Klausyti gyvai

18:00 - 21:00

TOP33 (laida kartojama)

Alytaus miesto teatre – naujas paramos fondas ir planai užkariauti pasaulį

Kovo 30 d. 18 val. Alytaus miesto teatro didžioji salėje vyks teatralizuotas koncertas „Kaip mes užkariavome pasaulį…“. Jame dalyvaus scenos profesionalai: Doloresa Kazragytė, G. Storpirštis, Alytaus miesto teatro ir kiti aktoriai. Šį renginį organizuoja Alytaus miesto teatro stiprinimo (paramos) fondas, renkantis lėšas Alytaus miesto teatro trupės gastrolėms JAV.

Šio kovo pabaigos vakaro ir gastrolių programos organizatorius meno vadovas Albertas Vidžiūnas kartu su miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte bei aktore Ona Gudaityte lankėsi radijo stoties „FM99“ studijoje. Juos kalbino Liudas Ramanauskas. Klausykite pokalbio.

Kas tai per naujas fondas Alytaus miesto teatro ribose ir kam jis naudingas? „FM99“ pateikia teatro stiprinimo (paramos) fondo tikslus:

  1. Puoselėti ir pristatyti profesionalųjį scenos meną Lietuvoje ir užsienyje
  2. Remti Alytaus miesto teatro bendruomenės narius, kviestinius menininkus, vykstančius į respublikinius, tarptautinius konkursus, meistriškumo kursus, seminarus, festivalius, kūrybines dirbtuves
  3. Skirti lėšų organizuoti meistriškumo kursus, seminarus, kūrybines dirbtuves teatro darbuotojams bei kviestiniams menininkams
  4. Inicijuoti, globoti ir remti kultūrinius projektus, konkursus
  5. Skatinti kultūros mainus, plėtoti bendradarbiavimą su kitais teatrais, teatrų organizacijomis, pavieniais menininkais Lietuvoje ir užsienyje
  6. Mobilizuoti savo resursus ir aktyvia veikla pritraukti lėšų, įgyvendinant šiuos tikslus bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos šalių, kitų užsienio šalių fondais, valstybinėmis ir privačiomis struktūromis
  7. Sudaryti sąlygas teatro bendruomenei realizuoti savo kultūrinius poreikius; skatinti ir motyvuoti jos narius materialiais ir (ar) nematerialiais būdais
  8. Veiklą sieti su Alytaus miesto teatro bendruomenės iniciatyvomis, pabrėžiant teatro kultūrinį savitumą, organizuoti  teatrą atstovaujančius renginius, įprasminti teatro bendruomenės nuopelnus
  9. Suteikti galimybę kūrėjams, kurių saviraiška netelpa tradiciniuose rėmuose ar nėra pakankamai subrendusi didelėms salėms, pristatyti savo požiūrį, rengti sceninius pasirodymus, parodas ir kitus kultūrinius įvykius
  10. Skleisti informaciją apie Alytaus miesto teatrą, parengti ir platinti teatrą reprezentuojančius spaudinius, videofilmus, atributiką ir kt.
  11. Skatinti mokslo, kultūros ir verslo bendradarbiavimą, mokslo ir inovacijų diegimą teatre
  12. Rūpintis teatro materialinės bazės pagerinimu, skirti lėšų kūrybinių dirbtuvių ar kitų patalpų, skatinančių kūrybinės veiklos efektyvumą, įrengimui; siekti užmegzti kontaktus tarp potencialių verslo bei mokslo partnerių ir kūrybinių bendruomenių; ruošti ir įgyvendinti programas, projektus bei akcijas, skirtas pritraukti išteklius fondo tikslų įgyvendinimui
Spektaklis "Coco paslaptis" (nuotr. aktorė Inesa Pilvelytė)
Alytaus miesto teatro spektaklis „Coco paslaptis“ (nuotr. aktorė Inesa Pilvelytė)

Tuo tarpu, kovo 23 ir balandžio 7 d. Alytaus miesto teatro Mažojoje salėje įvyks spektaklio „Tyli naktis“ (pagal Haroldo Miulerio pjesę, kurią iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas) premjera. Pagrindinius vaidmenis kuria Doloresa Kazragytė ir Robertas Šarknickas. Dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorius – Arvydas Mikalauskas.

