Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Vienam viešbučiui pavyko tai, kas atrodo beveik neįmanoma. Tikra ir nuoširdi bendrystė, kur matomi žmonės, o ne jų negalia. Lietuva, kaip ir daugelis šalių, susiduria su sunkiai įveikiama užduotimi: kaip užtikrinti orų ir pilnavertį gyvenimą negalią turintiems žmonėms, ypač kai kalba pasisuka apie darbą.
FM99 ieško sprendimu svarbiais bendruomenei klausimais. Šiandien apie žmonių su negalia vietą visuomenėje ir darbo rinkoje. Apie sėkmingus ar nelabai projektus Alytuje pasakojome ankstesniame reportaže. Šiandien apie vieną įprastą ir kartu ypatinga viešbutį Augsburge, Vokietijoje, kuriame pusė darbuotojų – su intelekto negalia.
Dažnai ir visuomenėje, ir darbo vietose nežinoma, kaip elgtis su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, kaip su jais bendrauti, kaip įtraukti į komandą. Vokietijoje neįgaliųjų įdarbinimas sprendžiamas vadinamosiose „Werkstatt“ (Dirbtuvėse). Sistema, sukurta su geromis intencijomis, tačiau tapo įsibėgėjusiu traukiniu, kurio krypties pakeisti beveik neįmanoma
Tačiau Bavarijos Augsburgo mieste įsikūręs viešbutis „Eins Mehr“ (liet. „Viena daugiau“) įrodė, kad norint pakeisti situaciją, reikia ne sudėtingų reformų, o empatijos ir požiūrio pokyčio. „Eins Mehr“ lietuviškai – „Viena daugiau“, nes žmonės su Dauno sindromu turi viena chromosoma daugiau, o viešbutį įkūrė Augsburgo tėvų, auginančių vaikus su Dauno sindromu, asociacija.
Viešbutis sėkmingai veikia rinkoje nuo 2020 m., negaudamas valstybės finansavimo. Tai, kas Vokietijoje laikyta neįmanomu, tapo sėkmės istorija, parodančia, kad norint įtraukti žmones su negalia, reikia ne gailesčio, o atvirumo ir žmogiškumo.
Ko galėtų Alytus ir Lietuva pasimokyti iš Augsburgo, kur viešbučio direktorius teigia žmonėse matąs ne negalią, o didelę širdį?
Veikia uždara sistema
Vokietijos socialinė sistema, skirta negalią turintiems asmenims, vadinama „Werkstatt“ (Dirbtuvės). Tai vietos, kuriose, nepaisant oficialios misijos – paruošti žmones darbo rinkai, atlyginimai tesiekia 200–300 eurų per mėnesį. Iš šios sistemos į atvirą darbo rinką pereina mažiau nei 1% žmonių. Normalioje darbo rinkoje žmonės su negalia lieka nuošalyje, 95 procentai jų atsiduria „Werkstatt“.
Daugeliui tai reiškia gyvenimą be ekonominės perspektyvos, o visuomenei – atskirtį, sako viešbučio „Eins Mehr“ idėjos iniciatorius Jochen Mack.
Jochen Mack augina vaiką su Dauno sindromu. Jis sako, kad „Eins Mehr“ buvo sukurtas kaip atsakas į Vokietijos sistemos segregaciją ir siekiant suteikti žmonėms su negalia galimybę dirbti atviroje darbo rinkoje. Jochenui svarbiausia, kad darbuotojai būtų matomi ir vertinami kaip žmonės, o ne tik kaip asmenys su negalia.
Alternatyva sistemai
Dažiausiai žmonės be negalios nesusiduria su žmonėmis su negalia, jie nesusitinka, gyvena atskiruose namuose, dirba atskiruose darbuose, sako J.Mack. Todėl taip sunku priimti tai, ko nepažįsti. „Eins Mehr“ bando keisti požiūrį.
„Manau, tai yra vieta, labai empatiška žmonėms. Čia jie supranta, kad yra ne statistinis vienetas, o žmogus. Jie yra tokie pat darbuotojai, kaip ir sveiki, jei jie padaro klaidų, tai turi pasekmių, lygiai kaip ir kitiems “, – apie viešbučio atmosferą aiškina Jochen.
