Alytaus istorija (VI laida). Tarpukario Alytaus fragmentai 

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

„Atsidūriau Alytuje. Nuo stoties smėliuotas kelias veda miestan. Alytaus vardu vadinasi du miestu – vienas Suvalkijos pusėje laikomas svarbesniuoju miestu ir didesnio judėjimo centras, antrasis gi Alytus – už Nemuno, Vilniaus pusėje. Pats miestas, ypač įei suvalkinis, netvarkiai susistatęs, pilnas giliausio smėlio. Jau Alytuje norėdamas kur nors pasiskubinti, nepasiskubinsi, nes kojos iki kaulelių lenda smėlin ir rodos jas atgal kas traukia, o vasaros vėjuotomis dienomis nuo dulkių tai nors stiklinę puodynę ant galvos užsimauk. Žiemą pirkioje gyvuliai ir vištos kartu laikomi, tik apie stalą apsitveria, kad avys duonos išėjus kur nesuėstų. Su žvake, reikia ieškoti tokio, pas kurį pirkioje grindys būtų, tik vos vienaoje pirkioje mačiau ir tai vos kojos neišsisukau taip duobėtos. Čia tinkamai gyvena tik ant pirštų gali suskaičiuoti. Dvarų, žinoma, aš neskaitau, bet užtat nuėjus pro bažnyčią į Alytaus šilelį, tai gera… Rimties metais čia privažiuoja ponų vasarą linksmai praleisti iš Vilniaus ir Kauno bei kitų vietų. Čia karinė muzika groja, žmonės po Nemuną ploteliais važinėjasi, gegužinių lietuvių dainos tik gausdavo po padanges.“

Taip 1918-ais metais laikraštyje „Tėvynės sargas“ aprašomas Alytaus miesto vaizdas. 

Nepriklausomoje Lietuvoje Alytus pasidarė apskrities miestas ir visos Dzūkijos centras. 1931 metais jam suteiktos pirmaeilio miesto teisės, o 1932-aisiais metais Alytus pripažintas kurortu.

„Pats miesto vaizdas žymiai pasikeitė. Senos gatvės pertvarkytos, daug išvesta naujų gatvių, pastatyta eilė naujų, tiek viešų, tiek privačių, namų.“ Taip Alytų pristato informacinis leidinys „Alytus“ išleistas 1939 metais. 

Kaip keitėsi miesto vaizdas

Pirmaisiais nepriklausomybės metais kairiojo kranto Alytaus centras buvo Vilniaus gatvė, o tankiausiai gyvenama žemutinė Nemuno terasa – Nemuno, Šilelio, Upelio, Lelijų, Kauno gatvės ir Užuolankos, Žalioji, Aukštoji gatvės prie Kriaušiaus upelio.

Trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje miestas sparčiai keitėsi, augo.

Apie 1924 metus miestas pradėtas platinti geležinkelio kryptimi, tada susiformavo naujamiestis – Birutės, Vytauto, Aušros, Margio, Šarūno ir Gardino gatvės. Metams bėgant miestas išsiplėtė ir už geležinkelio. Susidarė naujos Daugų, Liškiavos, Varėnos, Perlojos, Seinų ir Alovės gatvės. 

Alytaus kurortas

Plėtėsi ir kurortinė miesto dalis. Minėtame leidinyje „Alytus“ rašoma: „miesto kurorto rajonas apima apie 180 hektarų plotą pušyno, prieinančio miestą iš pietų pusės. Jame išvesta naujų gatvių ir pastatyta nemaža dailių vasarinių. Gatvėms suteikti žymių Lietuvos žmonių vardai – Basanavičiaus, Maironio, Čiurlionio, Krėvės, Vaižganto ir Žemaitės.

Apie vasarines sklypai ir aikštelės apaugę pušimis, kurios savo šakomis dažnai siekia vasarinių langus. Pušynų ir smėlio mėgėjai čia randa sau didelio malonumo. Maudyklos įrengtos prie Nemuno ir pasiekiamos iš Lelijų gatvės. Meškerioti tinka visa panemunė.

