Alytaus istorija (VIII laida). Įžymūs kraštiečiai

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

FM99 archyvai. „Alytaus istorijos trio“, tai „FM99“ su Alytaus kraštotyros muziejumi 2002 metais sukurtos radijo laidos – pasakojimai apie Alytaus istoriją nuo ankstyvųjų laikų iki XX amžiaus.

Dzūkijoje nuo senų laikų darbavosi daug žymių žmonių. Ne visų jų pavardės yra žinomos, kai kuriuos šiandien prisiminsime, ne tik tuos, kurie gimė Dzūkijoje, bet ir tuos, kurie savo darbais ją garsino. Dirbusių Dzūkijos krašte sąrašas iš tiesų būtų gana. Į pirmąsias gretas prašosi M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, Vincas Krėvė – savo srityje jie nepralenkiami. Bet Dzūkijoje gyveno ir dirbo daug kitų žymių žmonių, kurie savo darbais išgarsino mūsų kraštą. 

Žmonių žinomumą, gyvenimą ir darbus vertiname atsižvelgdami į du dalykus, vienas – kiekis jis prisidėjo sprendžiant savo laikmečio problemas ir antras – kokios įtakos turėjo kitiems jo gyvenamuoju laikotarpiu ir ateityje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Kompozitorius, dailininkas ir kultūros veikėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ne tik gerai suprato savo laikmečio problemas, bet ir visa krūtinė alsavo savo laiko dvasia.

Čiurlionis gyveno kritišku Lietuvai istorijos momentu, kai seni gyvenimo pagrindai pradėjo griūti, o nauji dar tik ryškėjo.

Būdamas gabus ir išsilavinęs, jis per muziką ir tapybą atspindėjo laiko dvasią, giliai išgyveno sunkią tautos padėtį – visoje jo kūryboje nėra linksmos gaidos.

Čiurlionio kūryba turėjo didelę įtaką tolesnei lietuvių profesionaliojo meno raidai, jo kūriniai, susiję su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Europos menu, ir šiandien reprezentuoja Lietuvą visame pasaulyje. 

Vincas Krėvė

Literatūros klasikas Vincas Krėvė, kurio dar 1912- ais metais pirmą kartą spaudoje pasirodę žodžiai ir šiandien šildo ne tik dzūkų krūtines: 

„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis – ir savo aukštais kalneliais, ir žemais kloneliais, savo tamsiomis giriomis, didžiais tankumynais, kuriais nei žmogus nepraeina, nei žvėris nepralenda, tik maži paukšteliai čiulbuonėliai pralekia. Bet ir už mažus paukštelius čiulbuonėlius, už lakštingalėles garsiau dainuoja ten jaunos sesulės, skaisčios Dainavos šalies mergelės… Ir ankstų rytą, ir vėlų vakarėlį skamba jų dainos – ir giriose tamsiose, ir lankose žaliose, kai šienelį grėbia, ir laukuose plačiuose, kur rugelius jaunos pjauna, ir žaliame vyšnių sodely, kur jauno bernelio liūdi…“

Ketvirtajam „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ leidimui pasirodžius, laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1940-aisiais metais buvo išspausdintas Antano Venclovos reportažas, kaip buvo parašyta populiariausia mūsų knyga. Straipsnyje perteikiamas pokalbis su rašytoju. Vincas Krėvė, paklaustas, kaip kilo idėja parašyti taip išgarsėjusią knygą, atsakė, kad būdamas Kijevo universiteto studentas dvi vasaras kartu su profesorium Volteriu turėjo progos pakeliauti po Dainavos kraštą.

Profesorius Volteris per Petrapilio mokslų akademijos komandiruotes rinko ir užrašinėjo mūsų pasakas ir dainas. Klausant mūsų senutėlių dainų ir pasakojimų, kuriuose tiek daug nuoširdumo ir tų maloninių žodžių. Krėvei kilo idėja kai kuriuos pardavimus perkurti ir duoti jiems literatūrinę formą, o į klausimą, iš kur kilęs žodis Dainava, įdėtas knygos antraštėje, atsakė, kad Dainava trečiasis istorinis Užnemunės vardas šalia plačiai pažįstamų Sūduvos ir Jotvingių. Kad istoriniuose šaltiniuose Dainava pirmą kartą paminėta 1253-iaisiais metais kaip Terra Dainove, kurios pusę Mindaugas dovanojo Livonijos ordinui. Dzūkai yra vėlesnių laikų pavadinimas, pradėtas vartoti, matyt, kitų vietovių žmonių, norint pajuokti ne jų tarme kalbančius žmones. 

