Klausyti gyvai

12:00 - 13:00

Dienos kaleidoskopas

Europos elfas Raphaël Glucksmann: „Mes buvom kaip sviestas, į kurį sminga karštas peilis“

„Mes buvom kaip sviestas, į kurį sminga karštas peilis“, – sako dezinformaciją ir užsienio įtaką tiriantis buvęs žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, dabar europarlamentaras prancūzas Raphaël Glucksmann. Prancūzijos europarlamentaras Raphaël Glucksmann, Europos Parlamento (EP) Specialiojo komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius procesus Europos Sąjungoje (ES), įskaitant dezinformaciją (INGE), komiteto pirmininkas.

„Elfais“ Lietuvoje vadinami aktyvūs žmonės, savo laisvalaikį skiriantys kovai su dezinformacija kibernetinėje erdvėje.

Ko siekia tokios šalys kaip Rusija ar Kinija kurstydamos sumaištį Europoje? Ar Putinas buvo atsakingas už pastarųjų dešimtmečių ES energetikos politiką?

INGE įkurtas 2020-aisiais, dabartinės EP kadencijos pradžioje. Vis didesnės grėsmės demokratijai tapo itin akivaizdžios pastaraisiais metais – pandemija, paskui karas Europoje atskleidė  dezinformacijos ir užsienio kišimosi mastus. INGE komitetas buvo įkurtas ribotam laikui, grėsmėms ištirti ir pasiūlymams pateikti, tačiau jo veikla buvo pratęsta su INGE 2. 

Radijo FM99 išskirtinis interviu su Prancūzijos europarlamentaru Raphaël Glucksmann.

Komiteto pirmininkas Raphaël Glucksmann paklaustas, kas jį labiausiai nustebino, išanalizavus daugybę dezinformacijos kampanijų iš Rusijos, Kinijos, dirbus su kibernetinio saugumo ekspertais, sako, kad labiausiai šokiravo Europos elito dalyvavimas.

Kalbėjau su saugumo tarnybomis, išanalizavau daugybę dezinformacijos kampanijų iš Rusijos ar Kinijos. Taip pat dirbau su kibernetinio saugumo ekspertais. Tačiau labiausiai mane nustebino itin didelis Europos elito įsitraukimas. Visi šie pareigūnai, ir buvę pareigūnai, kurie visą tą laiką buvo apmokami Rusijos ir Kinijos. Akivaizdus atvejis, kurį žino visi – Vokietijos energetikos politika. Gerhardo Schröderio vaidmuo, kitų aukščiausių biurokratų, tokių, kaip Marion Scheller, kuri Ekonomikos ministerijoje buvo atsakinga už lėšas energetikos perėjimui. Ir kiti, vietinėje politikoje.  Ir mūsų institucijų reakcijos nebuvimas, visuomenės reakcijos stoka. Kai sprendimus priima žmonės, dirbantys režimui, gaunančiam naudos iš tų sprendimų. Tai visiškai griauna demokratiją. Kas buvo atsakingas už energetikos politiką Vokietijoje visus šiuos metus. Tiesiogiai Putinas? Šis įsiskverbimo lygis mane labiausiai sukrėtė. Ir mūsų elito, mūsų demokratijos, ypač Vakarų Europoje, nesugebėjimas reaguoti į tai, kai viskas paaiškėjo. Aš mačiau daug saugumo tarnybų įspėjančių dokumentų, bet Vakarų Europoje niekas nereagavo. Ir tai mane labiausiai pritrenkė, šis Vakarų Europos sostinių nerūpestingumo lygis.

Ar tai tikrai nerūpestingumas, kodėl jūsų manymų jie nereagavo? Neturi įrankų, nesupranta, ar yra patys įsivėlę?

