Klausyti gyvai

15:00 - 16:00

Dienos kaleidoskopas

Dezinformacijos ekspertas: lietuviai turi spręsti, kokį algoritmą feisbukas naudoja Lietuvoje ir kas yra neapykantos kalba

Požiūris į dezinformaciją ir kiek jai įtaką daro Rusija, ar kitos užsienio jėgos, labai skiriasi šalyse nepatyrusiose Rusijos okupacijos ir žinančiose, kas tai yra. Kaip tai atrodo? Kaip kovoti su dezinformacija? Kas veikia, o kas ne, ar įmanoma, kad naujosios ES taisyklės didžiosioms platformoms padės? Apie tai – pokalbis su Bram Alkema, Nyderlandų kompanijos DROG Group kovos su dezinformacija ekspertu, kurso apie naujas žiniasklaidos strategijas dėstytoju Nyderlandų Amsterdamo taikomųjų mokslų universitete.

Rusijos skleidžiamos dezinformacijos keliama grėsmė seniai puikiai suprantama Lietuvoje ir kitose šalyse, kurios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Tačiau Vakarų Europai reikėjo, kad Rusija agresyviai užpultų Ukrainą tam, kad pagaliau suprastų, jog valstybinis propagandinis kanalas nėra žiniasklaiudos priemonė ir tokius galima ir reikia uždrausti, tai niekaip nesusiję su jokiu laisvu žodžiu.

Tiesa, kovos su dezinformacija priemonių imta ieškoti jau anksčiau – 2018 m. Europos Komisija pateikė  elgesio su dezinformacija kodeksą, galiausiai šiemet rugsėjį patvirtinti  ES Skaitmeninių paslaugų aktas  ir Skaitmeninių rinkų aktas, reguliuosiantys didžiųjų internetinių platformų veiklą.

Šiokia tokia atranka vyskta ir natūraliai. Prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje rusų kalba retransliuojamos televizijos programos prarado pusę savo auditorijos Lietuvoje – 50% respondentų, kurie anksčiau jas žiūrėdavo, sako, kad po vasario 24 d. jų nebežiūri. Dalis dėl to, kad populiariausi kanalai uždrausti, tačiau visgi dauguma dėl to, kad jose skleidžiama propaganda ir dezinformacija.

Prieš metus, t.y. dar iki vasario 24-osios, atliktas Rusijos dezinformacijos kampanijų Vidurio ir Rytų Europoje tyrimas atskleidė, kad šalyse, kur rusų kalba suprantama didelės dalies gyventojų, dezinformacijos poveikis smarkiai didesnis. Palyginus 14 šalių, Rusijos žiniasklaidos įtaka  buvo didžiausia Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Moldovoje, kur rusų kalba populiari ir žiniasklaida šia kalba plačiai naudojama. Mažiausia Rusijos įtaka buvo Lenkijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje dėl mažo rusakalbių skaičiaus.

Estija išsiskyrė žiniasklaidos reguliavimu ir dėmesiu pažeidžiamoms grupėms bei pilietinės visuomenės veikla. Tuo metu Lietuva, Armėnija, Čekija, Rumunija ir Ukraina turėjo pakankamai kokybišką sisteminį atsaką.

2022 m. spalio mėn paskelbto medijų raštingumo indekso viršuje yra Suomija (1), Norvegija (2), Danija (3) ir Estija (4), po kurių seka Švedija (5) ir Airija (6) su beveik vienodais balais tarp 41 Europos valstybės. Lietuva indekse užima 17 vietą ir yra aukščiau nei Lenkija (19) ir Latvija (21). Reitingo apačioje yra Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija, Juodkalnija ir Turkija. Šios šalys turi mažai galimybių kovoti su dezinformacijos padariniais, daugiausia dėl to, kad žiniasklaidos laisvė ir švietimas yra nepakankami. Žiniasklaidos raštingumo indeksas rengiamas pagal Europos politikos iniciatyvą (EuPI), kurią vykdo Atviros visuomenės institutas Sofijoje. 

