Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Ar kada susimąstėte, ką pasakoja spalvingos lietuviškos juostos? Jos – tarsi užšaldytos istorijos, kurias dabar galime išgirsti dėka knygos „Juostų poringės“.
Radijo stoties FM99 eteryje apie knygą „Juostų poringės“ pasakojo jos autorė Ona Drobelienė.
Idėja „prakalbinti“ šiuos margus audinius kilo Modestai Tarasauskienei, o įgyvendinti ją padėjo etnografė Ona Drobelienė ir tradicinių amatų meistrė Renata Žiūkienė. Knygoje, iliustruotoje Renatos austų juostų nuotraukomis, tarsi atgyja senovės raštai. Žvelgdami į juos, galime tarsi skaityti knygą, kurioje kiekvienas ženklas turi savo reikšmę. O šalia – O. Drobelienės pasakojimai dzūkiška tarme, kurie dar labiau pagyvina šią spalvingą istoriją.
Kodėl juostos tokios svarbios? Jos – tai ne tik puošmena, bet ir mūsų kultūros paveldas. Juostų raštuose slypi ištisos istorijos, kurios byloja apie mūsų protėvių tikėjimą, gyvenimo būdą ir svajones.
Onute, dzūkiškai parašėte knygą „Juostų poringės“. Iš kur semiatės įkvėpimo?
Mus su broliu dvyniu tėveliai augino pasakomis. Sibire turėjome tik vieną vaikišką knygelę ,,Zuikis Puikis” kurią mokėjome mintinai, todėl pasakas sekė tėveliai. Dažnai jas tiesiog kurdami čia ir dabar. Beveik visos jos būdavo apie pasakų šalį Lietuvą, jų gimtinę į kurią mes visi būtinai sugrįšime,
Vėliau jau augindama savuosius vaikus, pasakas kuriau pati. Sekiau pasakas ir anūkams, kartais net telefonu. Tikriausiai mes visi pasakoriai iš prigimties. Gerus tris dešimtmečius kalbinu senuosius kaimų gyventojus Dzūkijoje jau kaip etnografė. Užrašinėju jų išmintį, prisiminimus. Ne kartą ėjau į ganiavą, kol karvutes kaimai pakiemiui ganė miškuose, kad užrašyčiau vietovardžius, piemenų žaidimus… Drauge spalgenavau Gūdo šalalėn ir grybavau, kad suprasčiau grybavimo ypatumus ir rasčiau grybų tropelas. Stebėdavau bitininkus ir net kopiau į dravę, Puikiai prisimenų vaikystėje leistas vasaras kaime ir kasdienius darbus – šienapjūtę, linarūte, rūgiapjūtę, grikių rovimo talkas. Galvoju, kad tai mano kraitis ir įkvėpimas.
O poringės gimė svaigiai žingsniuojant pavasariui Margionių kaime, besidžiaugiant spalvingomis Renatos juostomis, klausantis dūzgiančių medžių, lakštingalų ir mėgaujantis naktine gaiva. Būtent naktį, kai gali atverti duris ir gerti vėsą. Tada ir almėdavo dzūkiška šnekta kap šaltinis, tik spėk užrašyti, bandant perskaityti mums siųstas ,,gromatėlas nuog predkų”! Toks buvo ilgasis, darbinis knygelės pavadinimas.
Ką Jums pačiai reiškia dzūkų tarmė?
Man nepaprastai svarbu, kad dzūkai didžiuotusi savo tarme ir ja kalbėtų. Juk joje tiek daug spalvų, jausmo, malonybinių žodelių, kreipinių, pagarbos žmogui, kiekvienam gyvam sutvėrimui, žolynui, medžiui…
Nuvykę į svetimą šalį juk mokomės ištarti nors keletą žodžių vietine kalba, kodėl gyvendami viename iš etnografinių regionų (jeigu jau taip susiklostė likimas) neturėtume išmokti vietinės tarmės?
Dzūkai, būkite išskirtiniai ir kalbėkite savo motulių meilės kalba – gimta šnekta.
Kokiai auditorijai skirtos „poringės“? Kokią žinią jos neša?
Knygelė skirta vyresnio amžiaus vaikams, bet tinka ir suaugusiems bei visiems norintiems pažinti nepaprastą, spalvingą ir išraiškingą juostų raštų pasaulį.
Kokį emocinį turinį įkrausimę savo mažiesiems jų raidos pradžioje, tokias asmenybes ir užauginsime. Kas mes be tautinės ir kultūrinės tapatybės, savimonės, moralinių ir dorovinių nuostatų?
Norėčiau, kad knygelė būtų mažytis mano ir mūsų darnaus, kūrybingo kolektyvo indėlis į etnokultūrinio identiteto išsaugojimo aruodą.
Ką pagalvojote, pamačiusi jau išleistas poringes?
Visada pasirodžius knygelei krebžda nerimas, kaip ji bus sutikta. Šiandien jau kažką pakeisčiau, gal net kitą poringę kurpčiau. Manyje tupi labai griežtas kritikas, nors knyga, kolkas, sėkmingai keliauja į laukiančias skaitytojų rankas.
Knygelė informatyvi, norintiems išsiaiškinti juostų raštų prasmes. Yra aprašymai ir išgryninti konkretūs raštai. Ji spalvinga. Juostos dailiai, kruopščiai ir su begaline meile Renatos išaustos.
Jeigu kažkam kils noras mokytis tarmės – yra žodzynėlis. Žinau, kad poringes jau mokosi mažieji pasakoriai. Slapta tikiuosi, kad gal kažkam kils noras ir pačiam kurti pasakas.
Mano vaikai ir vaikaičiai pirmieji pamatė knygelę. Taip sutapo, kad jie sugužėjo savaitgaliui. Nerimavau. Buvo idomu ką pasakys internetinė karta. Šeimoje yra kūrybingų ,,Čiurlioniukų”. Net ir iš jų pastabų nesulaukiau. Knygelę turėti panoro visi. Teko net pasirašyti… Iš vyriausio sūnaus išgirdau – ,,išsaugosime savo anūkams”.
O kai rašiau pasakaites, tai vos parašiusi siūsdavau savo ištikimiausiai skaitytojai, Gintarei. Ji moka padrąsinti ir įkvėpti pasitikėjimą. Ačiū jai už kantrybę.
Nuoširdus dėkui projekto sumanytojai ir koordinatorei Modestai už suvaldytą situaciją ir rezultatą. Su kūrybingais ir nuolat užsiėmusiais dirbti nelengva.
Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė
