Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox FM99 pasakoja apie sprendimus, svarbius bendruomenei. Šiandien apie žmonių su negalia galimybes darbo rinkoje. Pasakojimas apie pastangas Alytuje.
Dovilė nori dirbti visą darbo dieną, Tomas labai kruopštus, kuria ištisus miestelius, Rasa planuoja mokytis toliau. Jauni žmonės nuo 18 iki 25-erių Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale mokosi ne po vieną specialybę. Baigia vieną, eina mokytis kitos, nes darbo rinka jų nelaukia.
Alytaus pavyzdys, kai kalbama apie žmonių su negalia integraciją į darbo rinką, atskleidžia sisteminius iššūkius, su kuriais susiduria visa Lietuva. Šalyje mažiau nei trečdalis darbingo amžiaus žmonių su negalia dirba (palyginti su ES vidurkiu – 51%). Dirbančių su intelekto negalia daug mažiau, nors tikslių skaičių net nėra. Nors profesinis rengimas ir trumpalaikiai projektai suteikia vilties, tačiau trūksta ilgalaikių ir tvarių sprendimų.
Iniciatyvos dažnai lieka padrikos ir projektinės, taip ir netapdamos nuolatine veikla. Tačiau tiek ankstesni sėkmingai startavę, vėliau nutraukti projektai, tiek dabartinės profesinių mokyklos pastangos – pamokos, kas galėtų veikti ir kokių ilgalaikių modelių reikia.
Kitame reportaže papasakosime apie viešbutį Augsburge, Vokietijoje, kuriame pusė darbuotojų su intelekto negalia, o šiandien apie pastangas Alytuje.
Alytaus neįgaliųjų kepyklėlės likimas
2017 metais Alytuje gimė iniciatyva – neįgaliųjų kepyklėlė. Savivaldybės inicijuota idėja tapo žinoma visoje Lietuvoje ir vertinama kaip itin geras žmonių su negalia įtraukimo į darbo rinką ir visuomenę pavyzdys. Viena iš iniciatyvos autorių, tuometinė vicemerė Valė Gibienė prisimena, kad projektas gimė po ilgų diskusijų, kaip įdarbinti neįgaliuosius – buvo svarstomos ir molio dirbtuvėlės, ir pynimas, kol galiausiai pasirinkta kepykla.
Pilotiniam projektui įgyvendinti buvo pasirinktas Alytaus profesinio rengimo centras, nes čia rengiami virėjai, tad yra visa infrastruktūra, o vasarą, kuomet pamokų nėra, virtuvė nenaudojama. Kepyklėlė veikė dvi vasaras. Pirmais metais joje dirbo keturi žmonės su negalia – ir fizine, ir psichine, kartu tiek pat sveikų – technologu, socialiniais darbuotojais. Žmonių su negalia darbo našumas mažesnis, pavyzdžiui, vieno sviesto pakelio supjaustymas kvadratėliais gali užtrukti ir 20–30 minučių, sėkmė buvo matuojama ne pinigais, o poveikiu žmonėms.
„Jie jaučiasi reikalingi ir svarbūs. Kiekvienam žmogui, ar su negalia, ar sveikam, yra svarbu, kad jis būtų kažkam reikalingas ir svarbus“. – neabejoja viena idėjos iniciatorių V.Gibienė.
Kepyklėlėje dirbę neįgalieji labai didžiuodavosi eidami į darbą. Su jais dirbusi vadybininkė prisiminė, kaip vienas darbuotojas, atėjęs su gilia depresija, dirbdamas visiškai atsigavo ir tapo kitu žmogumi.
Kepyklėlės produkcija pamažu tapo žinoma, bandeles pietums užsisakydavo įmonės savo darbuotojams, savivaldybė vaišino svečius, galiausiai produkcija pradėta prekiauti plačiau.
Planuota plėtra
„Pradžioje aš pati tiesiogiai bendravau su įmonėm, pasakojau šitą idėją ir siūliau, pavyzdžiui, penktadienio pusryčiams savo darbuotojams pirkti šviežias bandeles. Motyvacija vieniems, kad kolektyvas gali susėsti ir suvalgyti šviežias bandeles, o kepyklėlei atsiranda nuolatiniai pirkėjai ir galimybė realizuoti savo produkciją. Taip sužinojo daugelis įmonių. Tada įmonių darbuotojai užsisakinėdavo, kažkiek feisbuke informacija buvo“, – prisimena tuometinė Alytaus m. vicemerė. – „Jau įsidrąsinus, pradėjo važiuoti į muges, į miestų šventes.“
Planas buvo plėsti veiklą, tačiau po savivaldos rinkimų pasikeitus savivaldybės politinei vadovybei ir vietoj „Alytaus pilietinio judėjimo“ su meru Vytautu Grigaravičiumi į valdžia stojus socialdemokratams bei merui Nerijui Cesiuliui, galiausiai Neįgaliųjų kepyklėlės idėja mirė.
