Alytaus istorija (VII laida). XXa. Alytus – pagal planą mieste turėjo gyventi per 100 000 žmonių

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

FM99 archyvai. „Alytaus istorijos trio‘, tai „FM99“ su Alytaus kraštotyros muziejumi 2002 metais sukurtos radijo laidos – pasakojimai apie Alytaus istoriją nuo ankstyvųjų laikų iki XX amžiaus.

XX amžiaus antra pusė

XX amžiaus antrojoje pusėje Alytus pradėjo sparčiai augti. Iki šiol nėra istorinių darbų, kuriuose kritiškai būtų tyrinėtas šis laikotarpis, istorinės informacijos gausa ir jos įvertinimas sunkina pokalbį apie 6 – 9 dešimtmečius, t.y. apie tarybinius laikus.

Tam, kad laikotarpis būtų tinkamai ir objektyviai įvertintas, reikalingas labai ilgas ir nuodugnus visų turimų duomenų iš šio laikotarpio tyrimas ir apibendrinimas, kuriam prireiktų gero dešimtmečio. Tad chronologiškai sekame miesto raidos etapus ir kultūrinį gyvenimą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 9 dešimtmečio.

1944-aisiais metais priartėjus frontui, vokiečiai traukėsi iš Alytaus nedegindami, tačiau susprogdino tiltus, svarbesnes pramonės įmonės ir dalį visuomeninių pastatų, taip pat išardė geležinkelio bėgius nuo Alytaus net iki Šeštokų.

Pokario Alytus

Be to, karo metu buvo išgriautas miesto centras. Taigi Vilniaus Dariaus ir Girėno Bažnyčios ir kitos šalia esančios gatvės pasikeitė neatpažįstamai. Miestas tikrai sunkiai kėlėsi iš griuvėsių. Iš Alytaus apylinkių atgal į miestą grįžus pabėgėliams 1944-aisiais metais gyventojų skaičius buvo vos apie 7000.

Pokario metais Alytus atsigaudinėjo lėtai ir sunkiai, antrojo pasaulinio karo pabaiga, turėjusi didelės įtakos visam SSRS ūkiui atsiliepė ir Lietuvai, taip pat ir Alytaus miestui. Tik po kelių metų pradėjus skilti į šalies ekonomikai imta tvarkyti miesto griuvėsius.

Siekdama koordinuoti Rusijos ir jos okupuotų šalių ūkį, tarybų valdžia sudarė grandiozinį ekonomikos plėtros planą, į kurį buvo įtraukta ir Lietuva. Alytuje pradėtos atkurti veikusios iki karo ir karo metu nesunaikintos įmones, taip pat pradėtos statyti naujos. Sudarytos sąlygos ir net skatinama rusakalbių inkorporacija į Pietų Lietuvą, į lietuviškiausią Lietuvos rajoną, griuvėsių vietoje pradėjo augti nauji gyvenamieji namai.

Atsirado naujos gatvės, nauji gyvenamieji rajonai didėjo gyventojų skaičius, Alytus turėjo tapti vienu iš respublikos pramonės miestų, Pietų Lietuvos pramoniniu centru.

Po karo buvo parengta miesto generalinio plano schema. Atsispindėjo tik artimiausių metų statybos, o apie miesto plėtrą nė žodeliu neužsimenama. Tiesa, nebuvo leista statyti panemunėje, nes buvo planuota statyti hidroelektrinę ties Birštonu, visa panemunė būtų apsemta vandens.

Alytaus pramonė

Pradedant kalbėti apie pramonę, būtina paminėti, jog prieš daugiau nei 50 metų, tai 1945-aisiais, pradėjo veikti pirmoji Alytaus pieninė. Ji įsikūrė buvusios veterinarijos ligoninės patalpose Pulko gatvėje. Sezono metu čia buvo perdirbama vos 3 – 4 tonos pieno.

Gamybinę pieninės brigadą sudarė vos 5 žmonės. Iki kolektyvizacijos pagrindiniai žaliavos tiekėjai buvo ūkininkai. Pieninė gamino sviestą, valgomuosius ledus, o iš lieso pieno kazeiną, fermentinius sūrius, taip pat varškę.

Dalis ūkininkų pieną pristatydavo ir žiemą, bet jo vos užtekdavo ligoninės poreikiams patenkinti. Ši pirmoji Alytaus pieninė gyvavo net 13 metų.

Naujajai pieninei vieta buvo parinkta už miesto, Kauno gatvėje. 1958-aisiais metais naujoji pieninė per parą perdirbdavo iki 15 tonų pieno ir tuo metu joje dirbo apie 100 žmonių. Naujoji pieninė gamino kondensuotą pieną su cukrumi, kazeiną, valgomuosius ledus ir jiems kepė vaflinius puodelius. Šioji gamykloje veikė 28 metus.