Sporto mėgėjams, patarnaus Dzūkų stadionas Birutės gatvėje. Čia yra teniso, krepšinio ir futbolo aikštės. Baidarių sportui taip pat sąlygos geros. Informacinį leidinį „Alytus“ išleido Alytaus kurorto direkcija 1939-aisiais metais.

Pradžia

Tačiau pradžia buvo labai sunki. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi pradžioje ties Alytumi buvo pakibusi grėsmė visam kraštui. Pro Alytų ėmė skverbtis bolševikų pajėgos, norėjusios suduoti mirtiną smūgį laisvę tik atgavusiai Lietuvai. 

1919-ais metais vasario 12 dieną Alytuje prasidėjo mūsų pirmosios kovos su rusų bolševikais. Miestą gynė ne visai susiformavęs pirmasis Lietuvos kariuomenės pėstininkų pulkas. Žymiai gausesnio priešo spaudžiami mūsiškiai turėjo trauktis. 

Vasario 13 dieną ant medinio Alytaus tilto žuvo pulko vadas, karininkas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmasis mūsų karininkas, žuvęs kovose dėl Lietuvos laisvės. Alytus pateko į bolševikų rankas, tačiau po poros dienų mūsų kariuomenė atsiėmė Alytų.

Alytuje įamžintas karininko A.Juozapavičiaus vardas

Karininko Antano Juozapavičiaus vardas Alytuje įamžintas keliskart. Jo vardu pavadinti Šaulių namai, pastatyti 1936- 1938 metais. Šaulių namai kaštavo miestui apie 200 000 litų. Pirmame aukšte buvo įrengta salė su scena, priėmimų patalpos, kur veikė restoranas ir kiekvieną vakarą grojo džiazą. Buvo skaitykla ir biliardo kambarys. 

Rūsyje įrengta mankštų salė, 2-ajame aukšte veikė šaulių klubas. 1937 metais pastatytas gelžbetoninis tiltas per Nemuną Alytaus mieste karininko atminimui pavadintas Antano Juozapavičiaus vardu. Ir gatvėje Pirmame Alytuje turi Antano Juozapavičiaus vardą. 

Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamentas Kaune 1928 metais raštu kreipėsi į apskričių ir miestų valdybas, prašydamas prisiųsti žinių apie miestų tvarkymą. Alytaus miesto burmistras Edvardas Neverauskas apie Alytų pateikė tokias žinias: „per karą sudegė dalis miesto – 25 savininkai. Sunyko viena lentpjūvė, vienas malūnas, padegėliai ne visi atsistatė. Miesto centre butas iš 3 kambarių ir virtuvės kainuoja iki 200 litų mėnesiui. Augimo plano miestas neturi. Perkant statybai sklypus vidutiniškai mokama miesto centre 40 litų ir priemiesčiuose 2 litai už kvadratinį metrą. Naujame mieste daugiausiai statydinasi valdininkai, sename mieste – pirkliai, o priemiesčiuose darbininkai.

 1919 metais mieste pastatyti 9 mediniai namai. Iš viso per 1919-1928 metus pastatyta 26 mūriniai ir 138 mediniai namai. Plytas miestas gauna iš vietinių plytnyčių ir Palemono, mokant po 150 – 160 litų už 1000. 

Miestas užima apie 300 hektarų. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 1923 metais mieste gyveno 6322 gyventojai. Mieste yra 30 gatvių, 10 iš jų grįstų. Prie kanalizacijos nesiruošiama, yra upė, naudojama miesto nusausinimui ir apsivalymui.

 Iš susisiekimo miestas pelno neturi. Mieste yra 3 autobusai, 11 lengvųjų automobilių, 3 sunkieji automobiliai kroviniams vežti, 7 motociklai, 137 dviračiai. Du kartus į dieną autobusas važiuoja į Kauną, vienas kartą į dieną į Varėną, Merkinę, Seirijus ir Simną. Iki 1924 metų Nemunu iš Kauno į Alytų plaukiojo keleiviniai garlaiviai. 