„Turėjom planą, buvom nusižiūrėję patalpas globos namuose Pirmajame Alytuje, kur galima būtų įrengti tą kepyklėlę ir ruošėmės rašyti projektą supirkti įrangai, kad nereikėtų rankiniu būdu sverti, dozuoti, maišyti, bet čia baigėsi mūsų kadencija ir baigėsi kepyklėlė.“ – apgailestauja V.Gibienė. – „Čia projektas, kuriame reikia būti jame, nepaleisti, nes tai yra iš tikrųjų labai sunkus darbas.“
Reikalinga nuosekli parama
Kepyklėlė buvo ne tik darbas, bet ir galimybė išbandyti save, prisimena ir Profesinio rengimo centro, kuriame veikė neįgaliųjų kepyklėlė, vadovas Vytautas Zubras.
„Kepyklėlės vaidmuo buvo labai svarbus. Visų pirma tuo, kad mokiniai turėjo galimybę tiesiog dirbti, išbandyti save, pajusti tuos visus privalumus dirbančio žmogaus, gauti atlyginimą ir drąsesni galėjo žengti į darbo rinką.“ – sako V.Zubras.
Tačiau nepaisant projekto populiarumo ir pradinių savivaldybės skirtų lėšų, kepyklėlės veikla nutrūko pasibaigus tuometinei savivaldybės tarybos kadencijai ir praradus finansavimą.
„Tam, kad iniciatyva toliau veiktų, tai turi būti finansavimas. Jeigu jo nėra, tai ir ir pasibaigia.“ – apgailestauja PRC vadovas.
Jis mano, kad tam, jog tokia įmonė, kaip neįgaliųjų kepyklėlė veiktų, reikalingas papildomas finansavimas iš savivaldybės ar ministerijos, nes žmonių su negalia, ypač sunkesne, darbo našumas nėra toks, kaip sveiko žmogaus ir šalia turi būti asmuo, su kuriuo galėtų pasitarti, kuris užtikrintų saugumą ir kokybę.
Tam, kad tokios iniciatyvos veiktų ir taptų nebe projektais, o normaliai veikiančia įmonė, ar kad kitos, jau veikiančios įmonės, žmones su negalia lygiaverčiai priimtų į darbą, reikia daug veiksnių, sako V.Zubras.
„Tai labai priklauso nuo daugelių veiksnių – ir nuo mokinio, ir nuo šeimos, kurioje gyvena, nuo tos aplinkos, nuo jo noro ir aišku nuo negalios, koks jos sunkumas. Tačiau tikrai yra labai palankiai nusiteikusių darbdavių,“ – pasakoja PRC vadovas.
Kauno Taikomosios dailės mokyklos direktorė Daina Rožnienė tiki, kad socialiniam verslui reikia mecenatų, suprantančių, jog didžiausias pelnas yra „žmonių integracija į visuomenę, o ne pinigai“.
Mokymasis ir pirmi žingsniai – mokyklos patirtys
Kauno Taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale žmonės su negalia rengiami pagal įvairias programas, tokias kaip keramiko padėjėjas, medienos apdirbėjas, dailidės padėjėjas.
Mokykla stengiasi suteikti mokiniams praktinius įgūdžius ir realios darbo patirties. Vienas iš būdų – trumpalaikis užimtumas vasarą, kuomet mokiniai mokykloje įdarbinami pagal savivaldybės užimtumo programą.
Antrus metus besimokantis Tomas, keramikos programos mokinys, pasakoja, kad vasarą dirbo su moliu, lipdė gėles, dubenėlius, šakas, lapus. „Gerai, gerai. Patiko.“– džiaugiasi Tomas. Jis užsidirbo pinigų, dirbo vyko visą dieną, nuo 8 iki 16 valandos. Nors, sako, pradžioje buvo sunku keltis ir dirbti pagal grafiką, vėliau viskas tapo įprasta. Tomui prie širdies sporto veiklos, ateityje planuoja tęsti studijas tekstilės srityje.
