Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Lietuva sparčiai sensta, o vienišumo problema tarp vyresnio amžiaus žmonių tampa vis opesnė. Eurostat duomenimis, 2023 m. net 45% vyresnių nei 65 metų gyventojų Lietuvoje gyveno vieni – tai vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Plačiau apie situaciją ir sprendimus senjorų vienatvei mažinti Alytuje ir Lietuvoje klausykite ir žiūrėkite pirmajame reportaže, kurį surasite fm99.lt svetainėje ir FM99 Youtube kanale. (II dalis)
Šiandien apie kitų patirtis. Ieškodami sprendimų šiai augančiai problemai, žvelgiame į Austriją, kur Lince sėkmingai veikia bendruomenės slaugytojų (angl. community nurses) programa. Šis modelis, skirtas prevencijai ir visapusiškai pagalbai namuose, galėtų tapti pavyzdžiu ir Lietuvai bei papildyti tokias iniciatyvas kaip Alytaus „Senelių darželis“ ar kitas egzistuojančias mūsų šalyje.
Bendruomenės slaugytojai kaip prevencijos priemonė
Bendruomenės slaugytojai, tai žmonės, padedantys vienišiems seneliams ar žmonėms su negalia, ateinantys į namus ar atsiliepiantys telefonu. Jie neleidžia vaistų ir neatlieka kitų medicininių paslaugų, netvarko namų, tačiau gali pabūti patarėju, pagalbininku ieškant paslaugų, pildant dokumentus ar išsiaiškinant, ko žmogui iš tiesų reikia. Ir dar – jie nežiūri į laikrodį, neturi nustatytos vizito trukmės ir gali paplepėti prie arbatos, pabūti pašnekovu, palengvinančiu vienatvę.
Jie patikrina namus, apžiūri kiekvieną erdvę, slenkstį ar kilimą, kuris gali būti kliūtimi po kojomis ir tapti būsimos traumos priežastimi. Bendruomenės slaugytojas, tai kaip tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų, paslaugų, medikų ar savivaldybės, kuris neskaičiuodamas minučių gali suprasti, ko iš tikrųjų reikia žmogui – ar fizinės pagalbos, ar tiesiog pokalbio su kitu žmogumi.
Beje, austrai pasiliko anglišką pavadinimą „community nurse“, dėl kelių priežasčių. Viena jų, kad vokiškai išverstas pavadinimas asocijuojasi su kažkada pradėta ir ne itin sėkminga iniciatyva, ir dar dėl to, kad austrai moka anglų kalbą ir jiems problemų toks pavadinimas nekelia bei skamba aiškiai ir suprantamai.
Austrijos pilotinis projektas
Amžėjimas vienatvėje ir socialinė izoliacija tampa vis didesnė problema Europoje. Europos Komisijos 2022 m. atlikta pirmoji ES lygio vienatvės apklausa parodė, kad vidutiniškai 13 % respondentų jaučia vienatvę dažniausiai arba visą laiką, o 35 % – bent kartą per savaitę. Ši problema ypač akivaizdi Pietų ir Rytų Europoje, kur vyresni žmonės dažniau gyvena vieni ir turi mažiau socialinių ryšių
Austrija įgyvendino pilotinį bendruomenės slaugytojų projektą. 2024 metais pasibaigęs tris metus vykdytas projektas buvo finansuojamas iš Austrijos Atsigavimo ir atsparumo priemonės (Recovery and Resilience Facility). Pilotinis projektas siekė padėti vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems namuose, ir jų neformaliems globėjams.
Pasibaigus šiam visoje šalyje vykusiam finansavimui, 2025 metais savivaldybės gavo papildomų lėšų socialinėms reikmėms iš valstybės biudžeto, tačiau pačios galėjo apsispręsti, ar tęsti šį projektą, ar lėšas naudoti kitur. Kai kurie miestai pasirinko tęsti, Lincas tarp jų.
Bendruomenės slaugytojai šalina kliūtis
Bendruomenės slaugytojas yra pagalbininkas, sprendžiantis problemas ir draugas, pašnekovas ir tas, kuris apsaugo nuo galinčių nutikti bėdų. Nina Knöpfle – bendruomenės slaugytoja, viena iš šešių dirbančių Lince. Ji anksčiau dirbo ligoninėje ir ten, sako, matydavo skaudžias pasekmes to, nuo ko dabar stengiasi apsaugoti savo klientus. Būtent taip vadina vyresnius žmones, senjorus, kuriuos lanko Nina.