Atsimenu, sako Krėvė, jei dainaviečius kas anksčiau pavadindavo dzūkais, jie įsižeisdavo. Įdomus faktas ir tas, kad Vincas Krėvė su Liudu Gira buvo sugalvoję leisti dzūkišką laikraštį dzūkų tarme ir apie tai paskelbė Seinų „Šaltinyje“. Tai išgirdęs daktaras Basanavičius pasipiktino ir ėmė juos atkalbinėti, neskaidyti Lietuvos, o rašyti bendrine kalba. 

Antanas Žmuidzinavičius

Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kilęs iš Dzūkijos. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, jis mokytojavo Zavaduose Lenkijoje, o 1905 – 1906 metais studijavo tapybą Paryžiuje, dalyvavo Paryžiaus lietuvių kultūrinės draugijos Lituania veikloje.

1906 metais atvykęs į Vilnių, Žmuidzinavičius su Čiurlioniu, Rimša ir kitais dailininkais organizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, atidarytą 1907 metais sausio mėnesį Petro Vileišio namuose. 

„Ir štai praėjus daug metų šią vasarą man teko dalyvauti seminare Vilniuje ir kaip malonu buvo išgirsti, kad mano kraštiečiai Čiurlionis ir Žmuidzinavičius, kabindami paveikslus, garsiai dainavo dzūkiškas dainas.“ 

Mykolas Jeronimas Krupavičius

Daugelis kitų Alytaus veikėjų buvo žinomi ne tik savo regione, bet ir visoje Lietuvoje.

Toks yra ir Mykolas Jeronimas Krupavičius, gimęs Balbieriškyje, 1918 metais buvęs Žemės ūkio ministru ir įgyvendinęs žemės reformą. 

Vladas Mironas

Ir kunigo Vlado Mirono, gyvenimas ir veikla yra susiję su Dzūkijos kraštu, nors jis pats gimė Rokiškio apskrityje, Kuodiškių kaime.

1914 metais Vladas Mironas buvo paskirtas Daugų parapijos klebonų, kandidatavo į III Lietuvos Seimą ir buvo išrinktas. Buvęs ilgametis Daugų klebonas Merkinės dekanas Vladas Mironas buvo ir 1918 metų nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1929 metų vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas.

1939- 40 tų metų Lietuvos Ministras pirmininkas. Kai atsistatydino jo vadovaujama vyriausybė, Vladas Mironas gyveno savo ūkyje Bukauciškėse.

1940 metais areštuotas, vėliau išsiųstas į Vladimiro kalėjimą ir mirė tremtyje 1953 metais.

Jeronimas Plečkaitis

Garsus yra ir socialdemokratų veikėjas Jeronimas Plečkaitis. Nors apie jį to meto spaudoje atsiliepiama ir ne visada gražiai.

Vienas nesėkmingo sukilimo kartu su alytiškiu Juozu Paplausku 1928 metais Alytuje organizatorių, pabėgęs į Lenkijos okupuotą Vilnių, ten subūręs plečkaitininkų politinę grupuotę. 

Antanas Aleksandravičius

Skulptorius Antanas Aleksandravičius gimė 1885 metais gruodžio 3 dieną, Simno valsčiuje, Gluosninkų kaime. Skulptorius alytiškiams geriausiai žinomas kaip Laisvės angelo paminklo autorius.

Paminklas pastatytas 1928 metais nepriklausomybės jubiliejui pažymėti. Yra išlikęs toks pasakojimas, kad atvykęs į Alytų Antanas Aleksandravičius ilgai ieškojo jaunos gražios dzūkės, pagal kurią turėjo nulipdyti sparnuotą angelą ir galų gale sutiko labai gražią jauną mokytoją, kuri skulptorių ir sutiko pozuoti.

Antanas Aleksandravičius, dailininkas, skulptorius, parodose dalyvavo nuo 1919 metų ir sukūrė apie 800 kultūros darbų. 

Vytautas Brazdžius

Kai 1934 metais Laisvės angelą sugadino perkūnas, skulptoriui jį padėjo atstatyti Alytuje gyvenęs dailininkas keramikas Vytautas Brazdžius. Vytautas Brazdžius baigė Kauno meno mokyklą ir mokėsi Čekijoje Behynės keramikos mokykloje.