Kalbant apie metodus kovai su dezinformacija, indekso ataskaitose pasisakoma už „švietimą prieš reguliavimą“. Tačiau, kaip rodo gyvenimas, kartais švietimas yra per ilgas kelias, nors ir būtinas. Reguliavimas, įskaitant socialinę žiniasklaidą ir draudimus, būtinas, tuo pačiu užtikrinant teises ir žodžio laisvę, kitaip iškyla „tolerancijos paradoksas“, kai griauti demokratijai pasitelkiamos liberaliosios demokratijos taisyklės.

Pokalbis su Bram Alkema, DROG Group dezinformacijos ekspertu.

Baltijos šalyse mes ir anksčiau neprastai gebėjome atpažinti dezinformaciją, tačiau taip Vakarų šalims tai gana nauja. Jūs pats mėgstate metodą eastplaning – westplaning – aiškinimą, kaip dalykai suprantami iš Rytų ir Vakarų pozicijų. Kaip dabar jums atrodo informacinė erdvė ir ar turit jai vaistus?

Jeigu kalbėti apie Baltijos šalis, man tai visgi Šiaurės Europa, o ne Rytų Europa. Bet ar patyrimas vietoje keičia supratimą – taip. Dauguma akademinių bendruomenių, dirbančių kovoje su dezinformacija, niekada nebuvo patyrę dezinformacijos įtakos. Jie nepažįsta nieko, kas buvo tiesiogiai paveiktas, jiems tai tiesiog mokslinis tyrimas ir tai kaip užsiiminėti antropologija niekada neišeinant iš savo kabineto. Tai tikrai sunku. Matyti ir sutikti žmones, suprasti kaip jie tai supranta kasdieniame gyvenime, tai ir nuleidžia ant žemės, parodo tau, kad tai, ką darai, iš tikrųjų daro poveikį realių žmonių gyvenimui. Mane tai priverčia dar rimčiau žiūrėti į tai, vengti būti kvailu ideologu. Tai kaip gydant ligą, kai matai, kad visi aplink tave dar kraujuoja ir jau nusiplauni rankas.

Reikia realios patirties, kad suprastum, kam tai darai, bet taip pat surastum užuominas, kas galėtų labiausiai veikti, nes dezinformacija likusioje Europos dalyje ir JAV bei Jungtinėje Karalystėje nėra apie karą, nėra apie Rusiją, net ne apie Kiniją. Nors Taivanui, Baltijos šalims ir Balkanų šalims, tikrai apie tai. Bet mums ne. Mums tai reiškia, kad žmonės sąmoningai meluoja dėl politinių priežasčių. Tai iš esmės yra ką reiškia dezinformacija platesne prasme. Tai ne užsienio valstybių įtaka, net ne su karu susiję, tai daugiausiai apie vidaus veikėjus šalyje. Tad jeigu nuvažiuosi kažkur į regioną, kuris yra netoli fronto linijos, netoli karo, tai daug labiau juntama, tai lyg alkoholio laipsnių skirtumas tarp vyno ir degtinės. 

Bram Alkema

Ar tikrai taip, nes, pavyzdžiui, priešrinkiminiu laikotarpiu Vokietijoje, Prancūzijoje RT (Russia Today) buvo aktyviausias veikėjas šių šalių informacinėje erdvėje internete, peržiūrų skaičiais viršijęs visus vietinius šaltinius ir nuolat transliavęs dezinformacines žinutes. Neabejotinai padarė didelę įtaką ir geltonųjų liemenių judėjimui ir panašiems?

Aš nesakau, kad tai visai ne apie kišimąsi iš užsienio, bet dažniausiai. Prieš 5 ar 10 metų buvo vien tik užsienio valstybių kišimasis – ISIS, Arabų Kalifatas, Irakas, Rusija, Kinija, bet tai buvo toli. Bet kai prasidėjo antivakserių judėjimas – visa dezinformacijos kampanija sukosi apie sveikatos krizę, tikrai vidinį šalies klausimą.

Bet ji buvo stumiama Rusijos. 