Kai kuriems iš jų yra mokama, tad akivaizdu, kad jie nereaguos, bet daugumai jų nėra mokama. Dauguma Vakarų Europos politinių lyderių gyveno pasaulyje, kuris neegzistavo. Tai iliuzija. Ir kai saugumo tarnybos jiems sakė, kad turite problemų dėl Rusijos ar Kinijos skverbimosi, jie į tai nežiūrėjo rimtai, nes buvo įsitikinę, kad istorija baigėsi ir daugiau nebekyla jokių grėsmių iš šių didelių valstybių. Ir galų gale Putinas negali kelti grėsmės, nes „mes turime su juo sutartis“ arba Xi Jinpingas negali kelti grėsmės, nes turime su juo sutartis. „Mes pasirašėme sutartis. Beje, jis mane pakvietė į muziejų, einame į Ermitažą ir kalbamės apie tai, kokia puiki yra rusų kultūra.“ Ir tas pats nutinka nuvykus į Kiniją. Turiu omenyje, tu pasirašai daug sutarčių ir eini į Tiananmenio aikštę, kur dalyvauji kariniame parade ir su tavimi elgiamasi kaip su draugu. Taigi tu tiki, kad žmonės, kurie taip elgiasi su tavimi, yra draugai. 

Ir šis postmodernus Vakarų europiečių požiūris atvedė mus į situaciją, kurioje esame dabar – Europoje vyksta karas, mums tiesiogiai grasina Putino režimas ir esame visiškai priklausomi nuo Kinijos. Ir tai mane išties šokiruoja visus šiuos metus. Kaip galima būti tokiems naiviems. Mane taip pat šokiravo, kokie arogantiški buvo mūsų Vakarų Europos lyderiai su Vidurio ir Rytų Europa. Nes kai jūs skambinote pavojaus varpais, raekcija buvo maždaug tokia: „Na, žinote, tie žmonės turi blogų prisiminimų, jie gyvena praeityje ir yra apsėsti kažkokio vaiduoklio.“ Bet kas gyveno praeityje ir sapne –  tai žmonės Paryžiuje ir Berlyne, o ne Vilniuje ir Taline. 

Ir tai man buvo ženklas, kad mes niekada iš tikrųjų nesuvienijome Europos. Vyko plėtra, tačiau dėl Vidurio ir Rytų Europos istorijos ir kultūros supratimo stokos, tikro susijungimo nebuvo. Tai yra viena didžiausių klaidų, bet tai keičiasi mums dabar kalbant. 2022 m. vasario 24 d. su pilno masto invazija į Ukrainą. Jei mums pavyks tai pakeisti, įvyks mentalinė revoliucija Europoje, tai gal būti ir tikro žemyno susivienijimo pradžia. Nes būtent dabar, kai kalba kas nors iš Talino ar Vilniaus, nebegali būti tokio pat lygio ignoravimo ar arogancijos iš Paryžiaus ar Berlyno.

Tikriausiai galėjome karo apskritai išvengti, jei, pavyzdžiui, po Olandijos lėktuvą numušimo būtų buvusi kitokia reakcija. Dešimtmetį jokių veiksmų nebuvo. Visgi ar mes vienodai suprantame dalykus, ar  vienodai suprantame dezinformaciją ir kišimąsi Rytai ir Vakarai? Kai mes matom dezinformaciją ar politiko pirkimą, mes kaltiname rusus.  Tuo metu jūs, Nyderlandai, Vokietija ar Prancūzija, net jei jūsų politikams moka Rusija, jūs kaltinate savo politikus, kad jie parsidavė, o ne Rusiją.