Du nepriklausomybės dešimtmečiai – Alytus keitėsi

Miestas per du nepriklausomybės dešimtmečius pakeitė savo vaizdą, bet Vilniaus gatvė išliko pagrindine tarpukario Alytuje. Tuo metu Alytuje buvo tik vienas daugiaaukštis – trijų aukštų Zimavičienės mūras Vilniaus gatvėje.  Vieta pagrindinėje miesto gatvėje tiko tokiam prabangiam namui. Alytaus žemės ūkio draugija miesto centre ponios Zimavičienės name turėjo įsteigusi moderniškas maisto produktų ir mėsos bei jos gaminių krautuves.

Alytaus žemės ūkio draugija, įsteigta 1922 metais. Pradžioje ji aprūpindavo ūkininkus trąšomis ir ūkio reikmenimis bei mašinomis, vėliau pradėjo rūpintis žemės ūkio produktų prekyba. Įsteigė savo parduotuves, įrengė kepyklą, kuri aprūpindavo pirmos rūšies duona miesto gyventojus ir kariuomenę. Draugijai įsteigė urmo prekių sandėlį, prekiavo statybinėmis medžiagomis. Draugijai vadovavo Juozas Gasiūnas. 1922 metais spalio 1 dieną įvesta sava valiuta litas rodė, kad krašto ūkis stiprėjo. 

Vincas Grušnys Zimavičienės name įrengė knygyną, kuriame galima buvo įsigyti ne tik mokslo vadovėlių, dailiosios literatūros, bet ir kosmetikos, parfumerijos bei kitų prekių. Vinco Grušnio knygynas prekiavo ir geležinėmis lovomis. Kaip tokiu atveju sakytų profesorius Gudavičius, akivaizdu, kad to meto knygynai neišsilaikydavo vien tik iš knygų prekybos, nors tarpukario Alytuje jų būta ir daugiau nei dabar.

Beje, Grušnio knygynas nebuvo seniausias lietuvių knygynas Dzūkijoje. Kur kas anksčiau, 1906-ais metais, Nemunaityje įsikūrė Baltuškos knygynas, kuriame knygas buvo galima pirkti ir pasiskolinti. Mūsų laikais knygų skolinimosi paslaugos taip populiarios tarpukaryje knygynai jau nebeatlieka. 

1908 metais buvo dar įsteigtas Slančiausko knygynas Lazdijuose ir Seinuose „Šaltinio“ knygynas. Reikia pastebėti, kad dalis tarpukario Alytaus knygynų priklausė kitataučiams – Blochui, Kleimanui. Beje, knygomis prekiavo ir kioskai bei įvairios parduotuvės.

Verslas Alytuje

Vilniaus gatvėje broliai Bolisai įsirengė avalynės dirbtuvę. Joje atliko įvairius avalynės užsakymus ir pataisymus. Darbas buvo garantuotas ir kainos prieinamos. 

Mykolas Kuprevičius Vilniaus gatvėje turėjo centralinę vaistinę. Provizorius Kuprevičius 1910 metais buvo baigęs Maskvos universitetą, paskui ilgus metus dirbo Sveikatos departamento farmacijos revizoriaus pareigose. Savo laboratorijoje jis pagamino kai kuriuos vaistus, kuriais prekiauti leido Sveikatos departamentas. Tai buvo priemonės nuo prakaitavimo, nuo galvos skaudėjimo, plaukams stiprinti „Pirakoli“. Vaistinė turėjo turtingą parfumerijos ir kosmetikos skyrių.

Miglino krautuvė, įsteigta 1925 metais, aptarnauja visą Alytaus miestą ir apylinkę. Čia galima įsigyti galanterijos prekių, dalių dviračiams, stiklų langams ir veidrodžiams ir kitų įvairių prekių. 

Didelė dalis krautuvių priklausė žydų tautybės žmonėms. Vilniaus gatvės paletė labai įvairi. Čia buvo įsikūrusios miesto savivaldybė, ugniagesių komanda, ūkio bankas, policijos nuovada. Krautuvėlės, vaistinės knygynai išsidėstę abiejose gatvės pusėse. Kino teatrai Alytuje buvo du ir vienas veikė Vilniaus gatvėje. 

