Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox 
Š eštadienį – gruodžio 15d., 15val. 15min. Ado galerijoje, Andriaus Mosiejaus asambliažų paroda „Akumuliaciniai monochromatai”.
******************
Lietuvos atgimimo pradžioje į Vilnių, berods, Maskvos ar Peterburgo teatralų grupė atvežė spektaklį pagal „oberiutus”. Tada mes, buvę kaip sovietinio realizmo įšaldytos žuvys, išvydome lyg kokį stebuklą kitokį teatrą ir kitonišką spektaklį. Ir sužinojome, kad ano amžiaus pirmojoje pusėje gyveno ir buvo represuotas fantastiškas rašytojas Daniilas Charmsas, rusiškojo absurdo literatūros klasikas. „Oberiutai” pasaulį matė vaiko akimis, O vertino tai, kas neturi praktinės naudos. Aktoriai, meistriškai jungiantys komiškus ir tragiškus elementus, tada mums, nieko panašaus nemačiusiems, sukūrė ypatingą absurdo teatro atmosferą. Oberiutiškąjį metodą (vėliau jį naudojo ir Oskaras Koršunovas savo spektakliuose) prisiminiau žiūrėdama į jubiliejinės Andriaus Mosiejaus
Parodos „herojus”, šiuo metu kabančius ant Druskininkų Mažosios galerijos sienų. Nuo gruodžio 15d. ši paroda perkeliama į Alytų į galeriją ADO GALERA.
Autoriaus valia asambliažai buvo pavadinti akumuliaciniais monochromatais. Esmė yra ta, kad žiūrėtojas parodą, t.y., Andriaus pateiktus paveikslus turi priimti širdimi, nes autorius daiktų pasaulį paverčia savotišku žaidimu. Kitu atveju žiūrovas pamatys tik senus aprūdijus, suskilusius daiktus, sukomponuotus pagal pačiam autoriui tesuprantamus dėsnius. Norint daiktų pasaulį paversti žaidimu, reikia turėti išmintingas pagyvenusio žmogaus akis ir vaiko širdį.
Pedagogas A. Mosiejus išmintingai dirba su vaikais ir moka žvelgti į žmones ir daiktus per humoro prizmę. Ekspoziciją pradeda nepretenzingas asambliažas (taip menotyrininkai vadina šią senų daiktų komponavimo ant plokštumos techniką) „Mieli ir vis dar neblogi daikčiukai”. Ir ko tik nėra tarp jų: ir elektros stulpo izoliatorius, ir gertuvė, ir oblius, ir spygliuotos vielos gabalėlis… Visi šie daiktai atkeliavo į dailininko dirbtuvę iš konkrečių šeimininkų, kurie Andriui juos padovanojo, žinodami jo polinkį kaupti senienas.
Na, o „monochromatai”? Tai asambliažai, paženklinti juoda arba pilkšva spalva. Atskirus kūrinius į vieno žodžio „monochromatai” – o iš tiesų į ekspozicijos – visumą jungia skiemenys arba pavienės raidės, kurios išreiškia tam tikrą autoriaus sumanymą, paaiškintą konkretaus skiemens ar raidės pavadinimu. Pavyzdžiui, skiemuo MO pavadintas „gyvenimo tekstų atsitiktiniai motyvai”. Bet jie sujungti neatsitiktinai, nes menininkas, komponuodamas tuos daiktus vienus greta kitų, juos perkeičia, suteikdamas jiems daugiaprasmes vertes. Daiktai tarsi atgyja ir gyvena savo antrinį gyvenimą. Jame daiktai įgyja tai, ko neturėjo būdami atskirai, o būtent gerą dozę ir komizmo, ir tragizmo… Argi ne iš šių komponentų susideda žmogaus gyvenimas? Š tai skiemuo NO, pavadintas „pilkaveidžiais” (plokštė diktuoja asambliažo formą), kuriame savo vietą randa skaičius 210, burokinė tarka, linų bruktuvė ir … klasės nuotrauka po gaubtu stiklu. CH – tai „nekalbus baidytojas, pasiruošęs tylėti…” Tokia yra autoriaus valia. Asambliaže telpa mįslingas skaičius 15, kaukės, žmonių, žvėrelių, gyvuliukų figūros. MA – bebalsis metafizinis kūnas išlieka (autoriaus paaiškinimas). O kas tai yra? Veidrodžio šukės, vaikiška geldelė (žaislas), dujokaukė, sagos… Absurdas? O gal mūsų visas gyvenimas yra absurdas?
Š iuos asambliažus reikia net tik peržiūrėti, bet ir patyrinėti. O tai reiškia prie kiekvieno iš jų stabtelėti ir pamąstyti. Mąstymas yra sunkus menas, taip pat kaip ir asambliažų kūrimas. Jame šviečia tos pačios amžinos gyvenimo pusės – komiškoji ir tragiškoji. Jei tragizmą pavyksta paversti komizmu – manyk, kad laimėjai gyvenimą. To ir linkiu Andriui Mosiejui, savo jubiliejinei parodai pasirinkusiam tokį žiūrovui nelengvai įkandamą meno žanrą.
(Aldonos Š½emaitytės info)
————
kalbėk [email protected]
