Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Prisipažinsiu – pradėjau rašyti viena, bet vienadienė aktualija pakeitė planą ir visiškai netikėtai pačiam sau pakeičiau rašomo teksto antraštę, o tada, savaime aišku, pasikeitė ir pati idėja, mintis ir jos dėstymas, ir liko neaišku kaip bus toliau, bet rašydamas viso šito priežastį išsiaiškinsiu. Visa atmosfera jau tiek mėnesių prisodrinta kalbų, baimių, grūmojimų apie visą pasaulį užgriuvusį siaubą – koronavirusą. Jisai atėjo netikėtai – tiesiog trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus Pradžioje visados taip atrodo, kad viskas yra toli nuo mūsų, o jeigu mus ir pasieks, tai lyg paukščio kojele tik lengvai paglostys. Realybė pasirodo kitokia, artimesnė mums visiems, tvirtai įsitikinusiems, kad esame visagaliai, kitokia nei anksčiau galėjome įsivaizduoti. Norėčiau pasakyti – pasaulis ir žmonės yra kvaili ir naivūs, nes niekados nepasimoko iš patirties. Ir tai nėra joks atradimas, nes šie žodžiai kaip aksioma buvo begalę kartų sakyti prieš mane ir begalybę bus kartojami po manęs.
Tolimesnė rašinio autoriaus mintis privalėtų nuskrieti link giliausių apibendrinimų apie nenutrūkstančio laiko tėkmę, begalinius erdvės dydžius, apie mūsų (žmonių) tapatybės nuolatinį virsmą klonuojamuose palikuoniuose, bet autorius nuo savų paistalų (bent mintyse) nusižiovauja – laikrodis rodo jau gerokai po vidurnakčio: šiuo metų laiku mūsų platumose baltųjų naktų nebūna, bet dangus šiaurinėje pusėje nespėjęs galutinai užtemti jau švinta rytiniame krašte.
Naktinis autorius dar kartą, bet šį kartą jau tikrovėje nusižiovauja – nieko naujo, netgi Ekleziasto nesigauna pakartoti! Kam tuomet rašyti, jeigu neturi ką pasakyti? Antra vertus, jei sustosi, liksi nereikalingas netgi pats sau, buksuosi lyg automobilis nudėvėtomis padangomis smėlyje. Nedaug ką gali pakeisti šiame gyvenime, todėl telieka stebėti ir bandyti nors kažką mažulyčio mus supančio suprasti.
Oficialiai paskelbus apie artėjančią karantino pabaigą (Dėmesio, neatsipalaiduokite ir toliau laikykitės higienos taisyklių!) nuo dusinančio karščio slėpėmės nedidelio miško ežerėlio pakrantėje, kur su Veronika stebėjome ir aptarinėjome nuo karščio nejudrias varles. Jaunesnės, mažesnės grakščiai judindamos kojeles lėtai yrėsi mūsų link, netgi išsiropšdavo prie kojų, stebeilydamos į nedidelius žirnelius panašiomis akelėmis. Jų suvokimo negalime suprasti, kaip ir jos mūsų. Kur čia varlės, jeigu mus supančių dvikojų padarų (homo sapiens) poelgių ir minčių nesuprantame. Pavyzdžiui, pasaulyje plintančios paminklų daužymo pandemijos, kovos prieš rasizmą, kai apsikeičiama rolėmis ir šį kartą spalvotieji daužo snukius baltiesiems ir net policininkams. Ir nieko naujo neatrasime – jau Egipto faraonų laikais buvo naikinami pirmtakų atvaizdai, kuriami simbolizuojantys savąją bukaprotystę nauji manifestuojantys laisvę ignoruojant kitų pasirinkimo galimybę. Ir taip be paliovos, ir vis antrame plane matosi kvaila šypsenėlė anuometinio ar šiuolaikinio funkcionieriaus veide. Pavyzdžių toil ieškoti neverta – jų gali pamatyti ir išgirsti vos ne kiekvienos žiniose. Kalbant apie konkretų paskutinį smėliadėžės atvejį, norėčiau jos sumanytojams pasiūlyti idėją išvystyti: centrinės, ne tiktai sostinės, bet ir visos mūsų šalies aikštės centre pastatyti simbolines kartuves – juk taip mėgstame simbolius. Vaikučiai kapstydamiesi smėlyje pakeltų akis ir pasidžiaugtų švelniame vėjelyje siūbuojančiomis figūromis. Ne, ne žmonių, o muliažinėmis – žmogaus gyvybė juk šventa! Ir nereikėtų mūsų gąsdinti epidemologiniais ar dar kokiais pavojais, pavargome visi nuo gasdinimų. Kaip pas mus įprasta, smėlio dėžių idėją reikėtų tiražuoti visoje šalyje – buvo juk leninai, rūpintojėliai, vyčiai. Tiesa, kiekvienoje vietovėje su nedideliais pakeitimais – mes esame labai kūrybinga tauta. Ir jei nebūtų mūsų išmonė įtraukta į Junesko paveldo sąrašus, tai į rekordų (kvailumo) knygą papultume tikrai.
Mano gimtąjame miestelyje tokį objektą siūlyčiau įkurdinti Daugų gatvės kapinių centrinėje aikštelėje, kurioje iki šiol stovi retkarčiais uždegamas aukuras. Įsivaizduokime – vyresnieji tvarko artimųjų kapelius, jaunos mamytės, mankydamos išmaniuosius, smėliadėžės pakraščiuose linguoja vežimėliuose svaigaus pušyno kvapo užmigdytas atžalas. Vyresni vaikučiai kasinėja duobeles ir užkasinėja atsineštas lėlytes. Ypatingomis progomis čia galėtų koncertuoti pasikviestos populiarios muzikantų grupės.Būtų kuriamas ryšys tarp susirinkusio jaunimo ir praėjusių kartų nabašninkų! Idėją, aišku, reikėtų leisti apsvarstyti miesto visuomenei, bet savivaldybės atstovai, manau, jai pritartų – jie panašioms idėjoms imlūs.
Tai labai europietiška, o jeigu europietiški ar nesvarbu kokie pinigai skiriami būtų, tai garsas apie mus nugriaudėtų po šalis plačiausias. O tai labai svarbu gyvenant šiame Dievo užmirštame užkampyje.
Ir tai vienas iš verbalinių ir vizualių karantino metu ir po jo fiksuotų pastebėjimų, kurie autoriaus tikrai neįtikina žmonijos proto pažanga. Galvoju, kad panašių pastebėjimų bus ne tiktai man ir ateityje, nes labai rimti žmonės pranašauja naują, kur kas baisesnę bangą. Galiausiai neateis ji, atsiras kažkas naujo ir galėsime naujai nusikalbėti.
Kostas Poškus, dailininkas