Jochenas priklauso tėvų asociacijai, kuri daugiau nei 25-erius metus vienija tėvus, auginančius vaikus su Dauno sindromu. Vis dėlto, jis pabrėžia, kad viešbutis nebuvo kurtas jų vaikams: „Mes turime vaiką su Dauno sindromu, bet mūsų sūnus yra labai silpnas ir jis negalėtų dirbti šiame viešbutyje.“
Iš 15 žmonių grupės, kurie kūrė viešbutį, nė vieno vaikai čia nedirba. Motyvacija, pasak Jocheno, buvo gerinti visų žmonių su negalia situaciją ir tai daryta ne dėl savo vaikų, bet visų vaikų, dėl bendruomenės. Tėvai norėjo, kad žmonės su negalia turėtų alternatyvų ir galėtų patys nuspręsti, ar dirbti normalioje darbo rinkoje, ar institucijoje.
Jochenas pabrėžia, kad ir po penkerių veiklos metų ekonominė situacija ir išoriniai iššūkiai, tokie kaip pandemija, energijos kaštai, kelia sunkumų, tačiau žmonės dirba gerai.
Normalus viešbutis, bet su didele širdimi
„Jūs esate normaliame viešbutyje. Tai tiesiog viešbutis“, – pabrėžia viešbučio direktorius Raulis Huerga Kanzler. Ši filosofija yra esmė – viešbutis siekia, kad jį matytų kaip įprastą, o ne specializuotą vietą. Personalą sudaro pusė negalią turinčių darbuotojų, kita pusė – profesionalai.
Direktorius atviras: jis mato žmones, o ne jų negalią.
„Pusė su negalia, tik nežinau kurie“, – paklaustas apie darbuotojus juokiasi direktorius.
„Aš nemanau, kad dirbu su neįgaliais žmonėmis. Matau daug daugiau negalios kituose žmonėse už viešbučio ribų nei čia, kartais neaišku, kuris – darbuotojas ar svečias turi daugiau negalios“, – juokauja jis. Darbuotojai tiesiog „personalas su didele širdimi“ – kiekvienas su savo charakteriu ir pomėgiais.
Direktorius viešbučiui vadovauja kartu su žmona Sandra Huerga Kanzler. Jie čia nuo pat kūrimo pradžios, viešbutį atrado ieškodami prasmės. Prieš atvykdami į Augsburgą, abu Ispanijoje vadovavo penkių žvaigždučių viešbučiams. Tai buvo prabangus gyvenimas, kai verslo reikalais skraidai įmonės lėktuvu, kad paragautum Michelin žvaigždučių šefo paruošto meniu. Bet kita vertus, tai buvo darbas industrijoje, kurioje tarpo arogancija, vis aršesnė konkurencija ir lipimas per galvas.
„Matėme, kaip viešbučių vadovai nustojo sveikintis su valytojais. Tai vis mažiau buvo mūsų pasaulis.“ – pasakoja direktorius. Jie suprato, kad nori nuveikti kažką, kas paliktų pėdsaką, turėtų prasmę.
Šis požiūris kuria ypatingą atmosferą, kurią svečiai apibūdina kaip šeimynišką, labai ramią ir malonią. „Nieko neverčiame. Tiesiog tuo gyvename“, – sako direktorius.
Labai retai, tačiau tenka sulaukti pageidavimo iš kokios nors įmonės atstovo, kad jų svečius aptarnautų personalas, neturintis negalios. Tuomet atsakymas paprastas – galite rinktis kitą viešbutį, čia visi žmonės vienodi.
Nuo prancūzų literatūros mokytojo iki soc.pedagogo
Kambarių tvarkymo komandos vadovas Amadou Mboup Mbaye į Vokietiją atvykęs iš Senegalo, kur dirbo prancūzų literatūros mokytoju. Jis, kaip ir viešbučio vadovai, dirbti pradėjo dar statant viešbutį.
„Esu čia nuo pat pradžių. Viešbutį statė mano akyse, kartu sunešėme lovas, kartu surinkome kėdes, tiesėme kilimus. Viską mačiau iš arti.“ –pradžią „Eins Mehr“ prisimena Amadou. Prieš šį, jis dirbo didžiuliame ispaniškame viešbutyje Vokietijoje, ten darbinė kalba buvo ispanų, čia išmoko vokiškai. Dabar jis dirba su komanda, kurią reikia mokyti kasdien.
