pertvarkymo planą, kuris buvo pavadintas rusų pradų atkūrimo programa.

Tais pačiais metais caras Aleksandras II patvirtino šį planą. Muravjovo parengtoje programoje buvo numatyti šie svarbiausi uždaviniai:

• pašalinti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo;
• neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų;
• kontroliuoti ir varžyti katalikų bažnyčią;
• sudaryti sąlygas plėsti stačiatikybei;
• sparčiai steigti rusiškas pradines mokyklas;
• skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas;
• lotynišką abėcėlę pakeisti rusiška ir
• uždrausti imperijoje lietuvišką spaudą lotyniškųjų raidynu.

Kūrėjai savo programą planavo įgyvendinti per kelias dešimtis metų. Net po formalaus griežto režimo atšaukimo 1872 metais ir rusifikacijos politikos susilpnėjimo, kraštas buvo valdomas remiantis specialiais nuostatais, o ne visoje imperijoje galiojančiais įstatymais. Krašto administravimas pasikeitė tik 1905 metais.

Kai pasireiškė šio plano įgyvendinimas Lietuvoje arba vadinamajame Šiaurės vakarų krašte

Tais pačiais metais ir prasidėjo aktyvus programos įgyvendinimas. Pirmiausia imta steigti rusiškas pradines mokyklas, kuriose mokytojavo pravoslavų tikėjimo mokytojai, buvo uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškus leidinius lotyniškuoju, o vėliau ir gotiškuojo Prūsijos lietuvių vartotu raidynu.

1864 metais Muravjovas įsakė elementorius, maldaknyges ir kitus lietuviškus raštus spausdinti kirilica. Liaudis tokias knygas pavadino „graždankomis“.
Taip pradėtas spaudos draudimas buvo vis labiau stiprinamas, vėliau Vilniaus generalgubernatorius Kaufmanas slaptu 1865 metų rugsėjo mėnesio raštu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams įpareigojo uždrausti spausdinti ir įvežti bei platinti visus lietuviškus leidinius lotyniškomis lenkiškomis raidėmis.

1864-06-05 Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo raštas Vilniaus cenzūros komitetui uždrausti lietuviškų elementorių spausdinimo lietuviškomis lotyniškomis raidėmis:
„Siunčiu lietuviškos abėcėlės egzempliorių, atspausdintą rusiškomis raidėmis, ir siūlau komitetui nuo šiol laikytis taisyklės nepraleisti spausdinimui nė vienas lietuviško elementoriaus rašyto lenkiškomis raidėmis. Leisti spausdinti juos tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį.“

1865 metų rugsėjo 23 dienos Vidaus reikalų ministro Valujevo aplinkraštis: „Šiaurės vakarų krašto vyriausiasis viršininkas man pranešė, kad didesniam žemaičių lietuvių ir latvių susiliejimui su šio krašto rusų gyventojais ir rusų kalbos bei gentinių tarmių platinimui tarp minėto krašto gyventojų, jis pasiūlė šių gubernijų viršininkams duoti šiuos įsipareigojimus:

1. Uždrausti visiems spaustuvių litografijų ir chromolitografijų laikytojams spausdinti savo įmonėse bet kokius leidinius lietuvių ir žemaičių tarmėmis lotyniškomis lenkiškomis raidėmis.
2. Panaudoti visas gubernijų viršininkų turimas priemones, kad būtų uždrausta įvežti, pardavinėti ir bet kokiu būdu platinti pirmajame punkte minėtus leidinius.
3. Paskelbti šį nurodymą visiems spaustuvių litografijų laikytojams bei knygų pardavinėtojams, ir jei būtų pažeistas šis nurodymas, uždraustus leidinius konfiskuoti.

Vidaus reikalų ministras Valujevas 1865 metais rugsėjo 23 dieną taip pat išleido aplinkraštį, kurio turinys yra panašus, kaip ir anksčiau Kaufmano pasirašytas raštas.

Visa lietuvių spauda turėjo būti draudžiama, tačiau išimčių po truputį atsirado. 1870 metais Vilniaus gubernatoriaus aplinkraščiu buvo leista išparduoti spaustuvėse ir knygynuose užsigulėjusias lietuviškas maldaknyges ir religinio turinio knygas.

1876-78 metais Peterburge lietuvių studentų pastangomis buvo išleisti 5 lietuviški leidiniai. 1880 metais Peterburgo mokslų akademija išrūpino leidimą išleisti keletą knygų, dainų rinkinį, žodyno dalį, grožinės literatūros ištraukas.

Lietuviškais rašmenimis leidžiamos knygos šiaurės vakarų krašte

Lietuvoje knygos buvo spausdinamos tik rusiškomis raidėmis, lietuviškas lenkiškas raidynas buvo uždraustas, spausdinama tik vadinamąją graždanka, bet jos nebuvo populiarios.
Visą lietuviškos spaudos leidimą rusišku raidynu caro administracija iš pat pradžių perėmė į savo rankas. Ji taip pat nustatinėjo leidinių rūšis kiekį bei paskirtį. Spauda kirilica buvo itin skurdi ir negausi.

Per visus 40 spaudos draudimo metų išėjo vos 55 leidiniai ir net skaičiuojant variantus – tik 63. Nors ir kaip buvo stengiamasi šiuos leidinius išplatinti, tačiau nepavyko net dovanoms išdalinti.

Lietuviai boikotavo šiuos leidinius, o svarbiausia, kad jie nepasiekė savo tikslo ir neturėjo jokios kultūrinės reikšmės. Lietuvių spaudos draudimas trukdė, bet nesustabdė leidybos augimo, nes lietuviškos spaudos paklausia buvo gana didelė.

Dėl spaudos draudimo Vilniaus lietuviškų knygų leidybos centras buvo likviduotas, o leidyba susikoncentravo už Rusijos imperijos sienų Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose.

Spaudos draudimui pasipriešinimą pradėjo vyskupas Motiejus Valančius. Klausykite toliau istorikų pasakojimą.