Tokia patirtis padeda mokiniams įsitikinti, kad jie gali dirbti, tiki Taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo vadovas Arvydas Švirmickas: „Tai bandymas įsitikinti, kad tu gali, kad tu gali visą darbo dieną dirbti, kad tu turi pertraukas, kad tu turi būti atsakingas darbe“.
Emilija mokosi keramikos padėjėjo specialybės paskutinius, antrus metus, tačiau nori tęsti mokslus tekstilės klasėje. Nors Emilija nėra dirbusi ir užsidirbusi, tačiau labai norėtų, pradžiai nors vasarą. Dirbt norėtų kažką susijusio su su menais, keramika.
Dar viena keramikos klasės mokinė Rasa taip pat svarsto galimybę mokytis toliau tekstilės specialybės.
Kęstutis labiausiai mėgsta lipdyti lėkštes. Nors dar neturėjo galimybės dirbti ar parduoti savo dirbinių, jis jaučia norą tai daryti – kurti, išbandyti save, būti naudingu.
Dovilė džiaugiasi mokymosi programa, kurioje yra skulptūravimo, dekoravimo, mozaikos užsiėmimai. Skulptūravimas jai – mėgstamiausia sritis. Ji didžiuojasi sukūrusi ypatingai gražią lėkštę su piešiniu, planuoja mokytis toliau, baigti rankdarbių klasę, kurioje domėtųsi metalo, juvelyrikos amatais.
Dovilė norėtų dirbti meno srityje – kaip meno kūrėjo padėjėja arba net pati tapti kūrėja. Jei tik turėtų galimybę, rinktųsi pilną darbo dieną, norėtų gauti minimalų atlyginimą, tiek pakaktų, sako ji.
Tekstilės klasė
Trečiakursis Justas jau išbandė ne vieną profesiją. Pradėjo nuo keramikos, vėliau mokėsi dailiosios tekstilės, o dabar – rankdarbių gamintojo specialybės. Labiausiai jam patinka vėlimas. Justas svajoja kurti veltinius, šlepetes, drabužius iš vilnos, kuriuos būtų galima parduoti. Kol kas jis dar nesijaučia pasiruošęs priimti užsakymus, bet ateityje norėtų save realizuoti kūryboje. Jis atsakingai žiūri į darbą, o į ateitį – su ramybe ir atvirumu: laikas parodys.
Kitas trečiakursis, Tomas, domisi vilnos vėlimu, spalvų derinimu, siuvinėjimu. Šiuo metu kuria tekstilinį kūrinį, kuriam dar ieško galutinės formos. Tomas taip pat dirba namuose – kuria medžio dirbinius, žvakides, lėkštes, dėkliukus. Kai kuriuos darbus jam jau pavyko ir parduoti.
Mokytojos Ramunės teigimu, Tomas – labai kruopštus, mėgstantis dirbti vienas, turintis didelį kūrybinį potencialą. Jis yra sukūręs net miniatiūrinius miestelius su visomis detalėmis.
Tomas taip pat turi darbo patirties – vasarą jis dalyvavo savivaldybės finansuojamame projekte, dirbo su keramika. Pradžioje buvo sunku priprasti prie griežto darbo grafiko, bet netrukus tai tapo įprasta. Tomas norėtų dirbti ir ateityje – gal kiek trumpesniu grafiku, bet tikrai jaučia, kad gali.
Kas laukia po mokslų?
Apie šių jaunuolių ateitį ir įtraukimo į darbo rinką galimybes kalba Kauno taikomosios dailės mokyklos direktorė Daina Rožnienė bei Alytaus filialo vadovas Arvydas Švirmickas.
Pasak jų, įsidarbinti ilgam laikui vis dar sudėtinga – tai lemia ir socialinės garantijos, kurias baiminamasi prarasti, ir visuomenės, darbdavių nepasirengimas priimti žmones, kuriems gali reikėti daugiau pagalbos. Būtent todėl būtina kalbėti apie ilgalaikį įdarbinimą, tvarius sprendimus, socialiai atsakingus darbdavius, kurie matytų ne negalią, o žmogų – gebantį, norintį ir galintį dirbti.
Tiek trumpalaikiai projektai, tokie kaip vasaros darbas, tiek nuolatinės iniciatyvos, yra labai svarbios. Jaunuoliai per tokias patirtis pažįsta save, pasimatuoja darbą, išmoksta dirbti komandoje, supranta atsakomybę. Tai ne tik profesiniai įgūdžiai, tai ir socialinis augimas, pasitikėjimo savimi stiprinimas.