„Čia reikia ir šiek tiek fizinės jėgos. Pradžioje žmonės nežinojo, ką reikia daryti. Mes kartu mokėmės – kaip pakloti lovą, kaip tvarkyti pagalves, kaip išvalyti dušą. Iš pradžių buvo sudėtinga,“ – pasakoja jis. – „Viskas vyksta diena po dienos, su didele kantrybe. Pradžioje į kambarį eidavo po du – vienas tvarkydavo dušą, kitas – lovą. Dabar kiekvienas nori tvarkyti savo kambarį ir jiems puikiai sekasi, kiekvienas sutvarko savo kambarį taip, kaip reikia. O aš esu tam, kad prižiūrėčiau, jei ką nors reikia pataisyti – pataisau. Jei ką nors reikia padaryti – pakviečiu ir sakau – tą ir tą reikia padaryti geriau. Taip ir einame diena iš dienos.“
Dabar Amadou – ir mokytojas, ir socialinis pedagogas. Darbuotojai kartais gali būti blogos nuotaikos arba pamiršti užduotis.
„Kaip ir visiems, juk ne kasdien išlipi iš lovos ta koja“, – šypsosi Amadou. Jo užduotis – žinoti ir valdyti kiekvieno darbuotojo stiprybes ir silpnybes.
Amadou komandos darbuotoja sako, kad komanda yra puiki: „Komanda yra super“.
Ji pripažįsta, kad pasitaiko įtampos, bet po streso vėl ateina ramybė: „Na, tarpais būna stresas, bet tada vėl ramiau. Man reikia šiek tiek streso ir tada vėl ramybės fazės“.
Klausiama, ar tarp darbuotojų kyla ginčų, moteris sako, kad retai: „Dėl to esu labai laiminga“ .
Amadou viešbučio komandą vadina antrąja šeima. Žmonės labai draugiški, čia nėra griežtos hierarchijos – direktorius dėvi uniformą, dirba lygiai kaip ir kiti, o vadovai labai prisirišę prie darbuotojų. Kasdien pietus visi valgo drauge, prie pietų stalo aptariami ir kilę klausimai. Pietus visiems viešbučio virtuvėje gamina Benjamin Mannsbart.
Virtuvė – trokštama darbo vieta
Darbuotojų motyvacija ir patikimumas yra vienas didžiausių privalumų viešbučiui. O žmonės su intelekto negalia yra labai patikimi ir puikiai atlieka rutinines užduotis, tokias kaip kambarių tvarkymas ar pusryčių ruošimas.
Benjaminas Mannsbartas virtuvėje dirba nuo viešbučio įkūrimo. Jis turi mokymosi sunkumų. Bendžis – taip visi vadina mylimą virėją, prieš tai dirbo „Werkstatt“, kur ištisus metus plovė salotas ir skuto bulves bei gyveno bendruomeniniuose specializuotuose namuose. Dabar jis turi atskirą butą, kuriame gyvena su žmona ir džiaugiasi įdomiu darbu ir savarankišku gyvenimu.
Virtuvės šefas Norman Ostheeren dirbo Michelin žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose. 43-ejų virtuvės profesionalas ieškojo lėtesnio tempo, pavargęs nuo 14–16 valandų darbo per parą. Dabar jie dirba kartu, Benjaminas, ateinantis į darbą anksčiau už kitus, kvalifikuotus virėjus atlaisvina nuo laiko reikalaujančių rutininių užduočių.
Šefas sako viską gaminantis pagal tuos pačius receptus ir su tokiais pat produktais, kaip ir Michelin restoranuose, nors tai ir pusryčiai viešbučio svečiams ar pietūs viešbučio komandai. Tiesa, pietus darbuotojams verda Bendžis, šefas tik duoda nurodymus.
Darbui ruošia Akademija
25-erių praktikantas Timo Schäfer turi autizmo spektro sutrikimą, viešbutyje jis dirba pirmą dieną. Čia jis atėjo iš Akademijos, kuri rengia darbui. Timo sunku struktūrizuoti dalykus, viskas atrodo sudėtinga, tad jis užduoda daug klausimų, tačiau jam sekasi puikiai. Vadovas sako, kad tikrai liks viešbutyje dirbti.
Savo pirmąją dieną Timo jautėsi pavargęs nuo daug dalykų vienu metu ir daug žmonių, tačiau laimingas. Paklaustas kur viešbuyje labiausiai norėtų dirbti, sako, kaip ir Bendžis – virtuvėje.