„Anksčiau dirbau ligoninėje ir mačiau, kiek daug pagyvenusių žmonių ten atsidūrė be reikalo. Esu labai laiminga, kad dabar galiu kažką dėl to padaryti“. – sako Nina Knöpfle.
Ji prisimena, kad daug pacientų į ligoninę pakliūdavo tiesiog nusilpę dėl nepakankamo gėrimo ar valgymo. Kita priežastis – traumos, žmonės nugriuvę ir patyrę lūžius.
„Jei kas nors būtų atėjęs pas tuos žmones į namus anksčiau ir pasidomėjęs, kaip jiems sekasi, manau, būtų buvę mažiau susižeidusių žmonių“, – neabejoja Nina. Būtent dėl galimo griuvimo bendruomenės slaugytojai atėję pas žmones atidžiai tikrina namus – ar nėra po kojomis kliūčių.
Su bendruomenės slaugytoja Mirjam Fux lankėmės namuose pas Ritą Knienieder. Apsilankymo metu Mirjam ne tik pataria įvairiais klausimais, bet ir apžiūri patalpas. Tikrina, ar nėra slenksčių, netvarkingų kilimų ar kitų kliūčių, dėl kurių Rita galėtų nugriūti. To Rita ir pati bijo, bet ji gyvena socialiniame būste, kuris skirtas senjorams, tad čia slenksčių nėra. Tačiau Mirjam turi pastabų dušo kabinai – jos slenkstis per aukštas.
Mirjam atėjo ir su dar vienu tikslu – parodyti Ritai pratimų, kaip stiprinti kūną. Rita pasakoja anksčiau turėjusi psichologinių problemų, keliskart ištikusią depresiją, nes išbandymų gyvenime netrūko. Kartą vos iš mirties glėbio ištrūko sūnus, 3 mėnesius išbuvęs komoje, vėliau teko ilgai slaugyti sunkiai sergančią mamą. Galiausiai prieš 11 metų mirė vyras.
Likusi viena Rita nenorėjo vairuoti automobilio ir liko atkirsta nuo visų savo aplinkos žmonių, nebeliko tų, su kuriais bendravo. Sūnus gyvena Zalcburge, už kiek daugiau nei 100 kilometrų, tad kai jis atvažiuoja, Rita jam gamina valgyti, sako, tai padeda jaustis reikalingai.
Mus Rita taip pat vaišino savo keptu pyragu ir duona su anyžiais. Ritai 74-eri ir ji kol kas gyvena viena namuose, jaukiame ir spalvingame bute, kurį mielai aprodė.
Nesilaiko ji dar ir dienos centre. Nors teoriškai galėtų, bet sako ten eina vyresni, labiau sergantys, neretai su demencija ir visai neturintys artimųjų. Rita sako tai dar ne jai, tačiau ji eina į įvairius susitikimus, vandens gimnastiką, į „Judančią vaistinę“.
Bendruomenės slaugytojai mato prasmę savo darbe
Austrijos Linco mieste bendruomenės slaugytojų projektas siekia užtikrinti, kad vyresni žmonės galėtų kuo ilgiau ir saugiau gyventų savo namuose.
„Aš myliu šį darbą. Čia aš derinu ir organizacinį darbą, ir dalinuosi savo patirtimi, o senjorai įgyja naujų įgūdžių. Taip pat galiu pasidalinti tuo, ką sukaupiau dirbdama su senjorais. Be to, turiu laiko klientams, kad galėčiau kalbėti apie jų problemas ir kartu ieškoti sprendimų. Tai nuostabu.“ – kalba Mirjam.
Florian Krenmayr, bendruomenės slaugytojas Lince, Kleinmüncheno rajone. Jis pasakoja apie savo dieną, kuri pilna įvairių užduočių, nuo skambučių ir dokumentacijos pildymo iki susitikimų su klientais jų namuose ar biure. Beje, „popierizmas“ sudaro visai nemažą dalį darbo, nes slaugytojai turi aprašyti ko klientai norėjo, apie ką kalbėjo. Be vardų, anonimiškai, tačiau paaiškinti esmę.
Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Linco senjorai, susijusios sveikata. Daugeliui reikia informacijos apie finansinę paramą, kurią galima gauti slaugos paslaugoms ar pagalbos ieškant prieinamų priežiūros paslaugų teikėjų, kurie dažnai būna užsakyti mėnesiams į priekį. Didelė dalis klientų yra vieniši, našliai ar našlės. Slaugytojai teikia informaciją, moko, kaip teisingai matuoti cukraus kiekį kraujyje ar vartoti vaistus, nors patys medicininių paslaugų neteikia. Tačiau bene svarbiausia jų darbo dalis yra tiesiog išklausyti.
„Dauguma šių žmonių yra vieniši. Labiausiai jiems rūpi viskas, kas susiję su slauga ir sveikata“, – sako Florian Krenmayr. – „Dažnai jie tiesiog nori kalbėtis, nes visą laiką praleidžia namuose. Tikrasis problemų sprendimas dažnai sudaro gal 20-30% laiko, kurį praleidžiame kartu. Likusį laiką jie tiesiog pasakoja dalykus, nori išsikalbėti“.
Šios programos darbuotojai – patyrę slaugytojai, turintys ilgametę praktiką. Jie dirba nuo pirmadienio iki penktadienio, bet esant poreikiui, lankosi namuose ir vėlesniu metu vakare iki 22 valandos.
F. Krenmayr džiaugiasi savo darbu, nes, skirtingai nei ligoninėje, kur dirbo anksčiau, čia dėmesys sutelktas į prevenciją, išankstinę pagalbą, o ne ligų gydymą, tad čia jis jaučiaisi dirbantis „sveikatos pusėje“, mokyti žmones ir tiesiog su jais kalbėtis.
Bendruomenės slaugytojai taip pat organizuoja įvairias veiklas, pavyzdžiui, atminties lavinimo treniruotes ar paskaitas apie demenciją, kurioms patys ruošia kvietimus, ieško patalpų. Jie platina skrajutes viešose vietose, bendradarbiauja su gydytojais ir miesto įstaigomis, kad pasiektų kuo daugiau žmonių.
Demencijai Austrijoje skiriamas itin didelis dėmesys, informacijos pilna visur, kur lankosi vyresni žmonės, aplink senelių namus kuriami pasivaikščiojimo parkai su užduotimis, taip pat kovai su demencija.
Bendruomenės centrai – nuo išmaniojo telefono iki „judančios vaistinės“
Linco mieste veikia ir bendruomenės centrai. Kleinmüncheno, Auwieseno ir Ebeldberg bendruomenės centrui vadovauja Martin Bernecker. Jo komandos darbas apima visą bendruomenę – nuo vaikų iki senjorų.
Vienas sėkmingiausių projektų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms, yra „Smartphone Stammtisch“ (Išmaniojo telefono klubas), prasidėjęs 2017 m., kai du senjorai kreipėsi pagalbos naudojant išmaniuosius telefonus. Iš pradžių nedidelė grupė vėliau išaugo iki 60-70 žmonių, kurie renkasi kartą per mėnesį aptarti skaitmeninių technologijų naujovių ar tiesiog pasikalbėti. Ši iniciatyva tapo puikiu būdu kovoti su vienatve, nes žmonės ateina ne tik dėl problemų, bet ir bendrauti, susitikti su draugais.
Beje, Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, tokiose veiklose dominuoja moterys, nes vyrai ir čia viską gali patys, taip pat ir dorotis su telefonais ar vienatve. Martinas pastebi įdomų skirtumą net ir skaitmeninio raštingumo kursuose – jei moterys ateina bijodamos bet ką paspausti telefone, tai vyrai prispaudo bet ko. Vienas kursų dalyvis telefone turėjo bene 15 skirtingų antivirusinių programų, kurios, aišku, nebeveikė, kaip ir pats telefonas, juokiasi Martinas.
Galiausiai ši „išmanioji“ grupė prisijungė ir prie kitos iniciatyvos – „Judanti vaistinė“ (vok. Die bewegte Apotheke). Su vaistine bendro tai turi tik tiek, kad prie vaistinės susirenka žmonės.
Judėjimas – geriausia vaistinė
„Judančios vaistinės“ esmė paprasta, bet labai veiksminga – vaikščiojimas kartu tampa geriausiais vaistais ne tik nuo ligų, bet ir nuo vienatvės.