Mokslai Taikomosios dailės mokykloje prabėga labai greitai – vos dveji metai, o mokiniai dažnai nori likti šioje saugioje aplinkoje, mokytis dar vienos specialybės. Tad galiausiai jie mokosi vieną specialybę po kitos, taip ir nepradėdami dirbti.
Tai rodo, kaip svarbu, kad po mokyklos baigimo egzistuotų realios darbo galimybės. Įmonės, kurios galėtų priimti šiuos žmones dar retenybė, tačiau tai turėtų keistis. Užsienyje veikia mažos įmonės, individualūs menininkai, kurie bendradarbiauja su žmonėmis, turinčiais negalią ir priima šalia dirbti žmones su negalia. Tokių pavyzdžių A.Švirmickas pasigenda Lietuvoje.
Kita problema, kad kai kurie jaunuoliai su negalia tiesiog neturi poreikio pinigams, nežino nei ką pirkti, nei kaip juos leisti, tad ir uždirbti poreikio nėra, sako ne pirmą dešimtmetį su žmonėmis su negalia dirbantis Arvydas..
„Jų pasaulis yra siauras, ir jį reikia platinti, išvedant juos iš saugios mokyklos ar namų aplinkos, kad atsirastų motyvacija dirbti.“ – tiki mokyklos vadovė D.Rožnienė.
Užimtumo didinimo programa
Kitas būdas siekiant padėti negalią turintiems žmonėms integruotis į darbo rinką, savivaldos vykdoma Užimtumo didinimo programa. Pagal Alytaus miesto savivaldybės pateiktą informaciją, 2025-aisiais iš savivaldybės biudžeto skirta 65,00 tūkst. eurų, buvo įdarbinta 16 asmenų su negalia ne ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui.
Pagal šią programą darbdavys nustato darbuotojui tenkančią sumą atsižvelgdamas į turimą negalią ir galimą dirbti laiką, o savivaldybės darbdaviui kompensuoja minimalų valandinį atlygį.
Šiais metais pagal šią programą 9 įstaigos įdarbino pagalbinius darbininkus, amato specialistus, laikraščio platintoją, individualios priežiūros darbuotoją. Būtent pagal šią programą mokykloje dirbo ir Taikomosios dailės mokyklos mokiniai, pasakoję apie savo darbo patirtis.
Ilgalaikių sprendimų paieškos
Pagrindinis iššūkis – trumpalaikiai procesai ir finansavimo stoka, pabrėžia mokyklos direktorė Daina Rožnienė: „Tie trumpalaikiai procesai ir ir programos yra gerai, bet vis tiek reikia ilgalaikių sprendimų“.
Sprendimų žurnalistikos tikslas yra parodyti, kokių ilgalaikių struktūrinių investicijų ir kultūrinių pokyčių reikia, kad įtrauktis Lietuvoje taptų ne tik iliuzija ar pilotiniu projektu, bet ir realia darbo rinkos dalimi. Iniciatyvos dažniausiai žlunga dėl kelių priežasčių – finansavimo, valdžios ir visuomenės požiūrio bei baimės prarasti garantijas.
Socialiniai verslai, priimantys žmones su sunkesne negalia, niekada nebus tokie pelningi kaip įprastos įmonės, tad jiems reikalingas nuolatinis papildomas finansavimas. Taip pat būtinas ne tik darbdavių, bet ir visos visuomenės įsitraukimas, nebijant priimti į kolektyvą įvairius kolegas. Be to, jauni žmonės su negalia ar jų artimieji kartais nesiryžta imtis trumpalaikio darbo, bijodami prarasti socialines išmokas.
Norint pasiekti tikrą įtrauktį, reikalingi ir atsakingi žmonės, kurie padėtų žmonėms su negalia dirbti, prižiūrėti verslą, parinkti medžiagas, organizuoti pardavimus, ir kurie telktų dėmesį į integraciją, o ne pelną. Reikia ir mecenatų bei partnerių, kurie imtųsi socialinių verslų.
Apie tokį pavyzdį, kuomet tėvų įkurta asociacija ėmėsi iniciatyvos kurti darbo vietas, papasakosime kitame reportaže iš Vokietijos, Augsburgo miesto, kur „Eins Mehr“ viešbučio pusė darbuotojų – žmonės su intelekto negalia.
Skaitykite ir apie „TV Glad“ Danijoje, kur žmonės su negalia dirba profesionaliais žurnalistais.
Projektas „Įtrauktis visur“ kuriamas kartu su „Zeitenspiegel Reportagen“ (Vokietija)
Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda „Journalismfund Europe“ ir „Transitions“