Todėl, kad mes vis dar neturime drąsos susidurti su tiesa, kad kažkas gali mus paveikti, ir kad kažkas mus nori sunaikinti. Dar daugiau. Žinote, aš atskiriu užsienio kišimąsi, kai jis ateina iš, tarkime, Maroko ar panašių šalių, nes jie tiesiog nori prastumti savo interesus. Taip, tai labai blogai, turime tai sustabdyti, turime kovoti su korupcija, turime sukurti barjerus, apsaugančius mūsų institucijas. Tačiau su Rusija ir Kinija yra kitaip, nes jos nenori prastumti savo interesų, jie nori mus, mūsų demokratijas sunaikinti. Aš vis dar nemanau, kad Emmanuel’is Macron’as ir Olaf’as Scholz’as tai iki galo suprato. Ko nori Rusijos režimas? Chaoso. Destabilizuoti mūsų demokratiją. Kai jų hakeriai atakuoja ligoninę, pavyzdžiui, mažame miestelyje, esančiame netoli Paryžiaus, analizavau tokį atvejį, tai įvyko 2022 m. rugsėjo mėnesį – jie sunaikina sistemą, leidžiančią gydytojams gauti informaciją apie jų pacientus. Jie neturi čia jokių savo interesų, jie tiesiog nori chaoso.

Vokietijos ar Prancūzijos politikui tai labai sunku suprasti, kad kažkas nenori atstovauti savo interesų, o nori chaoso. Problema ta, kad jie per mažai skaitė Dostojevskį arba per mažai skaitė Surkovą. Jie neskaitė pakankamai žmonių aplink Putiną. Nes kai juos skaitai ir bandai suprasti jų mentalitetą, tada supranti, kas vyksta. Tu negali suprasti kaip dirba Prigožino dezinformacijos agentūra Sankt Peterburge, jei nesupranti, kad šie žmonės yra chaoso armija. Kai jie ateina į tavo viešąsias diskusijas ir tuo pat metu bei tuo pačiu būdu vienodai skatina labiausiai priešingas politinių diskusijų puses, jie nenori palaikyti kažkurios linijos, jie nori kelti chaosą. Jie tuo pačiu metu skatina nepriklausomybės judėjimą Katalonijoje ir ultra nacionalistus Ispanijoje. Labiausiai priešingas Ispanijos politines partijas. Jų nedomina Katalonijos nepriklausomybė per se ar nacionalizmas Ispanijoje, juos domina šių dviejų jėgų konfrontacija, kuri prisideda, kad demokratija žlugtų, o Ispanija negalėtų būti demokratiškai valdoma. Jie skatina tuo pat metu „Black Lives Matters“ ir „All life matters“. Dvi priešingas grotažymes. JAV tyrėme atvejus, kai jie ragina demonstruoti dvi priešingas puses toje pačioje aikštėje. Nes tai, ko jie nori, yra chaosas.

Reikia suprasti, kad jie turi naują strategiją, kai kalbama apie mus. Tačiau tiems, kurie manė, kad viskas priklauso nuo interesų ir viskas apie derybas ir sandorius, tai beveik neįmanoma suprasti. Jie tiesiog nepažįsta Rusijos. Jie Paryžiuje ir Berlyne nesupranta Rusijos. Aš kitoks, nes užaugau šeimoje,  kur bendravome su žmonėmis iš visų Rusijos kaimynių, paauglystėje organizuodavau čečėnų pabėgėlių priėmimą ir padėjau čečėnų studentams atvykti studijuoti į Europą. Taigi aš supratau Putiną nuo pirmos dienos. Aš buvau Sakartvele 2008-asiais ir Ukrainoje 2014-aisiais. 

Jūs buvot prezidento Michailo Saakašvilio patarėjas Sakartvele?

Pirmiausia aš buvau dokumentinių filmų kūrėjas, todėl ir filmavau spalvotas revoliucijas, paskui filmavau karą. Ir per karą Sakartvele, kai grįžau į Paryžių, supratau, kad nėra prasmės kurti jokio filmo, nes niekas nesupras, nes visi kaltino kartvelus. Aš ten buvau, visur Sakartvelo centre buvo rusų kariuomenė, rusų tankai. Bet kai grįžtu į Paryžių, ten vyksta diskusijos apie tai, ką ne taip padarė Saakašvilis ir panašiai. Jie gyvena paraleliniame pasaulyje. Aš mačiau rusų samdinius naktį plėšiančius tualetus Gorio mieste. Bet jie man aiškina, kad gal čia buvo provokacija ir panašias nesąmonės, kad tai neva Sakartvelo istorijos versija. 

