Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
Radijo stoties „FM99“ eteryje – nauja laida „Gyvas miestas“. Kiekvieną trečiadienį kalbame apie tai, kas vyksta miestuose, gyvenvietėse, mūsų gyvenamosiose erdvėse. Čia ir architektūros aktualijos iš Lietuvos bei pasaulio.
„Gyvas miestas“ „FM99“ eteryje trečiadieniais po 14 valandos.
Dažnai girdime apie aplinkos taršą ir įsivaizduojame, kad tai tarša cheminėmis medžiagomis ar šiukšlėmis, tačiau nemažas diskusijas kelia ir vizualioji tarša. Pastaroji, architektų ir urbanistų teigimu, paplitusi ne tik miestuose, bet ir užmiesčiuose. Ar susimąstome, kaip atrodo mūsų pakelės, miestai ir pastatų fasadai? Apie tai „Gyvame mieste“ kartu su buvusiu Lietuvos architektų sąjungos pirmininku Gintautu Blažiūnu.
G. Blažiūnas vizualiąją taršą apibūdina kontrasto principu: „Visiems turbūt aišku, jog, gyvenant tam tikroje aplinkoje, vieni dalykai mus erzina, kiti ramina, džiugina akį. Dalykai, kurie mums nepriimtini, brukami per prievartą, dažniausiai erzina ir tampa dominuojantys, ima užgožti tai, ką mes turime vertingo. Sakykime, gražų kultūrinį peizažą, gražius vaizdus. Mums staiga pradedama brukti tai, kas mums svetima, imame dusti nuo taršos, tiesiog nematome to, kas turėtų mus džiuginti.“
Kita vertus, grožis – subjektyvus ir kas vienam negražu, kitam gali atrodyti priešingai, tad tikriausiai būtent dėl to su vizualiąja tarša kovoti gana sunku, tačiau, anot G. Blažiūno, jeigu dauguma žmonių pamažu ima sakyti, kad vieni dalykai juos erzina, tuomet tai tampa daugumos problema, o jeigu daugumai yra negražu, tuomet galvojama, ką taisyti. Žvilgtelėję į senųjų demokratijų šalis, Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Jungtinę Karalystę, galime pastebėti, jog ten vizualiosios taršos yra gerokai mažiau dėl kitokios vertybių skalės ir senų tradicijų. Visgi tikriausiai natūralu, jog dėl miestų spalvingumo iš dalies kaltas ir mūsų šiek tiek rytietiškas – slaviškas charakteris. Buvęs architektų sąjungos pirmininkas pastebi, jog su tokiomis pat problemomis susiduria ir kaimyninė Lenkija.
Didelė problema, jog reklamos skydų statyba nėra griežtai reglamentuota jokiais teisės aktais, nors ir yra tam tikros taisyklės. Viena iš jų – statinys turi derėti prie aplinkos, visgi, anot G. Blažiūno, ši taisyklė suteikia gana daug laisvės, nes sprendimas gali būti ganėtinai subjektyvus. Reglamentuose pabrėžiama, jog reklaminiai skydai negali būti statomi kelio apsauginėse zonose, kur trukdytų eismą, tad jie atsiranda kiek toliau nuo kelio, privačiose valdose, kur juos prižiūri konkrečios savivaldybės atstovai. G. Blažiūno pastebėjimu, naujų reklamų neatsiranda, bet kas buvo leista pastatyti, tą nugriauti yra labai sunku, nes tai turi būti juridiškai teisėta. Pamačius nefunkcionuojančius reklaminius stendus, reikėtų elgtis lygiai taip pat kaip su nebaigtais statyti statiniais, kurie darko peizažą, juos reikėtų panaikinti, tam yra Statybos inspekcija, kuri privalo prižiūrėti statinių būklę ir nugriauti nenaudojamus. Pasimokyti galima iš Vakarų Europos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Olandijos, kur apleistų ir neprižiūrimų statinių savininkai privalo juos nugriauti per nustatytą laiką, antraip gauna baudas už netvarkingą ir aplinką teršiantį statinį. G. Blažiūnas apgailestauja, jog Lietuvoje niekas baudų neskiria, tad visi vadovaujasi nuostata: „Mano nuosavybė – ką noriu tą darau“.
Kita skaudi tema – visuomenės ir valstybės požiūris į architektūrą. Dauguma atvejų valstybė, kaip institucija, nepakankamai kreipia dėmesį į mūsų aplinkos kūrimą, puoselėjimą ir gražinimą. Buvęs Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas akcentuoja problemą: „Bėda ta, jog viešieji pirkimai dažnai vykdomi „katės maiše“ principu, kuomet perkamas pigiausias produktas, net nesidomint, koks bus galutinis rezultatas. Tokių pavyzdžių Lietuvoje – daugybė, tereikia atsiversti viešųjų pirkimų puslapį. Visi ieško pigiausio varianto, tačiau ar taip tikrai pigiausia? Retorinis klausimas. Šalys turinčios gilesnes aplinkos formavimo tradicijas, pavyzdžiui, Švedija, Norvegija su šiomis problemomis susiduria rečiau, nes jie ieško ne kas pigiau, o kas geriau padarys.“
Gintautas Blažiūnas išsakė savo nuomonę ir renovacijos tema: „Renovuojame, bet ar estetiškai? Išsprendžiame tik ekonomines, bet ne socialines problemas.“ Anot jo, daugiabučio pastatyto sovietmečio kokybė yra labai bloga, o renovuojant jis tėra „aprengiamas nauju rūbu“ ir paliekamas nekeičiant bendro kvartalų vaizdo. Aplinka mūsų senuose rajonuose yra tokia pat, kokia liko nuo sovietmečio: nėra nei patogių automobilių, nei vaikų žaidimų aikštelių. Tie rajonai neturi įvaizdžio, neturi veido. Taigi, renovuodami mes nieko neišsprendžiame ir tebeturime užprogramuotą problemą, juk pirmiesiems renovuotiems namams jau vėl reikia renovacijos, nes atliktų darbų kokybė, deja, nėra labai aukšta ir jie pamažu pradeda irti. Tad tokią renovaciją galime apibūdinti posakiu: „Sena panelė, nauja suknelė“, tačiau išsprendžiama tik viena problema – šildymo kainos tampa žemesnės.
Tad, nors ir dažnai nekreipiame dėmesio, bet visgi vizualioji tarša – dar viena problema urbanizuotoms vietovėms. Grožis – subjektyvus, tačiau matydami kaip tvarkosi Vakarų Europos valstybės, turime gerą pavyzdį kaip turėtų atrodyti mūsų kraštovaizdis ir miestų viešosios erdvės.
Klausykite laidos. Laida „FM99“ eteryje transliuojama trečiadienį po 14 valandos, kartojama ketvirtadienį vakare bei savaitgalį.
Išsakykite savo pastebėjimus ir nuomonę: [email protected]
Aplankykite „Gyvas miestas“ Facebook
www.gyvasmiestas.lt
Teksto autorė Laura Čiginskaitė.