Iš Čekijos grįžo kaip pirmasis profesionalus keramikas Lietuvoje. Nuo 1929 metų dirbo Alytaus gimnazijoje piešimo mokytoju.

Vytautas Brazdžius pagarsėjo ir kaip Kurnėnų mokyklos Vyčio autorius. Vytautas Brazdžius nutarė pagaminti tuometinėje Čekoslovakijoje Lietuvos keraminį herbą, kurį parsivežė į Lietuvą ir Kurnėnų Vytis  – pirmasis keramikos kūrinys Lietuvoje. Tai buvo mažų gražių gabaliukų, pagamintų iš čekoslovakiško šviesios spalvos molio mozaika, nuostabus kūrinys, auksinių rankų pagamintas ir karštos širdies įkvėptas.

Simonas Janavičius

Alytuje garsėjo ir Simonas Janavičius, lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas, 1935 – 38 metais šios organizacijos generalinis sekretorius.

Daktaras Janavičius pasižymėjo kaip nepaprastai aktyvus visuomenininkas. Jis kartu su kitais žymiais to meto veikėjais Antano Rukuiža ir Stasiu Taškūnu subūrė Alytaus kraštotyros draugija, kuri rūpinosi etnografinio dzūkų muziejaus steigimu.

Simas Janavičius organizavo dzūkų senovės dienas 1935 metais Alytuje ir vėliau pamečiui Merkinėje, Dauguose ir Seirijuose.

Minėtas Antanas Rukuiža buvo Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos direktorius. Nuo 1928 metų kartu su savo auklėtiniais organizavo medelių sodinimo šventes. Bet vėliau buvo paskirtas Miškų departamento direktoriumi ir turėjo išsikelti į Kauną. 

Stasys Kudirka

Žmogaus didybė išryškėja tik per laiko nuotolį, kuris visuomet parodo tikrąjį įvykių mastą žmonių verte. Tačiau yra atvejų, kada žmogus dar gyvas būdamas pelnytai tampa legenda.

Tokia legendinė asmenybė Alytuje buvo chirurgas Stasys Kudirka. Kai Kudirka atvyko į Alytų 1934 metais, miestelis turėjo tik kelis gydytojus, bet nė vienas tikro chirurgo. Kudirka buvo ne tik chirurgas, bet ir geras vidaus ligų diagnostikas, dermatologas ir traumatologas.

Stasys Kudirka pirmasis Alytuje 1939 metais perpylė kraują. Jis buvo pagarsėjęs chirurgas visoje Pietų Lietuvoje. Stasys Kudirka labai mėgo meno saviveiklą ir aktyviai joje dalyvavo, ne kartą iškviesdavo jį į operacinę iš koncertų.

 Alytuje Stasio Kudirkos asistentai ir mokiniai buvo gydytojai Koreva, Kymantas, prie Kudirkos įgijo praktinių įgūdžių daugelis vėliau išgarsėjusių visoje respublikoje chirurgų. 

Kazys Klimavičius

Alytuje buvo ir garsių pedagogų, vienas tokių buvo Kazys Klimavičius, pedagogas, vadovėlių autorius, vienas Alytaus gimnazijos steigėjų.

1919 – 23 metais jis direktoriavo, o nuo 1924 -ųjų – mokytojas. Klimavičius dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos ir mokytojų draugijos „Naujoji mokykla“ veikloje, organizavo kultūros būrelius, redagavo žurnalą „Mokykla ir visuomenė“, leidžiamą Kaune, vienas lietuviškos bankininkystės pradininkų Alytuje kartu su Vytautu Vaciu Misiūnu jis įsteigė smulkaus kredito banką, taip pat dalyvavęs ir Alytaus žemės ūkio draugijos veikloje. 

Kaip sakė to meto eilėraštis:

„Alytaus mieste tokios problemos,
verksi ar šauksi deum laudamus,
vis tiek be lito esi purvynuos, 
čia viską sprendžia litukas grynais.“ 

Alytuje garsėjo ir kitas mokytojas Stasys Totorius, 1926 – 27 metais Alytaus gimnazijos direktorius. 

Apolinaras Likerauskas

1936 metais į antrąjį ulonų pulką atvyko veiklus muzikantas Apolinaras Likerauskas kapelmeisterio pareigoms užimti.