Timo – pavyzdys, kaip veikia Akademija, kuri paruošia žmones su negalia darbui. Akademijos vadovė Ingrid Zink-Schieb sako, kad didžiausias iššūkis – rasti įmones, kurios nebijotų negalios.
„Pirmiausi, jie yra žmonės, asmenybės, o tik tada jau jų negalia“. – sako Ingrid. Bando tai paaiškinti darbdaviams, kad šie žiūrėtų į gebėjimus, matytų žmogų, o ne jo negalią.
Per 27 mėnesius akademijoje mokiniai keturias dienas per savaitę dirba įvairiuose restoranuose ar viešbučiuose, o vieną dieną mokosi. Baigę mokymus, jie įgyja profesinį sertifikatą ir išeina ieškoti darbo atviroje rinkoje. Tai suteikia ne tik atlyginimą, bet ir reikalingumo jausmą, sako Akademijos vadovė: „Aš kažką sukūriau, dėl manęs, pavyzdžiui, pusryčių salė atrodo taip, kaip atrodo“.
Beje, sertifikatas kol kas nėra pripažįstamas kaip oficialus diplomas, tačiau artėjama link to.
Teko pažaboti temperamentą
Sandro Pozgaj vadovauja baro komandai. 51-erių kroatas į Vokietiją atvyko prieš dešimt metų, o maitinimo versle dirba jau tris dešimtmečius. Sako, pavargo nuo darbo tempo, kai Kroatijoje visuomet būdavo du kandidatai pasiruošę perimti tavo vietą, jei per mažai dirbi. Tempas jį išsekino, jis nugalėjo auglį, jam buvo pašalinta dalis inksto, o nervai buvo pakrikę. Sandro, kaip ir dauguma kolegų, ieškojo lėtesnio tempo, darbo su daugiau prasmės.
Jis juokiasi, kad su pietietišku temperamentu pradžioje nebuvo lengva, teko išmokti ramybės: „Man prireikia daug kantrybės“.
Sandro prisimena, kaip pradėjus dirbti „Eins Mehr“ po trijų savaičių norėjo pasiduoti, nes vienas darbuotojas nuolat sekiojo iš paskos ir tai jį išsekino.Tačiau per laiką jis išmoko kantrybės ir dabar tai labai vertina.
Sandro dalijasi patirtimi, kaip dirbti su intelekto negalią turinčiais darbuotojais. Vienas iš būdų, kaip užtikrinti sklandų darbą, tiesiog viską užrašyti. Darbuotojas turi kontrolinį sąrašą, kad galėtų bet kada pasitikrinti, ar viską padarė. Planuodamas darbus Sandro turi atsižvegti į tai, kuris darbuotojas greičiau pavargsta, todėl reikia apgalvoti darbo grafikus.
Dar vienas Sandro komandos narys 31-erių Till Hugenschmidt dirba prie baro ir aptarnavimo. Po vaikystėje patirtos avarijos Till vystymasis sulėtėjęs, jis serga epilepsija. Jis dirba puikiai ir labai patenkintas savo darbo vieta.
Geriausias atlygis Sandro – ramybė darbe, jis nepasigenda riksmų ir streso iš savo ankstesnių darboviečių. Jis tiki savo komanda, kuri dirba sudėtingame svetingumo sektoriuje: „Kas sugeba dirbti čia, sugeba visur“.
Įtrauktis – ne gailestis, o atvirumas
Michela – viešbučio viešnia iš Italijos pastebi, kad nors kai kurių darbuotojų negalia yra akivaizdi (neurologiniai trūkčiojimai, neaiški kalba ar neįprasta eisena), tai netrukdo jiems teikti kokybiškas paslaugas. Ji čia gyvena ne pirmą kartą ir visada gavo viską, ko reikėjo.
Pavyzdžiui, registratūros darbuotoja turi akivaizdžių neurologinių problemų, tačiau galiausiai viskas yra suprantama ir darbai padaromi, sako viešbučio gyventoja. Ji neabejoja, kad tai yra didelė vertė ir kolegoms neturintiems negalios, nes negalią turintys asmenys gali duoti daug tiems, su kuriais dirba.
Viešbutis nenaudoja jokių ženklų, rodančių išskirtinumą ar įtrauktį viešai, nes nenori „gailesčio premijos“.