Ar tikiu, kad tai buvo veikiama užsienio šaltinių – taip. Jei ir nebuvo, tai buvo tvirtinama, kad taip yra. Bet kalbu apie du dalykus – ką galime atsekti kaip šaltinį, ir kas nutinka. Pavyzdžiui, Brexit’as – ar ten buvo Rusijos pėdsakas? Tikriausiai. Ar mes galima tai įrodyti? Taip, jei norėsim ieškoti, bet nusprendėm neieškoti, nes nusprendėm, kad visgi vietinė rinka, net jei jai ir padaroma įtaka iš Rusijos, ta dalis yra nedidelė ir ji paraštėse. Ir ne nuo Rusijos viskas prasidėjo –  pradžia buvo namų problemos, namų veikėjai. Kartais padedami rusų, bet mes apie tai nekalbam. Tad antivakserių judėjimas Nyderlanduose irgi yra apie vietinius veikėjus. Net jei jiems padeda rusai. Bet apie tai niekas nekalba. 

JAV tai net aštriau, jie turi Miulerio ataskaitą, realius įrodymus, kad buvo Rusijos saugumo kišimasis. Yra įrodymai, bet jie nekaltina Rusijos kišimusi, jie kaltina savo žmones, kurie pasidavė rusų įtakai. Jie neturėtų būti tokie paveikiami, neturėtų įleisti rusų į tokius dalykus. Tad rodant pirštu kas tai nulėmė – tai ne Rusija, o kita pusė, kuri leido tam įvykti.

Sakot, kad nusręsta tiesiog nekreipti dėmesio į kišimąsi iš išorės ir kaltinti savus. Bet kodėl, ar nebus tai, kad neiškant šių istorijų šaknų tai kartosis ir ateityje?

Esu tikras, kad iš tam tikros paradigmos pradiniai sklaidos šaltiniai gali būti svarbūs, nes gali galvoti, kad jei nukirsi hidrai galvą, tai viskas baigsis. Bet vyraujanti nuomonė yra ta, kad net ir be Rusijos mes turėtume tas pačias problemas, nors galbūt ir mažesnes. Politinis diskursas Vakarų Europoje būtų toks –  mes vistiek tai patys darom, vadiname vieni kitus fašistais ir abi pusės galvoja, kad kitiems įtaką padarė Rusija. Čia kaip su telefonu – pusė Jūsų Iphone pagaminta Vokietijoje, bet nevadinam jo vokišku telefonu. Nėra svarbu iš ko jis susideda. Tad Vakarų Europoje, kalbant apie dezinformaciją, Rusija yra faktorius, bet tai ir būdas lengvai apkaltinti bet ką, kad už to stovi Rusija. Net ir Nyderlanduose, nors žinom keleivinio lėktuvo MH17 istoriją – žinom, kad tai Rusija nušovė lėktuvą, žinom, kad Rusija dėl to melavo. 

Tačiau šalies viduje nėra taip svarbu, ar iš tikrųjų tiki Rusijos naratyvais, ar viešini ir platini Rusijos dezinformaciją. Mes bijome savo pačių vidinių priešų, kraštutinių dešiniųjų, skleidžiančių nesąmones. Jiems galbūt padeda Rusija, bet nesvarbu, net jei ir nepadėtų. 

Tačiau ką daryti? Man tai atrodo labai pavojinga, taip pat ir vidinė dezinformacija pačioje Rusijoje, nes tie žmonės neturi jokio kito informacijos šaltinio ir gyvena paraleliniame pasaulyje?

Ar bandot mane įtikinti, kad olandai turėtų labiau rūpintis Rusijos įtaka? Būdas, kaip mes į tai žiūrime – „ei, tai keista“. Kitose šalyse tai būtų – „ei, tai užsienio kišimasis“. Ir galbūt ten yra užsienio kišimosi elementų, bet mes nemanom, kad tai labai svarbu. Žiūrim maždaug taip – „ok, jie nuolat bando kištis į mūsų vietinius rinkimus, bet jie niekad nelaimės, jei gali bandyti, bet galiausiai, ar padėjo Rusija, ar ne, nesvarbu“. Aš neturiu nuomonės gerai tai, ar blogai, aš tik pastebiu, kad diskusijos apie dezinformacijos prigimtį nėra tiek susijusios, su tuo, kas ją sukūrė, kiek su tuo, kiek ji turi įtakos.