Kino teatrai konkuravo

Alytaus mieste buvo 2 kino teatrai, įsikūrę beveik greta – vienas Vilniaus, kitas Užuolankos gatvėje. Vilniaus gatvėje buvusio kino teatro „Palas“ savininkais visą tarpukarį buvo Šulmanų šeima. „Palas“ buvo priverstas konkuruoti su kitu Alytaus kinu, Šajos Paktoriaus „Kapitol“, todėl jame bilietai buvo pigesni ir kainavo nuo 50centų iki pusantro lito.

Tuo tarpu „Kapitol“ seansas kainuodavo nuo 75 centų iki 2 litų. Kinuose filmai buvo demonstruojami tris savaitgalio dienas, kartais net ir 4 ar 5 dienas per savaitę, jei filmai sulaukdavo didesnio žiūrovų srauto. Repertuare dominavo vokiški filmai. Kino teatruose vykdavo ir kitokių renginių, partijų ir organizacijų susirinkimų.

1938 metais Kopelio Šulmano įmonė pervadinama „Dainava“. Tuo metu Šajos Paktoriaus „Kapitol“ tampa „Dzūkija“. Šiandieninė Alytaus „Dainava“ ne ta pati, o pavadinimai greičiausiai buvo pakeisti todėl, kad Smetona vykdė tautinimo politiką. Iš kitos pusės, tokių pavadinimų, kaip Palas, Kapitol, Lietuvoje buvo labai daug. 

Gausi žydų bendruomenė

Tarpukario Lietuvoje iš įvairių tautinių mažumų tarpo žydai buvo pati gausiausia ir įtakingiausia bendruomenė. Miestuose ir miesteliuose jie sudarė 33 % gyventojų. Savo rankose žydai buvo sutelkę didžiąją dalį Lietuvos pramonės ir prekybos. Alytus nebuvo išimtis. Pirmajame Alytuje netoli tilto buvo seniausia Alytuje įmonė Abramavičiaus fotoateljė, šalia jos buvo kailių ir odinių pirštinių dirbtuvė, priklausiusi taip pat Abramavičiaus, prie dirbtuvės buvo odų dažykla, Vilniaus gatvėje veikė Manasausko fotolaboratorija. 

1920 metais kovo mėnesį Pirmajame Alytuje įsteigtas Žydų liaudies bankas – seniausia kredito draugija Alytuje. Žydai jau nuo pat vietinės valdžios organizavimo pradžios aktyviai įsitraukė į šią veiklą. Pirmąją Alytaus miesto valdybą išrinkta 1918 metais gruodžio 2 dieną sudarė 5 lietuvių, 5 žydų ir 5 lenkų atstovai. Trečiuoju Alytaus miesto burmistru 1922 metais buvo išrinktas žydas Kopelis Šulmanas miesto burmistru išbuvo labai trumpai vos kelis mėnesius ir nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis jisai gavo miesto burmistro postą. K.Šulmanas labiau žinomas Alytuje kaip verslininkas, o ne kaip burmistras. 

Prekyba klestėjo

Svarbūs buvo ir mieste rengiami turgūs. Jie vyko dabartinėje Rotušės aikštėje, buvusioje Turgaus ir Rinkos aikštėje, du kartus per savaitę, pirmadienį ir ketvirtadienį. Aplink Rinkos aikštę pristatė mūrinių privačių namų, kuriuose kuriasi įvairios smulkios įmonės, steigiasi krautuvės. 

Viena žinomiausių Rinkos aikštėje buvo Motiejaus Ališkevičius „Prekyba“ įsteigta dar 1929 metais ir per trumpą laiką įgijusi miesto gyventojų ir ūkininkų pasitikėjimą. Greta aikštės veikia vienintelis Alytuje lietuvio Igno Valūno restoranas. 

Jau minėtame leidinyje „Alytus“ 1939 metais pažymima, kad gyventojų daugumą sudaro prekybininkai, pramonininkai bei amatininkai. Alytuje nurodomas gyventojų skaičius – 11000. Alytuje vyravo smulkioji pramonė, bet buvo ir kelios įmonės, kur dirbo apie 20 darbininkų. 