Viskas prasidėjo nuo nedidelės grupelės, kuri susiburdavo prie bendruomenės centro. Kadangi dalyviai buvo vyresnio amžiaus žmonės ir nebūtinai geros sveikatos, pasivaikščiojimai trukdavo apie valandą ir vyko aplink centrą. Vėliau grupės nariai pradėjo vieni kitus kviesti pas save – taip gimė tradicija lankyti bendruomenės narius jų namuose. Nedidelė 4–6 žmonių grupė eidavo aplankyti kaimyno ar draugo, tik vėliau projektas įgavo pavadinimą „Judanti vaistinė“. Susitikimo vieta pasirinkta vaistinė, nes tai vyresniems žmonėms įprasta ir patogi vieta.
Pavadinimas simboliškas: judėjimas pats savaime yra geriausia vaistinė, sako Martinas. Dalyviai renkasi prie vaistinės, iš ten išeina pasivaikščioti, o po žygio grįžta atgal. Vaistininkai prisideda prie iniciatyvos – pasiūlo arbatos ar vandens.
„Judanti vaistinė“ – tai ne tik vaikščiojimas. Čia žmonės randa bendraminčių, kalbasi, dalijasi mintimis. Net vaistininkai pastebi, kad kaimynai anksčiau ateidavę nusipirkti vaistų mėgdavo paplepėti ir apie savo problemas, tiesiog pabendrauti, tačiau dabar jie tai daro vaikščiodami kartu, ši veikla suteikia tam natūralią erdvę.
Kad niekas neliktų nuošaly, vaikščiotojai dalijami į dvi grupes – viena eina greičiau, kita – lėčiau, su vaikštynėmis. Tokiu būdu kiekvienas gali prisijungti pagal savo galimybes. Tie, kurie visai negali vaikščioti, sulaukia bendruomenės slaugytojų ar nevyriausybinės organizacijos „Kompasas“ atstovų apsilankymų namuose.
Ar bendruomenės slaugytojai tinka Lietuvai?
Austrijos patirtis rodo, kad bendruomenės slaugytojų modelis yra sėkmingas kovojant su senolių vienatve ir užtikrinant jų gerovę. Projektas Lince įrodė, kad padeda žmonėms ilgiau gyventi savo namuose savarankiškai ir miesto valdžia yra įsitikinusi jo nauda, planuojama tęsti ir plėsti programą, pasakoja Robert Ritter-Kalisch, SZL „Senior Centers Linz GmbH“ vykdomasis direktorius. Jis neabejoja, kad bendruomenės slauga yra svarbi sveikatos priežiūros dalis. Linco miestas šiam projektui skiria apie 400 000 eurų per metus.
„Kas mane stebina, kad žmonės šiame mieste visiškai nepasiruošę tam, kad staiga prireiks pagalbos. Ar žmogus nugrius, ar tiesiog – nustemba, kad mamai 85-eri ir staiga jai reikalinga pagalba“, – šypsosi Robertas. Tikriausiai tą patį galima pasakyti apie bet kurį miestą.
Lietuvoje socialinėms paslaugoms iššūkis yra finansavimas. Nors nevyriausybinis sektorius aktyviai imasi iniciatyvų, finansavimas yra fragmentiškas ir nestabilus, priklausantis nuo projektų ir konkursų. Tai riboja paslaugų tęstinumą ir apimtį. Kita vertus, Austrijos modelis rodo, kad politinė valia ir savivaldybių parama yra lemiami veiksniai.
Bendruomenės slaugytojai Lietuvoje galėtų užpildyti spragą, suteikiant holistinę prevencinę pagalbą, kuri sujungtų sveikatos ir socialines paslaugas. Linco bendruomenės centro vadovas Martin Bernecker atkreipia dėmesį, kad pasiekti vienišus žmones yra labai sunku. Jie dažnai neprisipažįsta esantys vieniši, o į slaugytojus kreipiasi dėl menkų problemų, tikėdamiesi, kad šie ateis į namus ir bus galima pasikalbėti. Todėl prevencija, kai žmonės pasiekiami dar prieš jiems tampant visiškai vienišais, yra efektyviausia strategija.
Bendruomenės slaugytojai galėtų palengvinti ir gydytojų darbą, nes, pasak M. Bernecker, kaip ir Lietuvoje, Austrijoje taip pat daugelis vienišų žmonių dažnai lankosi pas gydytojus tik tam, kad pasikalbėtų ir gautų socialinio kontakto.