Imkim, pavyzdžiui, taršą – tai ką daro plastiko pramonė: „čia jūsų problema, jūs turit rūpintis savo plastiku, teisingai jį perdirbti ir panašiai“. Vietoj to, kad žiūrėti į šaltinį – plastiko pramonę ir pasakyti, „kodėl jūs negaminat lengviau irstančio plastiko, vietoj to, kad versti mus užsiimti visais rūšiavimais ir perdirbimais. Tad mums plastikas yra mūsų atsakomybė, nepaisant to, kad iš tikrųjų problema plastiko pramonė. 

Taip ir čia – yra suvokimas, kad tai vidinė atsakomybė susitvarkyti. Galbūt ir todėl, kad mums patinka jaustis, kad kontroliuojam dalykus, o jei tai ateina iš išorės, tai nekontroliuojama, bet jei problema „naminė“, tai mes galim kažkam tiesiog paskambinti, ar nutildyti, ar pasodinti į kalėjimą, ar dar ką nors, tai leidžia tau, kaip visuomenei, kontroliuoti situaciją. 

Aš tik spėju, kaip dezinformacijos stebėtojas, kad tikroji problema yra kontrolės praradimas – ką galim padaryti, kad ištaisytume problemą ne ten, kur teršėjas, bet ten, kur užteršta. Nėra taip, kad kažkas nenorėtų durti pirštu į kaltininkus, bet tai nieko nepakeistų, tad bandom tvarkytis su tuo, ką galim kontroliuoti. Tai gana paprasta ir suprantama, kad mes linkę kaltinti tuos dalykus, kuriuos galime bent kažkiek kontroliuoti.

Grįžtant prie kovos su dezinformacija – kalbėjot apie keletą būdų ir gana skeptiškai atsiliepėt apie faktų tikrinimą, „factchekingą“?

Atsiranda daug efektyvumo studijų ir kietos literatūros apie tai, kokia intervencija ar gydymo priemonės iš tikrųjų veikia. Faktų tikrinimas galėtų veikti, jeigu naudotum labai specifinius modelius. Yra receptas demaskuoti dalykus ir tai reikia daryti hamburgerio principu – pradėti nuo to, kokie yra faktai, kas yra tiesa ir aiškinti pačiais paprasčiausias lengvai suprantamais terminais, naudoti reklamos kalbą, kad būtų labai aišku, kas yra tiesa. Tada reikia imti mitus ir pradėti lyginti – pirmiausia tiesa, tada dezinformacija ir pabaigti vėl tiesa. Paskutinis išgirstas dalykas turi būti vėl tiesa.

Yra keletas factchekingo puslapių, kurie nuolat tuo užsiima, bet paprastai faktų tikrintojai sako „tai neteisinga, jie nesako tiesos, tikri faktai yra tokie“. Bet tai nepadeda, tai nedaro poveikio, kartais net priešingai.  Yra įvairių tyrimų, bet esmė, kad mes neturim dezinformacijos įtakos studijų kiekvienoje šaly, ar kiekvienoje kultūroje Europoje, tad ką mes dabar žinom, tai daugiausia JAV, Vakarų Europos, kur yra universitetai atliekantys tokius tyrimus. 

Tad faktų tikrinimas gali šiek tiek veikti, jei jis gerai pateiktas, bet pirmiausia tikrintojai dažnai nelinkę surasti žmonių, kurie buvo paveikti dezinformacijos ir kreipiasi į tuos, kurie jau ir taip nebuvo visiškai įtikinti, kurie ieškojo papildomos informacijos jau galvodami, kad tai turbūt netiesa, gal reikėtų pasitikrinti – ir taip, tai netiesa. 

Bet žmonės, kurie iš tikrųjų paveikti dezinformacijos, netikrinami tikrinant faktus. Tad kita šito reikalo pusė yra, kad nerasim daug mokslinių duomenų, kurie patvirtintų, kad faktų tikrinimas daug ką pakeitė žmonėms, kurie buvo paveikti dezinformacijos. Antra – tai jautresnis dalykas, kad politikos formuotojai linkę daryti dalykus, kurie turėtų būti priimami, kaip teisingi. Priimami sprendimai, kas atrodo teisinga. Kai kas nors meluoja, tai įvardyti melą tiesiog intuityvu, žmonės net negalvoja, ar tai padės, nes tai tiesiog teisinga, tad taip turi būti. 