Didžiausios tarpukario Alytaus įmonės

1929 metais Alytuje broliai Cvilingai įsteigė mašinų fabriką „Ūkmaš“, kuris šiandien žinomas mašinų gamyklos „Astra“ pavadinimu, specialiai žemės ūkio mašinoms gaminti. Fabrike buvo gerai įrengta špižiaus liejykla, šaltkalvių ir kalvių bei kiti skyriai, gamino maniežus, kuliamąsias ir akselines mašinas, arpus, drapokus javams ir šienui pjauti bei kitus žemės ūkio padargus. 1934 metais įmonėje dirbo 30 darbininkų.

1936 metais birželio 1 dieną galutinai buvo įrengtas miškų departamento Terpentino ir kanifolijos fabrikas, kuris gamybai žaliavą imdavo iš aplink esančių miškų. 

Paminėtinas 1936 metais Alytuje įkurtas konservų fabrikas „Vegetarija“, kuris gamino konservus iš vaisių, grybų bei daržovių. Dirbtuvės savininkas Zubavičius buvo žinomas Dzūkijos krašte kaip geras pramonininkas. Džiovintus grybus gamykla eksportuodavo į Ameriką, Italiją, Prancūziją, konservai pasiekdavo net Palestiną. 

Alytuje buvo išplitusi miško apdirbimo pramonė, veikė kelios lentpjūvės. Margio gatvėje veikė Baliukevičiaus baldų ir statybos dirbtuvė, kur buvo galima įsigyti stiprius, gražius ir moderniškus baldus. 

Tuo metu mieste buvo 2 benziną ir tepalų sandėliai ir dvi tos pačios paskirties krautuvės. Jos priklausė Amerikos firmai „Topolin“ ir Anglijos „Shell“. Alytuje veikė vienintelis Lietuvoje brolių Krengelių aliejaus ir pokosto fabrikas. Ūkininkai iš fabriko gaudavo veršeliams išspaudų. Tokia įmonė Dzūkijos ūkininkams buvo labai reikšminga sėmenų rinkai. Aliejų ir pokostą fabrikas realizavo daugiausia vietos rinkoje, tačiau dalis buvo eksportuojama į užsienį. 

Stoties gatvėje nuo 1922 metų veikė Kupčiūno siuvykla, kuri buvo pirmaeilė tos rūšies įmonė visame Dzūkijos krašte. Kupčiūnas čia įsteigė ir manufaktūros krautuvę, o 1925 metais, Švietimo ministerijai leidus, atidarė kirpimo ir siuvimo kursus.

Bažnyčios gatvėje veikė Volfo įvairių varinių bei skardinių dirbinių dirbtuvė, žymiausia Alytuje ir apylinkėje, atliekant skardos stogų ir įvairius statybos vamzdžių įrengimo darbus. Rinkos aikštėje veikė Abraomo Segalio varinių ir skardinių dirbinių dirbtuvė. Ji taip pat priimdavo užsakymus stogams dengti.

Paminėtina Narulenskio vaisvandenių dirbtuvė Beiralo lentpjūvė ir valcių malūnas, prie geležinkelio buvo brolių Kraveckų druskos malūnas. 

Spauda Alytuje susidūrė su cenzūra

Tuometinis Alytaus miesto gyvenimas spaudoje atsispindėjo įvairiapusiškai. Laikraščių kūrimasis mieste sutapo su pirmųjų spaustuvių įsteigimu 1927 metais Mendelio- Bokšickio, o 1930 metais ir Hercelio – Sluckio. Tačiau pirmieji miesto laikraščiai buvo leidžiami ne spaustuviniu būdu, o rankraštiniai ir dauginti įvairiais dauginimo prietaisais.

Tarpukario laikotarpyje Lietuvoje moksleivių tarpe šie leidinėliai buvo labai populiarūs. Ne išimtis ir Alytus. Mieste jų daugiausia išleido Lietuvos krikščionių demokratų partijos organizacijos. Pirmojo spausdinto spaustuvėje miesto laikraščio „Dzūkų bizūno“ sumanytojai buvo du Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjai Petras Dumbliauskas ir Vytautas Vacys Misiūnas. Tačiau redaktoriumi ir leidėju rašėsi tik Misiūnas. 