Artėjant premjerai, spektaklio režisierių Robertą Šarknicką kalbino Ridas Viskauskas.

Spektaklių pagal pjesę „Tyli naktis“ Lietuvoje ligi šiol buvo sukurta vos keletas, bet jie reikšmingi mūsų teatro istorijai. 1984 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre rampos šviesą išvydo jautrus, kamerinis, tuo metu dar jauno režisieriaus Rimo Tumino kartu su iškiliais aktoriais Monika Mironaite ir Mykolu Smagurausku sukurtas vaidinimas (spektaklį nufilmavo LTV, yra ir radijo vaidinimo įrašas); 2007-aisiais „Tylią naktį“ Kauno menininkų namuose vaidino Rūta Staliliūnaitė ir Henrikas Savickis (rež. Viktoras Valašinas).

Kauniečių spektaklio fragmentus teko ir man matyti. Jis buvo labiau literatūrinis, „skaitoviškas“. Prisimenu, kad Rūtos kuriama motina buvo labai „tyli“…

Su Rūta ilgai kalbėjomės susitikę Alytuje. Paskendome prisiminimuose apie Kauno aktorius, svarstėme, ko trūksta šiuolaikiniam teatrui. Rūta jau buvo beatsisveikinanti su teatru, nors dar važinėjo po Lietuvą, reiškėsi kaip skaitovė.

Kodėl pasirinkote šią pjesę? Kuo ji Jums svarbi?

Buvau, berods, devintokas, kai kartą Obelių internate, kuriame augau, pamokų ruošos metu per nespalvoto „Tauro“ televizoriaus ekraną pamačiau Rimo Tumino režisuoto spektaklio įrašą. Nei apie teatrą, nei apie spektaklyje vaidinusius aktorius nieko nenutuokiau. Bet įspūdis buvo labai stiprus.

Po daugelio metų (dabar man 41-eri), prieš šešerius metus, LRT Mediatekoje aptikau tą įrašą. Pradėjau ieškoti pjesės vertimo – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jo nebuvo. Skenuotą aktorių egzempliorių nusipirkau Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Puslapių paraštėse – Mironaitės ir Smagurausko rašyti prierašai, pastabos…

Nusprendžiau po kino dokumentikos režisūros išbandyti save ir teatro režisūroje. Į pjesę gilinausi trejus metus. Sykį sutikau Alytaus miesto teatro direktorę Inesą Pilvelytę, kuri prasitarė, kad teatrui reikia rimtos kamerinės dramaturgijos. Pasiūliau „Tylią naktį“.

Dar prieš 10 metų Jūs pats vaidinote Alytaus miesto teatre.

Esu šviesaus atminimo pedagogės Dalios Tamulevičiūtės mokinys: mokiausi pas ją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau studijas nutraukiau – išvykau dirbti į Vokietiją; po to su ja susitikau, kai buvo surinktas kursas specialiai Alytaus miesto teatrui.

Praėjo dešimt metų, kai išėjau iš Alytaus miesto teatro. Tada atrodė, kad nustojau augti kaip aktorius… Pradėjau dirbti Alytaus rajono vyriausiuoju etnografu. Važinėjau po vienkiemius ir įrašinėjau močiučių raudas. Sujaudino sutiktų senolių paprastumas, jų gyvenimų istorijos ir vidinė švara, pasitikėjimas, vienybė… Tik šluotele paremtos durys, gyvenimas nuo saulėtekio iki saulėlydžio…

Raudose apraudamas žmogaus nueitas kelias ir padedama jo sielai išeiti į Anapilį… Mirtis gerbiama. Supratau, kad esu labai sumaterialėjęs. Kai atsirado kamera, pradėjau tas močiutes filmuoti. Taip kilo mintis sukurti dokumentinį filmą „Dzūkų laidojimo apeigos“ (2008). Jame užfiksuoti dalykai, kurie šiuolaikiniam miesto žmogui jau nežinomi. Iš pradžių manyta, kad filmą edukacijos tikslu muziejuje žiūrės tik Alytaus regiono vaikai. Bet filmu susidomėjo LRT, Kanados, Čekijos, Latvijos, Rusijos televizijų prodiuseriai…