Ideologiškai yra teisinga sakyti „ne“ tam, kas meluoja. Tiesa yra teisingas dalykas. Ir daryti teisingus dalykus reiškia remti žurnalistus, remti duomenų mokslininkus, remti monitorinančias sistemas ir panašius dalykus. Taip, tai teisinga. Bet jei paprašysi, parodykit, kokią įtaką daro visi faktų tikrinimai, arba – ar gali parodyti, ką padarei, kad optimizuoti faktų tikrinimą, kad tai būtų efektyviau – tam nėra net metodologijos. Čia kaip mandatas iš Dievo, kad išsiaiškintume, kas tyčia meluoja, nes tai yra tiesiog gerai.

Tai refleksinis politikos formavimas, nesirūpinant, ar tai ką nors keičia. Daugelis šalių tai darė, kai uždraudė lošimus, ar narkotikus, ar bet ką. Tiesiog uždrausti, arba legalizuoti. Žinom, kad turėtų būti daromos studijos, kokią įtaką sprendimas turės prieš jo imantis. Tačiau daug tokių dalykų daroma tiesiog iš politinių ar ideologinių priežasčių ir nesirūpinama apie tikrą poveikį, nes tai tiesiog gerai atrodo politiškai.

Tiesiog edukuokim žmones, pastatykim daugiau bibliotekų, daugiau mokykim medijų raštingumo ir jei jus šviesim pakankamai gerai ir nuolat duosim jums faktus, tai jūs pakeisit savo nuomonę ir matysit taip, kaip mes. Nes jei nesutinki su manim, tai reiškia, kad neturi teisingų faktų. Kitaip negali būti. 

Tad tai labai reflektyvi politika ir sprendimų priėmėjai mano, kad supranta kaip veikia sociologija ar psichologija. Ir kai susiduriam su realiais skaičiais tikrinant faktus – tada šaukiama „ne ne, reikia tiesiog daugiau pinigų duomenų mokslininkams, kovai su blogiu, su žmonėmis tyčia meluojančiais internete“. 

Čia kaip – jeigu internete matau ką nors neteisingo, puolu rašyti ir sakyti „tu neteisus“, net jeigu puikiai žinau mokslinius įrodymus, kad tai visiškai nepadeda. Tai tik padeda pačiam jaustis gerai, bet ne įtikinti kitą žmogų, kad jis klysta. Bet tai tas pats jausmas, kai kas nors tavo kompanijoje meluoja – turi tai pasakyti, padaryti teisingą dalyką, net jei ir galima įrodyti, kad tai nebus svarbu. 

Tai ilga istorija, bet galiu apibendrinti – būdas, kaip dažniausiai atliekamas faktchekingas, nėra toks, kokį rekomenduoja mokslas. Jie nedaro hamburgerio, nenaudoja struktūros, kaip psichologiškai turėtų būti įtikinama, kai žmonėms sakoma, kad jie dėl ko nors klysta. Reikia naudoti receptus, nes jeigu ne, tai gali iššaukti priešingą efektą, žmonėms tik sustiprės įsitikinimas, kad tas klaidingas dalykas iš tiesų yra tiesa, nes kažkas iš vyriausybės tai slepia. Ir antra – pigu ir paprasta jausti kas yra teisinga, jeigu tu politikas ir neturi jokių įrodymų iš sociologų ar psichologų, bet tiesiog manai, kad taip teisinga daryti. Bet tai nepadeda faktų tikrinimui.

Visos naujos pastangos reguliuoti socialinius tinklus, algoritmus, kurie atrodo bent jau dabar rodoma kaip problemų sprendimas, ES Skaitmeninių paslaugų ir rinkų aktai, ar tai gali veikti?