Pirmasis laikraščio numeris išėjo 1925 metais ir užsiėmė vietos valdininkijos ir dvasininkijos kritika, kitų negerovių pajautimu. Ypač kliuvo Alytaus policijos vadui Lesniauskui ir klebonui Baltrušaičiui. Redaktoriui buvo iškelta byla, o pirmasis laikraščio numeris konfiskuotas, nors jis ir bandė teisintis, kad jo leidžiamame humoro laikraštyje sveiko proto žmogui jokių visuomenę erzinančių žinių nėra ir negali būti. 

Antrasis „Dzūkų bizūno“ numeris išėjo 1926 metais. Jo viršelyje vėl puikavosi Baltrušaitis, besiginantis stipraus gėrimo buteliu nuo Misiūno plakimo. Spėjama, kad Petro Dumbliausko autorystei priklauso ir šis eilėraštis:

Leidinys sustojo 1926 metais iš viso išleidus tik du numerius, kurie buvo išspausdinti Kaune „Raidės spaustuvėje“. 1927 metais Misiūnas dar bandė gaivinti savo laikraštį, išleisdamas vienkartinį „Dzūkų bizūno kotą“, tačiau viskas baigėsi eiliniu bylos jam iškėlimu. Vis dėlto savo „bizūniško“ stiliaus jis neatsisakė ir rimčiausiame savo laikraštyje „Dzūke“, kurį jis leido kartu su kitu Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos veikėju Simu Radišausku.

Radišauskas, prieš atvykdamas gyventi į Alytų, dalyvavo kuriant Žemaitijos periodinę spaudą, tačiau Telšiuose jo įkurti laikraščiai vystėsi sėkmingai net ir jam išvykus. Tuo tarpu Alytuje jam to pakartoti nepavyko. Todėl nejučiomis kyla klausimas, kodėl – gal čia sutrukdė ankstyva paties Radišausko mirtis? O gal koją pakišo cenzūra? 

Dvasininkų indėlis

Galima buvo šaipytis iš kunigų žmogiškų silpnybių, tačiau dvasininkų indėlis politiniame ir kultūriniame gyvenime nenuginčijamas. Kunigas Konstantinas Paulavičius, atvykęs į Alytų 1910 metais, iš karto ėmė rūpintis bažnyčios rekonstrukcija ir 1925 metų kreipimesi į aukotojus jis rašo: „žinodamas tamstos gerą širdį, drįstu kreiptis viešpaties Jėzaus ir Alytaus bažnyčios vardu, prašydamas, kiek galėsite, kokiu būdu galėsite padėti privesti šią bažnyčią prie to, kad taptų daugiau panaši į Dievo namus. Viduje ji taip prastai atrodo, jog nežinau, ar yra kita tokia Lietuvoje. Jau 10 metų, kaip nėra jokių vargonų. Bažnyčia nebūtų buvusi taip ilgai be vargonų, jeigu būtų karas žmonių taip nenuvarginęs ir būtų nepalietęs bažnyčios trobesių.“

1928 metais jam pavyko už aukotojų pinigus nupirkti naujus vargonus ir ta proga bažnyčioje vyko didelis koncertas, kuriame dalyvavo žymūs to meto atlikėjai, Kačianauskas, Kaveckas, Vasiliauskas ir kiti. Jie atliko Bacho ir kitų klasikų kūrinius.

O 1931 metais kunigui Paulavičiui vadovaujant bažnyčioje buvo atliktas didelis kapitalinis remontas. 

Alytaus miesto sodas

Alytaus būta gyvo ir lankomo. Miesto centre beveik 6 hektarus užima miesto parkas, miestiečių vadinamas Miesto sodu. Gražūs takai, dailūs suoliukai, modernus apšvietimas, rožinė ir fontanas padarė jį reto grožio poilsio vieta. Vasaros metu čia grojau ulonų pulko orkestras.

Priešais parką stovi žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklas. Jį visuomenės aukomis pastatė skulptorius Antanas Aleksandravičius 1928 metais. 1934 metų pavasarį statula buvo perkūno sudaužyta, bet 1937 metais atnaujinta vietos keramiko Vytauto Brazdžiaus. 