Beje, Lince bendradarbiavimas su gydytojais ne iki galo pavyko, jie bendruomenės slaugytojus matė kaip papildomą atsakomybę ar konkurenciją. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos demografinę situaciją, augančią vienišumo problemą ir gydytojų trūkumą, austrų bendruomenės slaugytojų ir bendruomenės centrų modelis, su jo prevenciniu požiūriu ir visapusiška pagalba, atrodo ne tik tinkamas, bet ir būtinas sprendimas. Bent jau vienas iš sprendimų, „Judanti vaistinė“, nereikalauja didelių investicijų ir galėtų būti lengvai pritaikytas Lietuvoje nors ir šiandien.
Mokslininkai tyrė projekto poveikį
Linco mieste veikiančius bendruomenės slaugytojus tyrė Austrijos taikomųjų mokslų universiteto Mokslo ir plėtros bendrovės mokslininkai. Šis tyrimas, pavadintas „SZL Seniorenzentren Linz GmbH – bendruomenės slaugytojų projektų poveikio analizė“, ir nagrinėjo tris bendruomenes – Franckviertelio, Dornacho/Auhofo ir Kleincmüncheno/Auwiesen.
Mokslininkai tyrimas rodo, kad bendruomenės slaugytojų veikla turi poveikį ne tik tikslinei grupei, bet ir kitiems aplink. Tai apima ne tik geresnę priežiūrą, bet ir slaugančių artimųjų naštos palengvinimą. Netiesioginę naudą gauna ir gydytojai, ligoninės, ambulatorinės ir mobiliosios paslaugos, kaimynai, nes sumažėja sveikatos komplikacijų. Tai prisideda prie efektyvesnio išteklių naudojimo ir visos sveikatos sistemos palengvinimo.
Mokslininkų tyrimo rezultatai rodo pagerėjusią prieigą prie sveikatos paslaugų, daugiau laiko tenkančio intensyvioms konsultacijoms, visapusiškesnę priežiūrą ir mažesnį poreikį vizitų pas gydytojus. Kiti teigiami veiksniai – sumažėjusi socialinė izoliacija ir vienatvė, stipresnė bendruomenė, krizinių situacijų prevencija ir padidėjęs socialinis aktyvumas.
Mokslininkų tyrimas identifikavo tris pagrindines naudas:
- Griuvimų sumažinimas/išvengimas tarp vyresnio amžiaus žmonių.
- Patekimų į senelių ir slaugos namus atitolinimas.
- Slaugančių ir prižiūrinčių artimųjų naštos palengvinimas.
Griuvimų prevencija – taupomi milijonai
Griuvimai vyresnio amžiaus žmonėms yra didelė problema, turinti didelių pasekmių. Kaip jau minėta, griuvimai ir griuvimų profilaktika yra labai svarbi tema, aptariama beveik kiekvieno bendruomenės slaugytojo apsilankymo namuose metu.
Mokslininkai apskaičiavo, kad vieno griuvimo, reikalaujančio bent vieno ambulatorinio gydymo, kaina siekia 432 €. Jei reikalingas stacionarinis gydymas, kaina auga iki 1 223 €.
2019 m. Aukštutinėje Austrijoje buvo užfiksuota apie 13 731 griuvimų namuose tarp vyresnių nei 65 m. asmenų. Iš jų 7 742 atvejai buvo gydyti ambulatoriškai, o 5 989 – stacionariai. Tik lūžių, atsiradusių dėl griuvimų, metinė našta Aukštutinėje Austrijoje siekia apie 212 milijonų eurų. Griuvimai gali sukelti depresiją, kurios kaina Austrijoje siekia 1 628 €–4 884 eurus už vieną atvejį.
Psichologinis ir medicininis poveikis
Austrijos mokslininkų studija nustatė, kad 2023 metais toje grupėje, kur dirbo bendruomenės slaugytojai, griuvimų skaičius sumažėjo 46 %. Apytiksliai apskaičiavus, Lince, kur gyvena 39 562 žmonių vyresnių nei 65 metai, bendruomeninių slaugytojų veikla galėtų sumažinti kritimų skaičių apie 1 706 asmenims, potencialiai sutaupant apie 737 112 € vien ambulatorinio gydymo išlaidų per metus.
Lietuvoje mokslininkų 2013 metais atliktame tyrime buvo apklausti 312 ligoninėse po griuvimų besigydančių 65 metų ir vyresnių žmonių. 95 proc. Jų gydėsi kaulų lūžius, o tai reiškia ilgą gydymą, reabilitaciją ir padidintą mirtingumo bei komplikacijų riziką.