Jeigu bet kur ryčiau nuo Varšuvos, na Gdanske gal dar žinotų, bet toliau į rytus paklausčiau, kas kontroliuos feisbuką ir tviterį, ir dezinformacijos įrankius, jeigu užsiminčiau Europinio reguliavimo skaitmeninių paslaugų aktą DSA ir DMA kurie turėtų cenzūruoti didžiules platformas ir iš Kinijos, iš Rusijos – jeigu tik jie turi vartotojų Europoje, jie turės parodyti kaip jie veikia ir savo algoritmus. Jeigu nerodai, gausi baudas arba būsi uždraustas. Tad „V Kontakte“, jeigu jie norės daryti verslą ES, mes juos galėsim drausti, arba Telegram arba žinučių siuntimo platformos, nors tai šiek tiek kita. 

Tai tikrai svarbu, gal net svarbiau nei BDAR, bet jei aš nuvažiuosiu į Estiją, kuri labai skaitmenizuota, turi e-valdymą, ir paklausiu apie Skaitmeninių paslaugų aktą ar Skaitmeninių rinkų aktą, jų reakcija bus maždaug tokia – taip, bet kaip mums tai padės atsikratyti Putino? Jis nenaudoja feisbuko. Ne, bet visa dezinformacija, kurią matom, skleidžiama feisbuke, tviteryje , TikTok’e ir panašiose vietose. Čia sugrįžtant prie pirmo klausimo, kodėl Vakarų europiečiai žiūri kitaip į tuos dalykus, kad mums tai vidinis klausimas, o ne kas tai pradėjo. Todėl, jei norim patikrinti, ką jie daro feisbuke, algoritmus, kurie sukuria burbulus ir kurie yra rimta grėsmė Nyderlandams, Vokietijai, mes kalbam apie tai, kad turim kontroliuoti Meta ir Google.

O ar galim?

Žinoma galim. Mes tai jau padarėm su BDAR, pasakėm, kad tai mūsų duomenys. Vokietijos duomenų ministras sakė, kad visi duomenų apsaugos dalykai daromi Vokietijoje neturi jokios prasmės, jeigu pusė gyventojų kasdien išvažiuoja į kitą šalį ir sugrįžta atgal, ir dingsta visas duomenų privatumas. „Visi duomenys juda bet kur ir nieko negalim padaryti, nes jie išvyko iš šalies – jie laisvoje nuo mokesčių zonoje pavadinimu Feisbukas ir jie sugrįžta bei tikisi privatumo. Tačiau vistiek tai mano šalies piliečiai ir aš noriu kontroliuoti kaip naudojami jų duomenys.“ 

Tai labai paprasta suprasti, bet JAV yra kitaip –  jeigu atiduodi teises, sėkmės tau, nebeturi jokių teisių. Tad mes tai padarėm su BDAR ir tai didžiulis reguliavimas, kuris galioja ir JAV. Tad reikia padaryti socialines platformas atsakingomis už tai, ką jie skleidžia ir kaip skleidžia, žymėti reklamas, ar kitką, kad jie patys jaustųsi atsakingi už tai, kokią įtaką daro jų skleidžiama dezinformacija. Jie turi būti už tai atsakingi, mes galim tai padaryti ir turim įrodymą, kad tai veikia. 

Taip pat žinom, kokia bus kaina. Kainuos stebėti, taip pat visas įsitraukimas į socialinius tinklus nukris, kai tik mes nustosim kalti vienas kitą, kad „tai netiesa, tave reikia užmušti, nes tu kuri konspiracijos teorijas“. Šio pobūdžio įsitraukimas sukuria srautą ir pritraukia reklamą. Tad tai padarius Facebook, Google, Twitter, TikTok ir Linkedin… Nors Microsoft visada bando likti nuošalyje socialinės medijos, bet vistiek tai yra socialine medija, tik Microsoft nenori būti dalimi tos grupės, kuri nuolat linksniuojama kalbant apie dezinformaciją. Bet jie visi tikrai turi atsakyti už tai, ką daro ir turi būti audituojami iš išorės – žmonių Estijoje, Lietuvoje, kurie nuėję į Facebook’ą pasakytų – „parodykit man duomenis, kaip jūs bandot užkirsti kelią susidaryti burbulams Lietuvoje“. Dabar niekas Lietuvoje net nėra už tai atsakingas, ar norintis užduoti tokį klausimą ir vienas pats eiti į Meta ir pan. Galbūt mes norim pamatyti kokie burbulai egzistuoja Lietuvoje, nes mums tai nepatiks, gal mes pasidalinsim šiais duomenim su latviais, palyginsim ir tuo remdamiesi darysim sprendimus.

