Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Šiais metais 50-metį minėsianti Alytaus Putinų gimnazija (buvusi Alytaus 6-oji vidurinė mokykla) duris atvėrė 1974 metų rugsėjį. Jos, pirmosios bendrojo ugdymo mokyklos Putinų mikrorajone (vėliau pavadintos jo vardu), dar kvepiančios dažais, veiklos kelias prasidėjo su 1286 mokiniais, 51 mokytoju ir direktoriumi Aleksandru Žuvininku priešakyje.
Tais laikais miestas augo, buvo stambus Pietų Lietuvos pramonės centras, o mokyklas augančiame Alytuje statė vieną po kitos – gyventojų, vaikų, moksleivių mieste sparčiai daugėjo. Visos mokyklos tuomet buvo tipinės – talpino apie 1200 mokinių, dirbo dviem pamainomis.
Duris atveriančia 6-ąja vidurine dalis vietos mokinių džiaugėsi – lietingomis rudens dienomis nereiks klampoti Jaunimo parko takais į 5-ąją vidurinę (dabartinę Dainavos progimnaziją), mokykla bus čia pat, Putinų mikrorajone, kiti – liūdėjo, gailėdami atsiskirti nuo savo suolo draugų ir mylimų mokytojų.
Bet kuri jubiliejinė sukaktis visuomet įtraukia į jausmų ir prisiminimų sūkurį – Putinų gimnazijos jubiliejaus pradedame laukti su 6-ojoje vidurinėje pradėjusių dirbti mokytojų mintimis.



Danutė Valūnienė: „Sunkumai nublanko prieš vienybę“
Pradinių klasių mokytoja Danutė Valūnienė prisimena – pradžia naujojoje mokykloje lengva nebuvo. Mokytojai turėjo patys susitvarkyti aplinką, paruošti klases, o kai kurie net ir vadovėliais pasirūpinti. Savo trečiokams knygų D. Valūnienė pamena parsivežusi iš Daugų (prieš tai ji dirbo Rimėnų aštuonmetėje mokykloje).
„Visokių sunkumų buvo, bet jie kažkaip nublanko prieš mūsų visų – mokytojų ir administracijos – vienybę, draugiškumą, bendrystę. Man patiko mano darbas, jaučiausi sėdinti savo rogėse ir ta pradžia buvo labai šviesi. Buvau jauna, turėjau daug energijos ir noro veikti“, – pasakoja D. Valūnienė, Putinų mokykloje pradirbusi 35-erius metus, iki kol įstaiga tapo gimnazija.
Per daugiau nei tris dešimtmečius bene labiausiai pedagogei įsiminė mokinių tėvai, vertinę mokytojų pastangas ir darbą, reiškę nuolatinį palaikymą, dažnai nestokoję padėkų. Atmintyje išliko ir patys mokiniai, ypač pirmieji. „Ir šiandien, rodos, matau juos visus besisukinėjančius mokykloje, besišypsančius, atsakinėjančius prie lentos“, – šypsosi D. Valūnienė, su dalimi savo mokinių bendraujanti ir šiandien.
Vytautas Bigaila: „Pasirinkome „tylų“ iššūkį – neapleisti lietuvių kalbos“
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Bigaila taip pat puikiai pamena tą priešrugsėjinę 1974-ųjų savaitę, kai su mokyklos direktoriumi A. Žuvininku nešiojo mokyklinius suolus, juos montavo, valė klases, rengėsi Rugsėjo 1-osios šventei. „Kažkaip statybininkams, kaip taisyklė, anuomet pritrūkdavo laiko kokybiškai užbaigti statybas“, – šypsosi pašnekovas.
V. Bigaila gavo mokyti dvi 6-ąsias ir tris 7-ąsias klases bei auklėtinius šeštokus. Tuomet ant jauno lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo stalo pradėjo gulti mokinių sąsiuviniai su rašiniais, diktantais, atpasakojimais ir kitais rašto darbais. „Gal dėl tų nesibaigiančių krūvų sąsiuvinių vėliau rinkausi administracinį, mokyklos vadovo darbą“, – svarsto lituanistas.
Beveik po metų darbo mokykloje jaunojo pedagogo laukė privaloma karinė tarnyba Murmanske, šiaurės Rusijoje. V. Bigaila džiaugiasi – jo, sugrįžusio po metų, mokyklos bendruomenė labai laukė, o auklėtiniai devintokai, kurie mokėsi rusų kalbos sustiprintai, noriai leidosi į jo sugalvotą „tylų“ iššūkį – neapleisti lietuvių kalbos ir literatūros.
„Jaunystė visus sunkumus nugali ir jeigu į savo roges įsėdai, tai daugiau nieko nereikia. Tuomet dirbo daug jaunų, entuziastingų mokytojų, buvo populiarus agitbrigados žanras. Labai jis mums tiko ir patiko. Amžiną atilsį anglų kalbos mokytoja Danutė Botyrienė buvo mūsų agitbrigados siela – naujų programų įkvėpėja, scenarijų kūrėja“, – prisimena V. Bigaila.
Irena Petkevičienė: „Rodos, ir vargo nebuvo…“
Biologijos mokytojai Irenai Petkevičienei atmintin įsirėžę tie patys 1974-ųjų metų paskutiniųjų vasaros dienų vaizdai: „Visi nešiojome nuo statybų likusius plytgalius, valėme kabinetus, laikraščiais blizginome jų langus. Daug bendravome tarpusavyje, tarėmės, kaip smagiai sutiksime netrukus mokyklos duris praversiančius mokinius. Neįmanoma pamiršti to kolegų susitelkimo ir draugiškumo“.
Tiesa, savotiškų sunkumų irgi neišvengta – jaunai biologei reikėjo sugalvoti, kaip įsirengti biologijos kabinetą ir bandymų sklypą, apželdinti mokyklos aplinką, dar – rasti bendrą kalbą su paskirtais auklėti šeštokais…
„Bet jaunystė, noras įsikurti ir dirbti nustelbė visus sunkumus. Čia kaip toj dainoj: „Rodos, ir vargo nebuvo…“, – prisimindama pradžių pradžią Alytaus Putinų gimnazijoje šiandien šypsosi mokytoja I. Petkevičienė.

Prisiminimų ciklą tęsime pakviesdami Jus į kelionę per kitus mokyklos praeities dešimtmečius…
Ingrida Surdokaitė
Nepamirštama 1974 - tų metų rugsėjo pirmoji - Alytaus 6-tos vidurinės mokyklos gimimo diena. Prabėgo nei daug, nei mažai - pusė amžiaus.Tik atmintyje išlikę prisiminimai nukelia į tuos gražius prabėgusius metus. Dažais kvepiančios mokyklos atidarymas, pirmieji mokiniai, pirmieji mokytojai, pirmieji šios mokyklos vadovai - tai jau istorija. Malonu paskaityti apie šios mokyklos pradžių pradžią, buvusių mokytojų, mokinių, vadovų prisiminimus, didelę dalį savo gyvenimo palikus šioje žinių ir mokslo šventovėje.