Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Europos Parlamentas pasiūlė paskelbti kovos su patyčiomis mokykloje dieną. Kovą Lietuvoje vyks savaitė be patyčių. Problema, kuriai nėra sienų, ji skaudi ir sunkiai sprendžiama tiek turtingose, tiek skurdesnėse valstybėse. Europos Sąjungos šalyse laužomos galvos, kaip patyčias atpažinti, kaip jas išgyvendinti, jei tai tik įmanoma.
Patyčių auka: mokytojai nekreipė dėmesio Klausyti „Europos klubas (2 dalis)
Mokiniai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, patiria patyčias iš bendramokslių. „Buvau kitoks vaikas, nes šeimoje trūko pinigų. Tad atrodžiau kitaip nei kiti. Buvau balta varna, nesirengiau madingais drabužiais, neturėjau papuošalų kaip kitos”, – sako viena mergina.
Viena iš tūkstančių, kurių atmintyje mokykla įsirėš kaip skausmingas periodas, kurio metu iš jo buvo tyčiojamasi.
Š iandien, kai mokyklos durys užvertos, ji jau ramiai gali prisipažinti – buvau mušama, įžeidinėjama ir stumdoma. Ir niekas nepadėjo, nors apie patyčių prevenciją kalbama dažnai. Tiesa, jai viskas baigėsi dar gana gerai. Mergaitė išdrįso apie tai prabilti savo tėvams. Š ie rimtai sureagavo į pagalbos šauksmą, pasikalbėjo su skriaudikų tėvais, ir patyčios baigėsi, bent jau kuriam laikui. Bet tai, ko gero, galima vadinti išimtimi, o ne tendencija. Kiek vaikų apie tai nedrįsta prisipažinti savo tėvams? O jei ir drįsta, ar jie į tai reaguoja?
Beje, kalbinta mergina nesulaukė tinkamos pagalbos iš mokytojų. O jei bandydavo apsiginti nuo skriaudikų, sulaukdavo kaltinimų, kad pati dėl visko kalta. „Mokytojai nekreipė dėmesio”, – sako buvusi Alytaus Dainavos mokyklos moksleivė. Po to ji perėjo į Putinų gimnaziją, kur patyčioms jau būdavo mažiau šansų.
„Svarbiausia netylėti, kalbėti su tėvais, mokytojais. Š½monės, kurie iš tavęs tyčiojasi, niekada nenustos”, – sako pašnekovė. Net pokalbiai su socialiniais darbuotojais neatnešė jokios naudos. „Jie mane bandė nuraminti, bet tai buvo tik žodžiai”, – sakė ji. Draugų pagalbos ji nesulaukė, nes jų paprasčiausiai neturėjo.
Galiausiai moksleivė susitaikė su tuo, kad yra „balta varna” ir laukė, kol baigsis mokymosi metai. Tiesa, patyčios mokykloje moksleivei leido suprasti, kad už save reikia kovoti, kur bebūtum. Tačiau atsirado ir kompleksų. „Bijau įsilieti į naują kompaniją. Kai įstojau į kolegiją, nerimavau, kaip mane priims grupiokai”, – prisipažino 21 metų mergina.
Pašnekovė tikisi, kad galės atpažinti savo vaikuose patyčių baimę, suvoks, kad jiems reikia pagalbos anksčiau nei jie apie tai pradeda kalbėti.
Tikslas – atsisakyti epitetų klijavimo
Europarlamentarei Radvilei Morkūnaitei vaikystėje irgi teko susidurti su patyčiomis. „Labiausiai priešiškumą iš bendraamžių patiria naujokai. Mano klasėje irgi buvo moksleivių, kurių savybės buvo kitokios. Reikia prisipažinti, kad kartais neįsijaučiame į jų padėtį. O supratimas apie situacijos rimtumą ateina su metais”, – teigė R.Morkūnaitė.
Dažniausiai patyčios patiriamos 11-12 metų. „Jos gimsta iš nebūtinai rizikingose šeimose augančių vaikų. Tas grubumas dažnai kyla tiesiog iš žmogiškos prigimties”, – sakė R.Morkūnaitė.
Tyrimai rodo, kad mažiausiai patyčių patiria vaikai Belgijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse. Europarlamentarė pastebėjo, kad ten nuo pat mažumės ugdomas lygybės jausmas. Pasak R.Morkūnaitės, Lietuvos pedagogai taip pat turėtų atsisakyti epitetų vaikams klijavimo – „jis kitoks”…
Europos Parlamento sprendimas išskirti dieną kovai su patyčiomis, europarlamentarės manymu, yra sveikintinas. Nes tai, jos nuomone, atkreips dėmesį į šią problemą visoje Europos Sąjungoje. O tai pirmas kelias užbėgti už akių patyčioms. Be to, tai gali paskatinti skirti didesnį finansavimą.
Mokytis reikia ir tėvams
Viešosios įstaigos „Vaikų linija” vadovas, psichologas, programos „Be patyčių” koordinatorius Robertas Povilaitis sako, kad norint nustatyti, kodėl klesti patyčios, reikia pasakyti, kad visada bus vaikų, kurie mėgaujasi skaudindami kitus. „Jie tokie negimė, jiems tėvai tai įdiegė dar prieš mokyklą. O jei dar mato, kad suaugusieji moka „įkasti”, tai kodėl nepabandžius pačiam”, – kalbėjo psichologas.