Raphaël Glucksmann

Aš tuo metu kalbėjau su generolu Borisovu, kuris buvo 58-osios armijos, tos, kuri įsiveržė, vadas. Jis man tiesiai į akis pareiškė – mes eisim visur, kur buvom praeityje. Aš grįžęs į Paryžių papasakoju visa tai, o man visi aiškina, kad gal jis buvo girtas, gal ką. Aš nežinau ar jis buvo girtas, bet jis kalbėjo labai rimtai. Bet kuriuo atveju jis buvo kariuomenės užpuolusios kitą šalį vadas. 

Ir mes Vakarų Europoje darėme viską, ką galėjome, kad nepadėti Sakartvelui. Tada aš nusprendžiau likti Sakartvele ir pagalvojau, kad geriausias būdas padėti Europai – padėti kartvelams. Padėti Sakartvelo integracijai į Europą. Nes generolas Borisovas tą naktį man pasakė – „tu pedike varyk atgal į savo šalį, nes čia ne Europa, čia Rusija“.

Tą akimirką aš pagalvojau – ok, padarykim tai Europa, ir tu važiuok atgal į savo šalį. Todėl nusprendžiau pasilikti, nes mačiau, kad jokia vyriausybė Vakarų Europoje nesupranta, kas ten vyksta. 

Pažįstu šį režimą dvidešimt metų ir kai atsiradau čia (EP), nuo pirmos savo mandato dienos siekiau įkurti šį užsienio įtakos tyrimo komitetą. Nes mačiau ką jie daro Vakarų Europoje, kaip kišasi, ir žinojau, kad niekas į tai nežiūri rimtai. Taip pat žinojau, kad tai mano misija, nes esu Vakarų europietis, ypač prancūzas, o tai buvo viena iš labiausiai , na… bukų šalių, kalbant apie Lietuvos ar Estijos pareiškimus. O aš turėjau galimybę tiesti tiltus tarp Rytų, Vidurio Europos ir Vakarų Europos politikų. Ir bandyti įtikinti savo bendrapiliečius ir Vakarų Europos kolegas klausytis. Jei būtume klausęsi Estijos nuo 2007-ųjų, nebūtume tokioje kibernetinio saugumo situacijoje, kalbant apie grėsmes, kylančias iš Rusijos. Tad tai tapo svarbiausiu mano tikslu Europos Parlamente. 

Prancūzijoje, pavyzdžiui „Geltonųjų liemenių“ judėjimas, juk irgi buvo su rusų įtaka?

Tai sudėtingiau. Žinoma, rusai tai skatino ir ypač RT (Russia Today) pylė daug žibalo į ugnį, bet reikia suprasti, kad rusai išnaudos bet ką, bet kokius prieštaravimus, kurie jau yra visuomenėje.  Tačiau ištakos buvo vidinės. Tai iš tikrųjų buvo Prancūzijos demokratijos krizė. Turiu omenyje, kad rusai jos nesukūrė, bet panaudojo, kai tik atsirado. Ir tai turime suprasti. Jie nėra pakankamai stiprūs, kad patys sukurtų judėjimus,  bet ką jie daro, tai stebi, mato problemas mūsų visuomenėje ir skatina viską, kas sukelia tas problemas. Prancūzijoje išties yra tikrų socialinių ir demokratinių problemų, kurios užverta, bet tada ateina jie su aliejumi ir pila jį į ugnį. Tas pats pasakytina ir apie Kataloniją. Turiu omenyje, kad Katalonijoje yra tikras nepriklausomybės judėjimas, tikra problema, bet jie tai mato ir nusprendžia panaudoti. Jie visur daro tą patį. Europoje auga ksenofobija, tai tiesa. Jie to nesukuria, pavyzdžiui, dėl migracijos, bet jie tuo pasinaudos.