1000 viešbučių nereikia
Viešbučio direktorius siūlo paprastą sprendimą: „Mums nereikia 1000 įtraukties viešbučių. Užtenka, jei kiekviena įmonė ar kiekvienas viešbutis priims vieną ar du žmones. Jei tūkstantis viešbučių priims po vieną, tai tūkstantis žmonių mūsų bendruomenėje turės ateitį“.
Pats vadovas niekada anksčiau nedirbo su neįgaliaisiais, bet tereikėjo priimti sprendimą. Jis ragina visus būti empatiškais ir liautis ieškoti trūkumų: „Pažvelk į save veidrodyje ir pamatysi, kokių problemų turi. Tu nesi tobulas. Tu esi normalus žmogus, ir Bendžis yra normalus žmogus, turintis daug teigiamų dalykų. Aš turiu jį skatinti gyventi su šiais pozityviais dalykais. Štai ir viskas“.
Pagrindinis pokytis slypi galvoje, neabejoja Raulis: „Pakeiskite savo mąstymą. Būkite atviri. Būkite žmogiški“. Tai, anot jo, yra vienintelė priemonė, galinti pakeisti visuomenės požiūrį į įtrauktį.
Išgyvena rinkoje
„Eins Mehr“ viešbutis yra pelno nesiekianti organizacija, įkurta „Eins Mehr“ asociacijos – tėvų, auginančių vaikus su Dauno sindromu. Jų tikslas buvo sukurti realią alternatyvą mažai apmokamai Vokietijos „Werkstatt“ sistemai.
Viešbutis išgyveno, nepaisant to, kad atsidarė dieną prieš antrąjį karantino uždarymą dėl COVID-19 pandemijos, ir dirba be valstybės paramos.
Viešbučio įkūrimui prireikė apie 1,5 milijono eurų, kurie buvo surinkti iš aukų, paramos iš regioninių šaltinių bei socialinės loterijos „Aktion Mensch“. Viešbutyje 73 kambariai, kurių užimtumas 65% , 75% sudaro verslo svečiai – viešbutis įsikūręs verslo rajone ir netoli didelės ligoninės.
Dėl įtraukties modelio viešbučiui reikia daugiau darbuotojų nei įprastai, tačiau visi darbuotojai apmokami pagal vienodą atlygį, o įmonė gauna vienintelę tiesioginę paramą – darbingumo lygio kompensaciją, kaip ir bet kuri kita verslo įmonė. Tai bendras personalo išlaidas sumažina apie 15%.
Viešbučio direktorius sako, kad sekasi gerai, tačiau viešbutis yra praktiškai pasiekęs ribą, nes yra per mažas – čia šiuo metu dirba 25 darbuotojai ir negali sau leisti samdyti dar daugiau, nepaisant didesnio personalo poreikio.
Ar galime pasimokyti?
„Eins Mehr“ viešbučio patirtis yra lengvai pritaikoma bet kurioje kitoje vietoje, įskaitant Alytų. Sėkmė priklauso ne nuo verslo modelio, o nuo mąstymo pokyčio, kuriuo atsisakoma matyti negalią, o vietoj to įžvelgiama žmogaus teigiamos savybės ir gebėjimai bei didelė širdis. Pakaktų, jei kiekvienas viešbutis ar kita įmonė, turinti tinkamų darbų, priimtų po vieną ar du žmones, taip tūkstančiams suteikiant ateitį.
Sėkmė pasiekiama pritaikant užduotis, ypač tinka rutininiai ir pasikartojantys darbai (pavyzdžiui, viešbučio ar gamybiniai pagalbiniai darbai), nes negalią turintys darbuotojai juos atlieka itin patikimai, o tai atlaisvina rankas kvalifikuotiems specialistams nuo paprastų, bet daug laiko reikalaujančių užduočių.
Norint užtikrinti darbuotojų profesionalumą, būtina sukurti ir struktūruotą mokymo sistemą, kuri užtikrintų realų mokymą darbo vietoje ir kompensuotų mokymosi sunkumus.
Visgi didžiausias iššūkis – rasti atvirą komandą, kuri įsileistų įvairius žmones, nes įmonės vis dar baiminasi negalios, todėl svarbiausia – keisti požiūrį.
Projektas „Įtrauktis visur“ kuriamas kartu su „Zeitenspiegel Reportagen“ (Vokietija)
Daugiau sprendimų žurnalistikos: https://fm99.lt/kategorija/sprendimu-zurnalistika/
Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda „Journalismfund Europe“ ir „Transitions“