Ne visiems neigiama patirtis pavirsta problemomis ateityje. Š iuo atveju suaugusiųjų indėlis čia turėtų būti didžiausias. „Jei viešojoje erdvė žinomi žmonės moka vienas kitą žeminti, būtų gerai, jei jiems kas padėtų suvokti, ką jie daro. Taigi ir čia yra daug darbų”, – kalbėjo psichologas.
Jis pastebėjo, kad patyčios mokykloje vyksta tada, kai yra leidžiama joms ten plisti. „Jei pedagogai išmoksta atpažinti patyčias, į jas reaguoti, tai tokiose mokyklose patyčių sumažėja. Š½inoma, šis reiškinys visiškai neišnyks, tačiau gali mažėti”, – mano psichologas.
Be to, jo nuomone, reikia įtraukti tėvus, kurie būtinai turi reaguoti. Tėvų reakcija vaikams labai svarbi, tad jie gali užkirsti kelią patyčioms.
Jis minėjo norvegišką programą, kurioje dalyvauja ir Lietuvos mokyklos. „Suaugusieji mokomi pastebėti tokius dalykus, mokomi, ką daryti, kaip bendrauti su vaikais, kurie tyčiojasi. Viso to reikia išmokti, žinios neateina nieko nedarant”, – teigia psichologas.
Lietuvoje situacija gerėja
Psichologas apgailestavo, kad vaikai dažnai nepasakoja, kenčia. Tik besikreipiant gimsta idėjos, kaip tas problemas spręsti. Patyčios dažniausiai nesiliauja savaime.
Kovą Lietuvoje bus minima savaitė be patyčių mokykloje. Pasak pašnekovo, Lietuvoje situacija gerėja. Dėmesys šiai problemai, pasak jo, didesnis nei prieš 10 metų, kai neturėjome tiek diskusijų, net nebuvo įvardinta, kad tai didelė problema. O dabar įsitraukia mokyklų bendruomenės, yra įvairios moksleivių iniciatyvos, žiniasklaida apie tai daug kalba. Taigi sprendimų ieškoma. Per savaitę be patyčių bus stengiamasi sutelkti visų dėmesį į šią problemą, pridūrė R.Povilaitis.
Tarptautiniame tyrime Lietuva pateko tarp šalių, kur patyčių mažėja. „Manau, kad tai geras ženklas, tačiau reikės dar daug metų, kad patyčių sumažėtų ženkliai”, – sakė psichologas.
Praėjusiais metais paskelbta Tarptautinio tyrimo ataskaita už 2009-2010 metus parodė, kad apie ketvirtadalis vaikų buvo patyrę patyčias per pastaruosius du mėnesius. Lietuva vis dar tarp tų šalių, kur patyčių patiriama daugiausiai. Tiesa, visos Baltijos šalys yra panašiame lygyje.
Europarlamentaras Leonidas Donskis atkreipė dėmesį, kad patyčių šaknys glūdi ten, kur stokojama dėmesio. „Kaip su vaiku elgiamasi vaikystėje, taip toliau vaikas elgiasi mokykloje. Jei su juo elgiamasi humaniškai, vėliau jis grąžina šią skolą visuomenei savo elgesiu”, – samprotavo L.Donskis.
Pedagogika turi pažadinti žmoguje atsakomybę už kitą, pagarbą kitam, sako jis. Nuo to priklauso visų mūsų gyvenimas ir santykiai. Anot europarlamentaro, dažnai mokytojams yra didelė pagunda vaikus laikyti būtybėm, su kuriais reikia taikyti tam tikrą dirbtinę kalba, nelaikyti jų lygiais. Tačiau būdamas pedagogu L.Donskis pastebėjo, kad lengviausiai rasdavo kalbą su jaunais žmonėmis tuomet, kai bendraudavo kaip su suaugusiais.
Patyčios buvo ir tebėra didelė problema Didžioje Britanijoje, kur klasinė visuomenė ilgai buvo matyti. Panaši situacija ir Amerikoje, kur irgi matyti dideli kontrastai – gerose prestižinėse mokyklose ir įprastose. Mažiausiai problemų kyla ten, kur yra stiprus viešasis sektorius – Skandinavijos šalyse, Olandijoje. Smurtas mokyklose nepriklauso nuo šalies, tai „niekieno zonos” atsiradimo problema – ji užsipildo prastu turiniu, ypač ten, kur yra galia. O mokyklose tai ypatingai ryšku.
Kovojantiems su patyčių problemomis reikalinga parama – ne tik finansinė, jiems reikia viešumo, žiniasklaidos dėmesio. „Reikia humanizuoti viešąją erdvę”, – teigė Leonidas Donskis, – „Didelę atsakomybę turėtu jausti ir mūsų viešos figūros, nes viešoji erdvė taip pat formuoja žmonių santykius”.
„Europos klubas” – klausykite trečiadienį 10:30 val. ir ketvirtadienį 18:50 val. Laida kartojama šeštadienį 10:10 val. ir sekmadienį 13:10 val.
Prie laidos finansavimo prisideda .
http://www.facebook.com/EuroposKlubas
kalbėk: [email protected]
Â
Â
Â