Egzistuoja legenda ar tikrovė, apie seną rusų ir prancūzų draugystę, teko girdėti, kad tai kyla iš revoliucinės dvasios abiejose tautose ir panašiai. Iš kur tą abipusė meilė?

Bet, tai mitas. Tai visiškas mitas. To niekada nebuvo. Rusija sutriuškino Prancūzijos revoliuciją, jie sutriuškino Prancūzijos imperiją kuri sekė po revoliucijos, jie net organizavo kontrrevoliucinius judėjimus visą XIX amžių. 

Tai meilės nėra?

Jos niekada nebuvo. Vėliau ta meilė buvo sukurta. Tačiau senajame XIX amžiuje Prancūzijoje virė demonstracijos. Dė ko? Už Lenkijos revoliuciją. Tai buvo mūsų draugas, mūsų broliška tauta turėjo būti Lenkija. Tai buvo idėja, su kuria prancūzai užaugo, kad Lenkija yra mažoji sesuo. Tada ja tapo Praha. Praha buvo Centrinės Europos Paryžius. Ir po Pirmojo pasaulinio karo Čekoslovakijos Respublikos atsiradimas buvo prancūzų kūrinys.

Čekoslovakija buvo pastatyta prancūziška dvasia, pagal prancūzų modelį, su prancūzais. Prancūzijos lemtis buvo būti ta didžiaja tauta, padedančia mažoms Vidurio ir Rytų Europos tautoms. Taip buvo daugiau nei du šimtmečius nuo Prancūzijos revoliucijos. Bet ir anksčiau dar su karaliais, mes buvom įsimylėję lenkų tautą. 

Dvi tautas, tiesą sakant, tai buvo ir Lietuva.

Taip, žinau, žinau, bet Prancūzijoje mums tai buvo Lenkija. Aš žinau istoriją, nesupraskite manęs neteisingai, bet aš pasakoju, koks Prancūzijoje buvo mitas.

Priežastis buvo Varšuva. 1848 m. revoliucija prasidėjo didžiulėmis demonstracijomis ir parama jai, prieš carinę priespaudą. Gatvėse buvo tūkstančiai prancūzų, kurie prašė duoti ginklus ir siųsti juos kovoti. Toks buvo šūkis: „Duok mums šautuvą, mes kovosime Lenkijoje“. Tad meilės rusams nebuvo jokios. 1830 m. buvo toks Lenkijos patriotas, vardu Joachimas Lelevelis, kuris buvo pabėgėlis Prancūzijoje. Liepos monarchija, kaip tuo metu buvo vadinama monarchija, norėjo jį atiduoti carinei policijai. Kai tai tapo žinoma, visoje Prancūzijoje kilo riaušės. Tikros riaušės su darbininkų streikais, kurie sakė „jei atiduosi šį žmogų Rusijai, Prancūzija nebebus Prancūzija“. Iki tiek, kad tuo metu prefektas karaliui rašė: „Mes neisim mirti už šį carą“. Nors niekas nežinojo kas tas Joachimas Lelevelis, bet žmonės dėl jo norėjo žūti, taip tai buvo stipru. Toks buvo Prancūzijos elgesys. Tada mes to atsisakėme ir atsirado tas kvailas mitas apie prancūzų-rusų ryšį.