Augant miestui didėjo ir pieno produktų paklausa. Esanti gamykla negalėjo tenkinti poreikių, tad 1982-aisiais metais padėtas kertinis akmuo jau naujos pieninės statybai. Kitais metais prasidėjo ir jos statyba, o pati gamykla pradėta eksploatuoti 1985-ųjų metų rugsėjo 30 dieną. Naujoje gamykloje dirbo daugiau nei 500 darbuotojų.

Praėjus 7 metams po karo 1952-ais metais buvo pradėti valyti Alytaus centro griuvėsiai. Po poros metų valymo ir tvarkymo jų vietoje pasodinti medžiai ir įrengtas skveras, didelė dalis alytiškių jį dar atsimena.

Pagal statistinius duomenis matyti, kad darbo vietos pokariniame Alytuje buvo labai aktyviai kuriamos. 1955 metais pradėjo veikti didelė siuvykla. Ji buvo įrengta vienas iš buvusių ulonų kareivinių blokų. Jie dirbo net 700 darbininkų.

1957 metais pastatytas siuvimo fabrikas, po metų iškilo duonos ir pieno kombinatai, o paskutiniaisiais šeštojo dešimtmečio metais nutiestas geležinkelis į Marijampolę per Šeštokus, o 1959 metais Alytuje buvo pastatytas pontoninis tiltas per Nemuną.

Alytaus augimas

Iki 1959 metų dešiniajame Nemuno krante beveik nebuvo statybų. Statiniai aplink aikštę daugiausia buvo žydų sunykusios sodybos, likusi dalis teritorijos buvo apleista. Kairiajame Nemuno krante – naujamiestyje statybų kiek daugiau, centre taip pat iškilo keli pastatai, o abi miesto dalis 1959 metais sujungė jau anksčiau minėtas laikinasis tiltas.

Taip pat pradėjo veikti Alytaus – Kazlų rūdos geležinkelis, tuo laikotarpiu mieste jau gyveno 12 350 žmonių.

Pramonės augimas

1964 metais patvirtinti respublikos gamybinių jėgų išdėstymo principai. Pramonę nuspręsta koncentruoti daugiausia rajonų centruose, Alytus kaip vienas iš tokių miestų, gavo galimybę sparčiai augti.

1960-ais metais Žemės ūkio mašinų fabrikas perorganizuotas į mašinų gamyklą, tuo pat metu pirmajame Alytuje įsteigtas mechanikos technikumas. Po 3 metų kairiajame krante pramonės rajone pastatyta šaldytuvų gamykla, o dar po metų, gelžbetoninių konstrukcijų gamykla.

1963 metais atsiranda Alytaus vyno gamykla, dabartinė akcinė bendrovė „Alita“, tuo metu gaminusi šampanizuotą vynuogių vyną, putojančius vaisių ir uogų vynus, trauktinę, stipriuosius alkoholinius gėrimus, koncentruotas obuolių sultis, taip pat džiovintas obuolių išspaudas.

Jau nuo 1979-ųjų metų ji pavadinta Alytaus vyno ir šampano gamykla. Šiek tiek vėliau, 1986 metais, Alytaus nealkoholinių gėrimų ir šampano kombinatas, galiausiai 1991 metais gamykla tapo valstybine įmonę „Alita“, ir 1995 metais buvo reorganizuota į akcinę bendrovę tuo pačiu pavadinimu.

Alytaus vystymo planas

1964 metais buvo parengtas Alytaus miesto vystymo planas. Pagal jį apie 2000 – uosius metus mieste turėjo gyventi 105 000 gyventojų, o gal net ir daugiau. Akivaizdu, kad tuometiniai skaičiavimai neišsipildė.

Alytus turėjo būti plečiamas tik kairiajame Nemuno krante, palei nutiestą gatvę iš naujamiesčio į Kauno pusę. Tai dabartinė Naujoji gatvė. Iš čia suplanuotų gyvenamųjų kompleksų apie du su puse kilometro į šiaurę nuo senojo centro pradėtas formuoti pagrindinis pramonės rajonas. Kitas pramonės rajonas buvo numatytas dešiniajame Nemuno krante į šiaurę nuo buvusios miesto dalies.

Septintojo dešimtmečio viduryje baigtas statyti Dainavos mikrorajonas. Jame apsigyveno 14 000 žmonių. 1966 metais parengtas senojo miesto projektas, derintas tik prie pagrindinių gatvių ir visai nesiekiantis išsaugoti senojo miesto. Didžiojoje teritorijos dalyje pagal to meto laisvo planavimo principus, prie gatvių išdėstyti tipiniai daugiabučiai namai ir visuomeniniai pastatai. Nepaisant didelių šio projekto trūkumų pagal jį visgi atstatyti karo metu apgriautas vakarinis miesto dalies centras.

Klausykite toliau!

Nuotraukos – Z.Bugakovo, Alytaus kraštotyros muziejaus.