Taigi pasitraukęs iš Alytaus miesto teatro kūriau dokumentinius filmus, vaidinau kino filmuose ir tv. Įgavau daugiau patirties kaip režisierius, supratau, kaip „Tylią naktį“ būtų galima perkelti į sceną, nekartojant matytų spektaklių.

Motinos vaidmenį patikėjote vyresnės kartos aktorei Doloresai Kazragytei, sukūrusiai daugybę įstabių vaidmenų Kauno scenoje. Kodėl? Kokios šios aktorės savybės Jums imponuoja?

Ilgai galvojau, ką pakviesti Motinos vaidmeniui. XXI amžius – labai dinamiškas, drastiškas, kupinas kapitalizmo keliamų iššūkių. Doloresa Kazragytė – stipraus energetinio lauko talentinga aktorė, temperamentinga, tiesi ir atvira, plataus vidinio diapazono. Per repeticijas ją kartais ir tramdyti reikia… Pjesė aktorei labai patinka. Kai tik repeticiją stebi koks nors teatro žmogus, Doloresa atgyja – jai reikia žiūrovų!

Man svarbu pateisinti senatvę, tam tikrą motinos „suvyriškėjimą“ ir nuožmumą – juk ji gyveno su vyru, kuris turėjo savo skerdyklą ir gyvulius pribaigdavo plaktuku… Motina nepratusi nusileisti, ieškoti kompromisų. Ji nėra kokia nors „šventoji“, jai nesvetimas ir kandumas, pyktis…

Ne savo noru atsidūrusi prieglaudoje motina nenori paleisti sūnaus Vernerio. Jų santykiai – nevienareikšmiai. Motina nestokoja savanaudiškumo – ilgai delsia pasirašyti žemės pardavimo sutartį. Vernerio planuose – daugiaaukščio gyvenamojo namo statyba. O motina trokšta pabėgti iš prabangių prieglaudos namų.

Tikiuosi, spektaklis paskatins susimąstyti, kuo grindžiami mūsų šeimų santykiai, kokia senatvė laukia mūsų, ar patys nebūsime prievarta išvežti į prieglaudą…

Spektaklyje veikia vienas veikėjas, kurio nėra dramaturgo pjesėje.

Taip… Spektaklyje atsirado garbingo amžiaus Paslaugus kaimynas, kurį be teksto vaidina  aktorius Vidas Vaškius. Jis Vernerio motinai atneša arbatos, kitaip išreiškia dėmesį, bet niekada neužsibūna. Vienatvė juos vienija.

Prisimenu, internate mus iš proto varydavo vidinė tuštuma. Mus, internato vaikus, vadino „chuliganais“. Dažniausiai mus globojo vieniši žmonės – valytojos, virėjos… „Tyli naktis“ siejasi su mano praeitimi. Kai finale Verneris išgauna motinos parašą ir jai palinki „linksmų švenčių“, moteris lieka sėdėti viena prie stalo. Paslaugus kaimynas atneša du baltus puodelius arbatos. Nulupa apelsiną, pasidalina juo su Vernerio motina. Svaiginantis ir vaikystę primenantis Kalėdų kvapas… Kai sulaukęs 14 metų pirmą kartą pamačiau savo tėvą, kuris gyveno lūšnelėj Kaune, Šančiuose, jis panoro pavaišinti mane arbata. Elektrine spirale užvirino vandenį. Iš kaimynų parsinešė apelsinų žievės. Gėrėme arbatą, tylėjome ir buvome laimingi… Tas apelsinų kvapas visas mano nuoskaudas ir nepriteklius pašalino… Aišku, kvapas – trumpalaikis, po to vėl turi eiti, klupti, keltis… Nedrįstu spektaklio pabaigti liūdnai…

Jūs ir fotografuojate, ir kūrėte vaidybinį kiną („Nepalikit, prašau…“, 2008), vaidinote… Šiemet leidykla „Versus Aureus“ išleido Jūsų autobiografinę dramą „Šarkos sielos šauksmas“. Be to, esate Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys. Kaip pats aiškinate savo tokią įvairiapusę veiklą?