Ką tai davė Prancūzijai? Nieko. Mes iš to nieko negavome. Mūsų prezidentai maitino savo narcisizmą tuo – „Rusija yra didelė šalis. O Dieve, aš važiuoju į Sankt Peterburgą ir aš, Sarkozy ir Putinas, aš, Macron’as ir Putinas.“ Tai mūsų šaliai nieko nedavė, praradom visų Vidurio ir Rytų Europos šalių paramą. Tai sugriovė mūsų moralinę lyderystę ir tik dėl mūsų lyderių narcisizmo. Tai yra pats kvailiausias dalykas, kurį aš kada nors studijavau savo šalies istorijoje. Ir dabar atėjo laikas tai sustabdyti. Jei Prancūzija nori turėti savo vaidmenį istorijoje, ji turi suprasti, kad Vilnius ir Varšuva Paryžiui yra svarbesnės vietos nei Maskva ir Pekinas. Aš tikrai tuo tikiu. Tada Prancūzija taps stipresnė Europoje, nes galiausiai turėsime Prancūzijoje kažką, kas jums naudinga. Mes esam paskutinė Vakarų Europos šalis, turinti karines tradicijas su elitu, suprantančiu saugumo svarbą, ir su branduoliniais atgrasymo pajėgumais. Turėtume tuo pasidalinti su Rytų ir Vidurio Europos šalimis. Be to, mes dar turime labai geras vidines pajėgas, nes tai, ką atradau Prancūzijoje, pavyzdžiui, palyginus su kitomis Vakarų Europos šalimis, kad vidaus pajėgos niekada, niekada, nebuvo naivios dėl to, ką Rusija darė Prancūzijoje. Viskas buvo dokumentuojama ir būtent politinė vadovybė priėmė sprendimą neklausyti tarnybų. Jie nebuvo maitinami klaidinga informacija.

Jūs minėjote kultūrinius dalykus. Skaityti Dostojevskį ar kitus rusus. Visa ta kultūra, knygos, ar tai turi būti sunaikinta, nes viskas persunkta imperialistinėmis nuotaikomis?

Nereikia jų naikinti.

Reikia studijuoti?

Taip. Kaip tik reikia jas skaityti.

Bet reikia suprasti ką skaitai?

Bet išties, jei turi smegenų, gali puikiai suprasti. Geriausias dalykas, kurį gali padaryti, jei nori suprasti tokį žmogų kaip Surkovas, pavyzdžiui, kuris visus tuos metus buvo Putino piaro genijus, perskaityk ir suprask Stavroginą Dostojevskio „Demonuose“. Žinoma, kad reikia skaityti. Ne išbraukti. Gi neišbrauki visų vokiečių rašytojų, nepaisant to, kad Vokietija nužudė pusė europiečių. Bet skaitai ir supranti, iš kur tai, supranti koks kultūrinis laukas, kuriame šis imperializmas išaugo. Taigi aš suprantu lietuvių norą nebeskaityti daugiau rusų, bet ne tai reikia daryti. 

Kas yra jūsų turtas? Aš prancūzas. Kodėl aš noriu klausyti savo lietuvių kolegų? Nes jie žino. Jie žino kodėl. Nes jie turi patirtį, jie turi žinių, jie skaitė, jie žino. Tad nestumkite savęs į neišmanymą, atvirkščiai, skaitykit, supraskit ir paaiškinkit. Žinot iš kur tai ateina? Pažiūrėkime. Tai ne Putino karas. Tai Rusijos karas. Tai ne tik Putinas ir jo bičiuliai. Tai imperializmo kultūra. Ir jei norit paversti Rusiją kažkuo kitu, nei ji yra dabar, tada tai reikia sunaikinti. Kokia klaida buvo 90-aisiais, kai Rusijoje buvo silpna lyderystė – kad niekas nebuvo sunaikinta. Nei KGB, nei struktūra, nei priespaudos kultūra. Kadangi vakariečiai tai priėmė kaip – „ok, tai išnyko, dabar mes draugai“. Bet jie to nepadarė su Vokietija. Jiems buvo Niurnbergo teismas ir sunaikinimas imperialistinio mąstymo, kuris atvedė prie tiek mirčių.

Ir tai Europa turės padaryti po to, kai mes nugalėsime Rusiją Ukrainoje, tai pirmas dalykas, kuris turi būti padarytas, viskas prasideda nuo to. Jei mes nenugalėsime Rusijos Ukrainoje, niekas Europoje nebus įmanoma, nes bus nuolatinis chaosas. Tad pirmiausiai jie turi pralaimėti. 

O tam kad jie pralaimėtų, ką mes galime padaryti čia –  atskleisti visus jų tinklus, kurie kai kuriose Europos sostinėse yra labai veiksmingi, stabdant mūsų pagalbą Ukrainos pasipriešinimui. 