Naujasis orkestro vadovas įnešė daug gyvumo į Alytaus muzikinį gyvenimą, greitai išgarsėjo kaip miesto visuomenės choro dirigentas, pulko kapelmeisteris, renginių organizatorius ir švietėjas. Muzikantų Apolinaro Likerausko ir Stasio Navicko iniciatyva 1939 metais Alytuje buvo surengtas Dzūkų dainų šventė, į kurią atvyko dainininkai iš aplinkinių miestelių ir Kauno.

Senasis miesto stadionas tada sutalpino apie 2000 dalyvių. 

Valentinas Kirlys

Ryškiausia asmenybė Alytuje pokario metais kultūriniame gyvenime buvo Valentinas Kirlys, dirbęs Alytaus kultūros namuose nuo 1946 metų, o tuo pačiu ir Pirmoje vidurinėje mokykloje. Jis sugebėjo suderinti mokytojo darbą su kultūros darbo organizavimu. Pirmasis kolektyvas Alytaus kultūros namuose – dramos ratelis  – buvo įkurtas 1946 metais, o jau 1959-aisiais gavo liaudies teatro vardą. Valentinas Kirlys ne tik vadovavo šiam kolektyvui, bet ir pats vaidino. Spektakliai buvo rodomi per respublikinę televiziją, transliuojami per radiją.  

Alytaus kultūros namuose Valentinui Kirliui vadovaujant 1954 metais, buvo pastatyta pirmoji operetė Lietuvoje saviveiklinėje scenoje Dunajevskio „Laisvasis vėjas“. 

Tais pačiais metais Alytaus kultūros namuose susikuria dar vienas kolektyvas – meninė agitbrigada, kuri jau 1963 metais pavadintas „Sprigtu“. Valentinas Kirlys ne tik šio kolektyvo įkūrėjas, bet ir dalyvis, meninė agitbrigada „Sprigtas“ eilę metų buvo laikoma geriausia agitbrigada respublikoje, laimėjo daug prizų. Tris metus „Sprigtas“ buvo „Tiesos“ laikraščio meninėje agitbrigada. 

Valentinas Kirlys taip pat vadovavo etnografiniam ansambliui, kurio spektakliai „Dzūkiška veseilia“ išgarsino Alytų visoje respublikoje.

Juozas Karpavičius

Su alytiškio kompozitoriaus Juozo Karpavičiaus vardu susijęs liaudies muzikos vystymasis Pietų Lietuvoje ir ypač Alytaus rajone XX amžiaus 5 – 10 dešimtmečiuose. Grįžęs iš tremties 1957 metais Juozas Karpavičius Alytaus kultūros namuose pradėjo vadovauti kaimo kapelai, kuri iš pradžių buvo dainų ir šokių ansamblio orkestrinė grupė, vėliau dirbo kaip atskiras kolektyvas. 1967 metais kapela iškovojo absoliučiai geriausios respublikos kaimo kapelos ir sąjunginio festivalio laureatės vardus.

Tais pačiais metais kapelai buvo suteiktas LTSR pavyzdinio kolektyvo „Dzūkija“ vardas. Karpavičius ilgus metus dirbo Alytaus muzikos mokykloje mokytoju. 1972 metais suorganizavo pirmąją Alytaus, Varėnos ir Lazdijų rajonų liaudies dainų ir instrumentinės muzikos konkursą „Dzūkų godos“, renginys tapo tradiciniu. 

Karpavičius mums brangus ir kaip kompozitorius  – 1999 metais išleistame rinkinyje „Tau Alytau“ išspausdinta Karpavičiaus kūriniai dzūkų krašto autorių Saulyno, Matučio, Kunčino, Balčiūnienės ir kitų poetų žodžiais. 

Petras Dumbliauskas

Vienas nedaugelio žmonių, kurie palieka paminklus ne tik kapinėse, bet ir žmonių širdyse bei atmintyje, buvo Petras Dumbliauskas.

Svarbus jo nuopelnas Dzūkijai – pirmo Alytaus miesto laikraščio „Dzūkų bizūno“ įkūrimas. Garsėjo jis ir kaip bibliofilas, tarpukario laikotarpiu prenumeravęs ir pirkęs daugiau kaip 200 pavadinimų laikraščių. P. Dumbliauskas gyveno labai neturtingai, tačiau meilė knygai rado būdų įveikti skurdą, ypač neišgerto alaus sąskaita.