Antrojo ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko karių ruošiamos raitųjų sporto šventės sutraukia labai daug žiūrovų ir suteikia nemaža malonumo. Dzūkų etnografinis muziejus Juozapavičiaus prospekto kampe turi tokius skyrius: namų apyvokos, ūkio padargų ir įrankių, archeologijos, numizmatikos ir istorijos. Lankomas buvo sekmadieniais 13 – 17 val. Ekskursijos leidžiamos ir kitomis dienomis, tik iš anksto susitarus su Dzūkų muziejaus pirmininku Jonu Miškiniu.

Beje, daktaras Simas Janavičius ir Jonas Miškinis suorganizavo kelias senovės dienas Dzūkijoje  – 1935 metais Merkinėje, 1936 metais Alytuje, 1937 Dauguose, o sekančiais metais Seirijuose.

Alytaus mokymo įstaigos

1939 metais mieste buvo 9 įvairios mokyklos – valstybinė gimnazija, Vidurinė miškų mokykla, Žemės ūkio mokykla, Amatų mokykla, progimnazija ir 4 pradžios mokyklos. Visose mokyklose mokėsi apie 2300 mokinių, o jų mokomąjį personalą sudarė apie 95 mokytojai. 

Pirmajame Alytuje 1927 metais įsteigta Aukštesnioji miškų mokykla buvusiose Saratovo kareivinėse už dabartinių vyno ir chemijos gamyklų – ten likę griuvėsiai. Iki 1938 metų jie išleido 264 miškininkus. Tais pačiais metais įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla Pontono kareivinių bazėje. 1928 metais pavasarį Alytuje įsteigtas pirmasis miškų departamento medelynas.

Bandymai gaivinti spaudą Alytuje

Pats rimčiausias bandymas įkurti mieste laikraštį buvo 1931 metais, kai advokatas Adomas Vilimas leido ir redagavo „Alytaus dzyvą“. Laikraštis greitai tapo pastebėtas, ėmė kovoti su negerovėmis, tačiau ilgai neišsilaikė. Adomas Vilimas prieš atvykdamas gyventi į Alytų irgi turėjo patirties Žemaitijoje kuriant spaudą, kaip ir Radišauskas. Todėl vėl kyla klausimas, kodėl net ir ketvirtajame dešimtmetyje nepavyko Alytuje leisti spaudą. 

Greičiausiai to meto Žemaitijos, jau nekalbant apie Suvalkiją, skaitytojai buvo pasiekę aukštesnį kultūrinį lygį, labai skiriasi ir regionų finansinės galimybės. Po „Alytaus dzyvo“ žlugimo 1932 metais, mieste visus 13 metų iki pat 1945 metų jau niekas nebandė leisti laikraščių. Na, išskyrus keletą vienkartinių, kurių paruošimui irgi prireikdavo vos ne visos aktyvios miesto inteligentijos paramos. Tačiau net ir Vilimo bandymas liudijo, kad formuojasi miesto visuomenė ir Alytus tampa miestu.

Tarpukario laikotarpis labai svarbus miestui. Svarbus tiek urbanistine raida, tiek visuomeninio kultūrinio gyvenimo įvairove. Ir šiandien mus džiugina pasivaikščiojimai Miesto sode, miesto praeitį reprezentuoja Laisvės angelo skulptūra, svečiams pasakojame apie Alytaus senąją gimnaziją, ulonus, šaulių namuose veikusį Stremausko restoraną ir džiazo koncertus.

Alytus tarpukario laikotarpiu išaugo ir išgražėjo, buvo lankomas ir gyvas miestas. Alytuje ekskursijoms nakvynę parūpindavo Turizmo draugijos skyrius, bet buvo numatyta pastatyti naują modernų kelių aukštų viešbutį Birutės gatvėje, kad jis patenkintų miesto svečių reikalavimus. 

Lyginant su 1923 metais, kai Alytuje gyveno tiktai 6 322 gyventojai, 1939 metais Alytuje jau gyveno apie 11 000 gyventojų. Tai būtų puikus įrodymas, kad miestas buvo patrauklus, jo vaizdas gražus, o ką mes šiandien pristatome savo miesto svečiams, o visa tai išaugo ir buvo sukurta, pastatyta tarpukario laikotarpiu. 

Nuotraukos: europeana.eu ir Alytaus kraštotyros muziejaus