Tai būtinai turime padaryti. Ne todėl, kad mylime Ukrainą. Nors aš myliu Ukrainą, aš myliu ukrainiečius ir myliu Ukrainos revoliuciją, ir mane stulbina jų drąsa ir jų pasipriešinimas. Bet mums reikia, kad Rusija pralaimėtų Ukrainoje dėl mūsų pačių, mūsų pačių labui, nes mes rūpinamės savimi ir jei jie nepralaimės Ukrainoje, tai mes pralaimėsime, mes būsime pasmerkti metų metams ir dešimtmečiams nesaugumo ir nestabilumo Europoje.

Ukrainiečiai tikriausiai gali laimėti, nes gerai pažįsta priešą. Net ir kalbant apie dezinformaciją, ar pažįstate ką nors, kam tai skirta ir kas buvo paveiktas dezinformacijos? Kovodami su dezinformacija, dažniausiai kalbame su žmonėmis, kurie ir taip ja netiki, ar ten pastangos nukreiptos?

Taip, bet nereikia pažinoti žmonių, tikinčių dezinformacija, kad su ja kovoti. Mes buvom kaip sviestas, į kurį sminga karštas peilis, tai buvo taip lengva. Kodėl? Nes mes nesisaugojom. Aš neplausiu smegenų kiekvienam žmogui, kuris tiki Rusijos propaganda. Aš negaliu jų pasiekti. Bet ką aš galiu padaryti, tai sunaikinti įrankius ir naudingus idiotus, kurie tam padeda daugintis. Taigi aš, kaip įstatymų leidėjas, turiu ne užtikrinti, kad visi suprastų, jog Žemė yra apvali. Tai ne mano problema, tiesą sakant, jei tikite, kad Žemė yra plokščia. Gal galiu manyti, kad jūs idiotas, bet tai nepriklauso nuo manęs. Jūs esat laisvas ir galit tuo tikėti. Bet jei užsienio vyriausybė išleidžia milijonus, kad milijonai mano bendrapiliečių patikėtų, kad žemė yra plokščia, tada tai tampa mano problema. Ir ką aš galiu padaryti? Sustabdyti finansavimo kelius, užtikrinti, kad platformos išnaikintų Rusijos dezinformacijos kampanijas, kurios dar to nedaro. Galiu įvesti taisykles, kurios apsunkintų Rusijos dezinformaciją. Galiu užkurti medijų raštingumo programas, kurios leistų daugumai europiečių suprasti dezinformaciją. Ir trečias dalykas – galiu atskleisti netikras naujienos ir dezinformacijos kampanijas. Bet pirmas dalykas, kurį turėčiau padaryti, tai kad mano teritorija būtų sunkiau prieinama. Tai jau daroma, mes pritarėme internetinių platformų reguliavimui, bet dar vistiek viskas labai atvira.

R.Glucksmann Europos Parlamente Strabūre kalbino Vilija Kvedaraitė.

Tiesiogiai #FM99 eteryje ir Youtube live kas antrą antradienį 10.15 val., laida kartojama trečiadienį 18.15 val, šeštadienį 10.15 val, sekmadienį 12.15 val.

Laidas surasite ir „FM99 radijo podkaste“fm99.lt bei Facebook.

Raphaël Glucksmann

Kitos naujienos

Gegužės 19 d. įvyko pirmosios KIDS ATHLETICS projekto žaidynės Vilniuje, kuriose susirinko per 20...

Gegužės 25 d. Alytuje vyks išskirtinių automobilių klubo rengiama paroda „RedHill Street 2024“. Todėl nuo...

Toliau rekonstruojant Ulonų g. nuo gegužės 22 d., trečiadienio, laikinai, kol vyksta darbai, keičiasi aut...

Gegužės 21-oji – svarbi diena Giedrei ir jos kūrybos gerbėjams: muzikos platformose jau sukasi jo...