Dabar daug žmonių skundžiasi draudimais naudoti savo feisbuko paskyrą dėl, pavyzdžiui, rusų vadinimo žudikais, nors tai tiesiog tiesa.

Ar neapykantos kalba turėtų būti prižiūrima, kas turėtų būti proto balsas, ar tai feisbuko moderatoriai ar Lietuvos auditoriai, tai esminis klausimas. Ar feisbukas turėtų būti tas teisėjas, nusprendžiantis, kas yra neapykantos kalba, o kas yra žodžio ir išraiškos laisvė, ar tai turi būti reguliuojama feisbuko taisyklių? Nes tai turi didelę įtaką tam, kaip funkcionuoja Lietuvos visuomenė. Tad jei tau neleidžiama sakyti to, kas yra visiškai normalu ir tinkama šalyje, ir tai išraiškos laisvė, mes tai rašom net ant marškinėlių, kaip „Русский военный корабль, иди на хуй!“, mes naudojam tai visur, ir feisbukas sakytų, kad tai neapykantos kalba – tai ne jūs turit sakyti mums, kas mums yra neapykantos kalba, jei mums tai priimtina. Mes turim nuspręsti, nes kitaip tu bandai kištis į tai, kaip veikia mūsų visuomenė. Tai būtų būdas būti mums aukščiau algoritmų ir patiems nuspręsti, kas turi būti draudžiama. 

Mums reikia suderinto bendro susitarimo, kad ir feisbukui būtų lengviau tai įgyvendinti visoje Europoje. Bet ką sako DSA, tai kaip BDAR – kad tavo duomenys yra tik tavo duomenys, turim turėt priėjimą prireikus, bet tai ne vyriausybių duomenys. Tavo duomenys, tu ir atsakingas, už tai, kas su jais atsitiks. Tas pats su algoritmais – lietuviai atsakingi už tai, kokį algoritmą feisbukas turi naudoti Lietuvoje. Ir bent jau turi teisę pasakyti, kas padės kurti geresnę visuomenę.

Žinoma, feisbukas turbūt sakys, kad pabandom paleisti keletą eksperimentų ir pažiūrėti, kas iš tikrųjų padeda, kaip galim burbulus išjudinti, jei tai veikia Bosnijoj, gal taip ir darykim. Mes galim diskutuoti apie tai, bet ne leisti feisbukui diktuoti kas turėtų, ar neturėtų būti leidžiama ir kokie burbulai turėtų,  ar neturėtų būti Lietuvoje. Feisbukas neturi būti galutinis sprendėjas ir nemanau, kad nori juo būti, bet dabar vieninteliai kriterijai, kuriuos jie turi, kas neša daugiausiai pinigų. O mes turim kitų dalykų, kurie svarbūs mūsų visuomenėms. Mums nerūpi vien tik feisbuko pinigai, bet rūpi gerai funkcionuojanti visuomenė. Mes tai padarėm su pašto paslaugomis, telegrafais, telefonija, turime visokiausių įstatymų, ir neturi priklausyti nuo užsienio tiekėjo, kas leidžiama, ir kas ne tavo šalyje.

Bram Alkema kalbino Vilija Kvedaraitė.

„Pilietiškumo dėlionė“ – FM99 laidos apie tai, kas vyksta aplink, Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes Lietuvai ir pasauliui, pilietinės visuomenės svarbą, dezinformaciją ir gebėjimą ją atpažinti, kultūros įtaką kuriant imperialistinę visuomenę ir kaip išlikti atspariems išorės grėsmėms.

Projektas dalinai finansuojamas SRTRF

Kitos naujienos

Kviečiame pasiklausyti pokalbio su Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininke, edukatore Gita Jak...

Artėjantis didžiausias Lietuvoje džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ paskutinį balandžio savaitgalį pakvies ž...

Šiandien taryba neleido formuoti priešmokyklinukų septyniems darželiams. Priešmokyklinės klasės keliamos ...

Vieninteliame profesionaliame dramos teatre Pietų Lietuvoje – Alytaus miesto teatre – pagerbti me...