Dauguma pagyvenusių žmonių griuvo namuose, maždaug po penktadalį kambariuose, vonioje ir koridoriuje. Po maždaug penktadalį nukrito užkliuvę už kliūties ar paslydę ant šlapių slidžių grindų ir tik 14 procentų ant laiptų. Per 70 procentų apklaustųjų tuomet nebuvo girdėję ir nesidomėjo griuvimų prevencija.
Ilgiau gyvena namuose, nereikia globos paslaugų
Vienas pagrindinių bendruomeninių slaugytojų programos tikslų Austrijoje buvo sudaryti sąlygas vyresniems žmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose. Tai ypač svarbu, atsižvelgiant į didėjančią demencijos, prastos fizinės ir psichinės sveikatos bei socialinės izoliacijos riziką. Tai reiškia ir labai tiesioginius taupymus – vienas mėnuo asmeniui slaugos namuose valstybei kainuoja 2 153 eurus, kurie sutaupomi, jei žmogus lieka namuose.
Edith Miko, kurią su slaugytoju Florianu lankėme namuose, sako, kad bendruomenės slaugytojo apsilankymas ją nuramina.
„Tai man padeda susigaudyti informacijos sraute.“ – džiaugiasi Edita. Jai dar tik 64-eri, tačiau persodinti plaučiai ir po transplantacijos ji kurį laiką jau gyveno slaugos namuose. Tačiau, sako, pavargo matyti nuolat mirštančius žmones ir sustiprėjusi nusprendė gyventi savarankiškai. Tuomet ir apsigyveno šiame socialiniam būste, kur lankėmės kartu su Florianu.
Florianas šįsyk atvyko pas Editą, nes jai buvo sumažintas neįgalumo lygis nuo 5 iki 2 (iš 7), o tai reiškia ir mažiau įvairių paslaugų, kurias Edita gali gauti nemokamai, mažiau socialinių pagalbininkų valandų. Edita dabar jau svarstytų ir sugrįžti į globos įstaigą. Dukra, nors kartais padeda apipirkdama, tačiau ne itin linkusi padėti, tad ji nesijaučia saugi namuose.
Florianas atėjo patikrinti, ar teisingai įvertinta Editos būklė. Jis niekaip negalėtų paveikti šio socialinės tarnybos sprendimo, tačiau, jei matytų, kad vertinimas netinkamas, galėtų padėti kreiptis į teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo. Jis gali patarti ką daryti ar užpildyti dokumentus. Tačiau šiuo atveju, užpildęs ilgą klausimyną, Florianas nusprendžia, kad visgi vertinimas tinkamas, tad kreipdamasi toliau Edita galėtų sulaukti ir dar nepalankesnio jai sprendimo.
Slaugančių ir prižiūrinčių artimųjų naštos palengvinimas
Senjorus slaugantys artimieji taip pat patiria didelę fizinę, psichologinę, socialinę ir finansinę naštą. Apie 37 % pagrindinių slaugytojų patiria sveikatos sutrikimų, o rizika, kad jiems patiems prireiks slaugos, labai padidėja. Be to, dalis būna priversti išeiti iš darbo, kad galėtų slaugyti artimuosius. Netiesioginės išlaidos dėl prarasto darbo laiko slaugant demencija sergančius asmenis Austrijoje siekia apie 31,0 mln. eurų (2,4 mln. darbo valandų), rodo mokslininkų tyrimas.
Be to, apie trečdalis slaugančių demencija sergančius artimuosius patys kenčia nuo depresijos. Austrijoje didžiausia našta slaugant kaip ir Lietuvoje tenka moterims. Apie 73 % slaugančių artimųjų yra moterys, 53 % jau pačios pensijoje, o 28 % yra apriboję ar nutraukę darbinę veiklą dėl slaugos.
Senjorų dienos centras Lince
82-ejų Hilda Zwettler – dienos centro, įsikūrusio senjorų globos namuose, lankytojų. Ji čia atėjo „per draugę“, nes ji buvo viena namuose, o bendravimo norėjosi. Centro veiklos padėjo jai susirasti draugų ir tiesiog bendrauti, džiaugiasi Hilda, pati iki pensijos dirbusi medicinos sesele.
„Žmonės čia draugiški, o namuose aš viena“, – sako Hilda, du jos sūnūs gyvena ne Lince.