Vytautas Gavelis

Vienas Petro Dumbliausko bendražygių – Vytautas Gavelis, kilęs iš Dzūkijos, tačiau karo metais emigravęs į užsienį. Vokietijoje Gavelis buvo mielų tautiečių pajuokos objektas, nes rašėsi į visus kursus, kokie tik buvo, tačiau JAV jis tapo vienas iškiliausių pedagogų. Savo laiškuose Dumbliauskui, geriausiu atveju pasiekiančiuose adresatą po keleto mėnesių, Gavelis rašė apie Amerikos politiką ir kultūrą.

Nors šios mintys ir parašytos jau prieš 20 ir daugiau metų, bet aktualios ir dabar. Dėl Amerikos nelaimių Gavelis kaltina politikus ir suklaidintą visuomenę: „Politika yra renkami, tai balsus gaudo, perka, o kai ateina į valdžią, tai visokiais būdais nori atsigriebti, ką išleido, dėl to ir suvešėjo iki negirdėto lygio visokie nesąžiningumai, plėšimai, o tokių sukvailintų subeždžionėjusių žmonių kaip amerikiečiai, reiktų su žvake paieškoti. Kad nukreipti šių kvailių dėmesį nuo svarbių dalykų, nuo politinių ir ūkinių reiškinių, juos šeria pigia paviršutinišką ir be galo įkyria televizijos programa. Gaudami pakankamai pigaus maisto ir koka kolos, tie idiotai suvaromi į aikštę žiūrėti krepšinio ir amerikietiško futbolo. Tokius žioplius lengva valdyti, net ir sužinoję, kad vakare bus atominis sprogimas, jie pirmiau vis tiek nueitų nusipirkti koka kolos ir pažiūrėti krepšinio, o ausimis karpytų tik po sprogimo.“

Petras Dumbliauskas taip pat bendravo ir su garsiu gamtininku profesoriumi Tadu Ivanausku. Akademikas profesorius Tadas Ivanauskas yra vienas žymiausių Lietuvos vyresniosios kartos gamtininkų, gamtos mokslų Lietuvoje pradininkas, daugelio mokslinių kultūrinių įstaigų steigėjas. Gamtos tyrimo stotis ir muziejus, Ventės rago ornitologinė stotis, zoologijos sodas Kaune – tai vis jo dėka įkurtos įstaigos. Lietuvos gamtininkas pirmasis gamtosauginių idėjų skleidėjas Tadas Ivanauskas 1937 metais įsteigė pirmąjį Lietuvoje vandens paukščių rezervatą  Žuvinte, netoli Simno miestelio. 

Petras Dumbliauskas bendravo ir su garsiu pokario gamtininko Vytautu Nedzinsku. Dumbliauskas taip pat buvo ir savamokslis, dailininkas bei projektuotojas, suprojektavęs ne vienas tiltą, pavyzdžiui, per Mikasos upelį Sabališkėse ar Peršėkės upelį Krokialaukyje.

Stasys Taškūnas

Tarpukaryje miestas keitėsi ir gražėjo gabaus profesionalaus inžinieriaus Stasio Taškūno dėka. Inžinierius Stasys Taškūnas atvyko į Alytų po Pirmojo pasaulinio karo, kurį laiką dėstė matematiką Alytaus miškininkystės mokykloje, o vėliau daug nuveikė kaip Alytaus miesto. Ir apskrities inžinierius.

Svarbiausius savo inžinerijos projektu Stasys Taškūnas laikė Alytaus miesto ligoninės statybą ketvirtajame dešimtmetyje. Tais laikais ji buvo labai moderni su daugybe technikos naujovių. Jis projektavo daug mokyklų Alytaus apskrityje, jo suprojektuoti ir statyti seniai dabartinių Adolfo Ramanausko Vanago vidurinės ir Senamiesčio pradinės mokyklų pastatai, buvę modernūs Alytaus pašto rūmai.

Jonas Reitelaitis

Kaip apie projektuotoją minime ir kunigą Joną Reikalaitį. Jonas Reitelaitis pagal savo kilmę suvalkietis, tačiau didžiausią gyvenimo dalį praleido Lazdijų krašte. Čia kunigavo, pamilo nuoširdžius ir paprastus, kaip pats, Dzūkijos žmones, rūpinosi jų gerove ir religinių bei doroviniu auklėjimu, turėjo kilnų tikslą iš užmaršties prikelti šio krašto praeitį.