16 metų praleidau internate. Nuolat stengiausi įveikti tuštumą. Mūsų elgesys, gyvensena buvo niveliuojami. Viską darėme vienodai: valgėme tą patį maistą, nešiojome tuos pačius drabužius, pažymėtus numerėliais… Kiek galima daryti tą patį? Smurtavome, jautėme neapykantą sau ir aplinkiniams… Kai pradėjau gyventi savarankiškai, buvo sunku – nežinojau, kaip būti… Pasirinkau iš pradžių ne savo profesiją. Ilgai ieškojau, kaip save išreikšti, blaškiausi. Aš ir mano likimo broliai nebuvome pasirengę gyventi savarankiškai. Kai kas tapo nusikaltėliais – sėdi kalėjimuose, kiti – išėję į Anapilį… Nedaugeliui pavyko save prasmingai realizuoti šioje žemėje – sukurti šeimą ir vaikus užauginti taip, kad šie nekartotų mūsų patirties…

Man patinka atiduoti kitiems tai, ko pats neturėjau vaikystėje. Važinėju po Lietuvos vaikų globos namus, kartais juose lieku nakvoti – skaitau vaikams pasakas, apkamšau juos prieš miegą…  8 moterys (valytojos, virėjos…) mumis rūpinosi, – jas vadinu „mamomis“, jų veidus prisimenu ligi šiol. Ir dabar pačiam norisi būti tokių vaikų atžvilgiu sąžiningesniu, geresniu… Labai mėgstu fotografuoti vyresnio amžiaus žmones – vaikystės įtaka…

Kaip nepriklausomas Alytaus miesto tarybos narys, dirbantis Švietimo, kultūros ir sporto bei Aplinkos plėtros komitetuose, kovoju už bendrabučiuose gyvenančių šeimų, vaikų teises. Padedu, kiek galiu, socialiai remtinoms šeimoms, kurios griebiasi šiaudo, norėdamos išgyventi. Pasaulis toks sumaterialėjęs – daugelį valdo gobšumas. Nepatinka man, kai žmonėms meluojama, kai jie žeminami. Džiaugiuosi, kad Alytuje veiklą pradeda visuomeninė organizacija „Gelbėkite vaikus“ – bus steigiamas mieste Vaiko ir šeimos gerovės centras. Menas man yra būdas garsiai kalbėti apie socialinius skaudulius.

Galima numanyti, kad esate tikintis žmogus.

Taip. Dabar aš tą Dievo rykštę, kuri mane skaudžiai kirsdavo, bučiuoju. Internate dėl kai kurių darbuotojų aplaidumo buvau atsidūręs per plauką nuo mirties. Teko ir bėgti iš internato, ir šieno kupetoj kaip sužeistam žvėreliui miegoti. Nepamirštamas tas lietaus skonis… Ir per bėgančias ašaras galima įžvelgti pasaulio grožį… Aišku, biografijos „randai“ išlikę – analizuoju save, „švarinu“, per kūrybą išperku savo nuodėmes…

Artėjant premjerai, spektaklio režisierių Robertą Šarknicką kalbino Ridas Viskauskas.

 

 

Kitos naujienos

Apie įdomius Alytaus istorinius įvykius ir būsimą parodą apie Alytaus senamiestį FM99 kalb...

Ši vasara, ypač ši savaitė, Lietuvoje visus alina karščiais. Apie karščio pavojus ir pove...

Tautiška giesmė šiemet bus transliuojama iš Alytaus – „Lietuvos kultūros sostinės 2022...

Alytuje prasideda I-asis Tarptautinis žemės meno simpoziumas „Žymės“. Liepos 1-9 dienomis šalies...