Dienos centras senjorams globos namuose veikia nuo 1994 metų. Jis atviras visiems, lankytojai gyvena namuose, bet dažniausiai vieniši, pasakoja dienos centro vadovas Alexander Waldl.
Centras veikia kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio. Čia vyksta socialinis darbas, atminties treniruotės, kurioms austrai skiria itin daug dėmesio, taip pat ir judesio užsiėmimai – mums lankantis kaip tik prasidėjo šokiai. Į centrą atvyko mokytoja, sambos šokėja, ir senjorai masiškai patraukė į gimnastikos salę rūsyje – šis užsiėmimas tikrai labai populiarus. Į centrą atvyksta ir profesionalai jogos užsiėmimams.
Hildai labai patinka piešimas, piešimo užsiėmimai centre vyksta ketvirtadieniais.
Dienos centro lankytojai yra nuo 65 iki 98 metų amžiaus. Dienos centre Lince, kaip ir Alytaus „Senelių darželyje“ pastebimai dominuoja moterys. Viso registruotų centro lankytojų yra apie 70, maždaug 10 vyrų ir 60 moterų. Tiesa, vienu metu centre telpa 30 lankytojų, tad tenka pasiskirstyti dienomis, kad visiems tektų laiko. Į centrą žmones atveža socialinis taksi – paima iš namų ir pristato atgal.
Lankytojai čia ir maitinami – už papildomą mokestį gauna pusryčius, pietus, ir 15 valandą – arbatą ar kavą su pyragu.
Iššūkiai ir rekomendacijos Lietuvai
Lietuvoje, kur 2023 m. net 45 % vyresnių nei 65 m. gyventojų gyveno vieni (ES vidurkis – 20 %), bendruomenės slaugytojų modelis atrodo itin aktualus. Alytaus „Senelių darželis“ ir kitos iniciatyvos jau sprendžia vienišumo problemą, tačiau bendruomenės slaugytojų modelis galėtų pasiūlyti tikslingesnę, individualizuotą ir prevencinę pagalbą namuose, taip pat sveikatos konsultacijas ir informaciją.
Pagrindiniai iššūkiai įgyvendinant šį modelį Lietuvoje, kaip ir Austrijoje, yra finansavimas ir politinė valia.
Dar viena netikėta problema, su kuria susidurta Lince, jog kai kur kilo ir pasipriešinimas iš medikų bendruomenės, kuri kartais bendruomenės slaugytojus mato kaip papildomą atsakomybę ar konkurenciją. Martin Bernecker prisipažįsta buvęs naivus manydamas, kad gydytojai juos pasitiks išskėstomis rankomis.
„Gydytojų lobistinė veikla yra labai stipri. Jie iš esmės nenori dirbti su bendruomenės slaugytojais“, – apgailestauja jis.
Austrijos bendruomeniniai slaugytojai susiduria ir su apribojimais – jie negali savarankiškai vykdyti medicininių procedūrų be gydytojo nurodymo. Tam reikėtų aiškiau apibrėžti jų vaidmenį ir įteisinti tokią veiklą bei pagalbą. Socialiniai darbuotojai kai kur taip pat jautė konkurenciją, ne visose savivaldybėse vienodai slaugytojams pavyko surasti savo vietą po saule, tapti išties tarpininkais tarp visų paslaugų. Lince bendruomenės slaugytojai parodė lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, nedubliuodami jau teikiamų socialinių paslaugų, tačiau kurdami naujas.
Nepaisant šių iššūkių, Austrijos patirtis rodo, kad bendruomenės slaugytojų modelis yra sėkmingas sprendimas, galintis pagerinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, sumažinti vienatvę ir palengvinti sveikatos sistemos naštą. Lietuva galėtų atsižvelgti į šias pamokas, kuriant tvarią, integruotą sistemą, kuri užtikrintų kokybišką ir prieinamą priežiūrą savo senstančiai visuomenei.
Ačiū kolegoms žurnalistams iš Vokietijos Zeitenspiegel Reportagen, su kuriais kartu dirbome Lince – Rike Uhlenkamp ir fotografui Rainer Kwiotek.
Projektas „Vienatvė nepaiso sienų“ kuriamas kartu su „Zeitenspiegel Reportagen“ (Vokietija), „Lavialibera (Italija), „Okraj“ (Čekija).
Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda Journalismfund Europe ir „Transitions“
https://fm99.lt/kategorija/sprendimu-zurnalistika/