Dar besimokydamas Seinų kunigų seminarijoje, jis susidraugavo su Mykolaičiu – Putinu. Tarp jų užsimezgė nuoširdi draugystė, kuri atsispindėjo Putino kūryboje – romano „Altorių šešėlyje“ veikėjo Jonelaičio prototipas yra kunigas Reitelaitis.

Dar besimokydamas seminarijoje jis pradėjo rinkti Užnemunės bažnyčių ir kitų vietovių istorinę medžiagą. Istoriniams tyrimams gaudavo dokumentų iš Seinų, Suvalkų, Gardino, Vilniaus, Maskvos bei Vokietijos archyvų. Reitelaitis žinomas ir kaip sumanus statybų organizatorius bei gabus statybininkas.

Jis suprojektavo ir padedamas Krikštonių gyventojų pastatė Krikštonių bažnyčią, čia ir palaidotas. 1986 metais Romoje išėjo Reitelaičio monografija apie Sūduvos kraštą. 

Rojus Mizara

Dzūkai garbindavo savo kraštą ir išeivijoje vienas tokių buvo Rojus Mizara, gimęs 1895 Savilionyse. Rašytojas, publicistas dirbo laikraščio „Vilnis“ redakcijoje, o 1934 – 67 laikraščio „Laisvė“ redaktorius. Garsaus Holivudo aktoriaus Čarlzo Bronsono šaknys irgi Dzūkijoje  – Bronsonas labiausiai išgarsėjo savo vaidmenimis Sergio Leonės vesternuose, o ypač filmu „Mirties troškimas“, kuris iškart tapo kultiniu ir sulaukė daugybės pratęsimų.

Stasys Navickas

Stasys Navickas – diplomuotas Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris, atvykęs į Alytų dirbo muzikos, švietėjo darbą Alytaus gimnazijoje ir įsteigė gimnazijos pučiamųjų orkestrą, chorą, ruošdavo renginius, mieste grodavo fortepijonu, rinko liaudies dainas, sukūrė originalių fortepijoninių kūrinių.

Stasio Navicko šeima pasitraukė į Vakarus, į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo sūnus Tadas Navickas – poetas, publicistas ir kompozitorius. Emigracijoje jis išleido knygą „Alytus ir jo apylinkės“, nors į Alytų grįžo tik savo mintyse ir darbuose.

Kiti žymūs krašto žmonės

Šiandien norėtųsi prisiminti ir archivyskupą Sigitą Tamkevičių bei jo artimus bendradarbius kunigą Zdebskį, kardinolą Vincentą Sladkevičių, kunigą Račiūną, kunigą Vytą Sabaliauską. Tai tie kunigai, kurie neleido aršiais ateizmo metais užgesti religinei minčiai Dzūkijoje. 

1972 metais pasirodė vienas pirmųjų šio laikotarpio periodinių leidinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ėjusi iki 1989 metų. 1972 – 83 metais ją redagavo dzūkas nuo Seirijų, vėliau arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

1977 – 90 aisiais Lietuvos pogrindyje ėjo religinis žurnalas „Rūpintojėlis“, jo išėjo 26 numeriai. Vienas iš leidėjų buvo alytiškis kunigas Lionginas Kunevičius, palaidotas Šventų angelų sargų bažnyčios šventoriuje.

Alytuje 8-o dešimtmečio pabaigoje  – devintojo pradžioje klebonavo kunigas Pranas Račiūnas, kuris daug prisidėjo, kad šiandien mes turime ketvirtąją mieste bažnyčią, pavadintą Krikščionių pagalbos vardu. Kunigo Vyto Sabaliausko pirmieji kunigystės metai sutapo su pirmaisiais sąjūdžio metais. 

Lietuvoje įžymių kraštiečių sąrašą papildo ir tokie vardai kaip Dominykas Jėčys- Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, poetas Antanas Jonynas, vaikų poetas Anzelmas Matutis, rašytojas Jurgis Kunčinas, poetas Antanas Saulynas, kunigas Vaclovas Aliulis, kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kunigas Pranas Gavėnas, kunigas Vytas Sabaliauskas, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Regina Žepkaitė ir daugelis kitų. 

Naudotos archyvinės nuotraukos, Alytaus kraštotyros muziejus.