Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Šiandien pabandysime išsiaiškinti, mano nuomone, iš tikro įdomų klausimą – kas bendro tarp Alytaus ir Teherano, tarp pietų Lietuvos sostinės ir Irano sostinės, miesto, kuriame gyvena beveik 14mln. žmonių. Apie tai ir, žinoma, dar daugiau, šiandien į ši klausimą atsakymų ieškosime su mūsų pašnekove Alytaus miesto teatro vadove Inesa Pilvelyte.
Tai, kas gi bendro tarp Alytaus ir Teherano, juolab, kad kalbant apie šio regiono šalis, ko gero, ir tam tikrų stereotipų begalę turime, ir tam tikrą suformuotą nuomonę, o štai jūs prieš gerą savaitėlę grįžote būtent iš Teherano. Ir ne šiaip sau važiavote pasižmonėti ir pasižvalgyti į dar IX amžiuje paminėtą miestą, o važiavote į teatrų festivalį, atrodo, nesuderinami dalykai.
Taip, aš tik norėčiau pataisyti, kad sako, kad vis tik ten jau nebe 14mln. gyventojų pačiame mieste, o apie 18mln. Tai reiškia, kad beveik 9-ios Lietuvos su trupučiu. Iš tiesų, aš labai džiaugiuosi, nes gavau pakvietimą dalyvauti tarptautiniame, viename didžiausių, pasaulio festivalių. Jau 38-ąjame ,,Fajr‘‘ teatrų festivalyje ir , taip pat, tai buvo 5-oji Irano teatrų vitrina, kur buvo kviečiami iš viso pasaulio festivalių organizatoriai, teatrų atstovai, teatralai. Iš Lietuvos dalyvavome aš ir tarptautinio festivalio ,,Sirenos‘‘ meno vadovė Kristina Savickienė.
Jūs net neįsivaizduojate kokio dydžio tai renginys. Pirmiausia, pats Teheranas yra milžiniškas miestas, tai ir festivalis savyje talpino, tiesiog nežinau kokį čia žodį dar pavartoti (juokiasi).
Mes Lietuvoje, tikrai, tokių festivalių neturime. Irano festivalyje iranietiškų teatrų atstovų buvo 200 teatrų. 100 teatrų atsisakė dalyvauti ir tai buvo jų, toks pilietinis protestas prieš, tai kad festivalis buvo organizuojamas Irano vyriausybės. Tikriausiai, visi girdėjote apie tuos neramumus, vykusius Irane, dėl ko ir aš pati labai ilgai abejojau ar vykti, ar nevykti. Mano šeima, tai išvis išvadino išprotėjusia, mamai, net nesakiau, kad ten važiuoju, tik po to, kai grįžau pasakiau, kad be reikalo nesijaudintų.
Taigi, protestuodami prieš vyriausybę, 100 teatrų atsisakė dalyvauti. 100 teatrų, taip pat, 140 kino organizacijų, nes tuo pačiu metu ten vyko ir kino festivalis, štai tokie skaičiai ir tokios apimtys. Ir tai tik Irano teatrai. Taip pat, buvo ir tarptautinė programa bei mano minėta Irano teatrų pristatymo sesija, vadinamoji ,,pitch session‘‘, kuri vykdavo kiekvieną dieną. Ir kiekvieną dieną nuo 10-ies iki 12-okos teatrų, per pora valandų, organizuodavo savo teatro arba savo teatro produkcijos, ar teatro veiklų pristatymus. Jie buvo skirti užsieniečiams, festivalių organizatoriams, siekiant užmegzti kontaktus.
Inesa, bet visgi, takoskyra labai ryški, bent jau tokia yra suformuota nuomonė ir mūsų sąmonėje tos politinės priešpriešos tarp vakarų pasaulio ir rytų pasaulio, religijų skirtumai, begalė tokių, atrodo, raudonų brūkšnių, kurių niekas niekada neperžengė ir štai teatro scena, teatro kultūrinė dalis. Takoskyra labai ryški tarp to, ką mes matome čia Europoje ir tarp to, kas yra Teherane. Kiek aš supratau iš paminėtų skaičių, kiek dalyvavo ir kiek atsisakė dalyvauti, tai teatrai Irane ko gero šimtais skaičiuojami.
Žinau tokį skaičių, Teherane tai yra viename mieste, sostinėje maždaug kiekvieną vakarą įvyksta apie 350 spektaklių parodomų. Tai iš tiesų, milžiniški skaičiai. Tikrai, šalis ganėtinai skiriasi, čia taip švelniai pasakiau, nuo Europos, nuo mums įprastų europinių miestų standartų. Bet teatras visur yra teatras ir teatro kalba, taip pat, yra labai įvairi. Festivalyje buvo įvairaus lygio teatrų ir spektaklių. Man teko matyti 12 spektaklių. Jų, taip pat, buvo labai įvairių ir tokių kur migdė, kuriuose galvoji ką aš čia veikiu. Tačiau buvo du spektakliai, kuriuos pamačiusi sakiau, kad vien dėl jų buvo verta važiuoti ir pamatyti tą tikrąjį, tą gerąjį, iraniškąjį teatrą.
Man teko kalbėti su žmonėmis, kurie jau anksčiau buvo susipažinę su Irano teatru. Vienas iš jų buvo Baku muzikinio teatro direktorius, profesorius, jis labai stebėjosi tuo, kad kažkada Irano teatras buvo labai žemo lygio, o dabar jis yra europietiško, kaip sakė pasaulietiško ir gal dar net aukštesnio lygio teatras.
Taigi, šiame festivalyje buvo tikrai daug žmonių, festivalių organizatorių, suvažiavusių, iš pačių įvairiausių taškų: iš pietų Amerikos, iš Čilės, Argentinos, daug iš Afrikos, iš tokių egzotiškų šalių, tokių kaip Omano Sultonatas, kur netgi nelabai girdėta. Tai buvo labai marga publika, bet visi esame teatrų atstovai ir randame bendrą kalbą.
Minėjote, kad teatro kalba, nesvarbu kokioje pasaulio šalyje, yra ta kalba, kuri yra suprantama, gali būti suprantama. Galbūt, žiūrint kai kuriuos spektaklius reikia daugiau pastangų. Ar buvo reikalingas tam tikras kultūrinis kontekstas, norint iš tikrųjų priimti iranietišką teatrą taip, kaip mes įpratę priimti europietišką? Nors čia irgi takoskyrų begalė, pačių įvairiausių yra.
Tikrai, taip. Mes jau ir šiaip žinome, kad vykstant į musulmoniškus kraštus yra tam tikri reikalavimai, ypatingai taikomi moterims. Todėl, kažkada galvojau, kad iranietėms moterims išvis draudžiama vaidinti teatre. Bet tai netiesa, vaidinti joms galima, tačiau yra labai daug išlygų, labai daug tabu. Pavyzdžiui, moteris negali dainuoti scenoje, moteris negali šokti scenoje, moteris privalo dėvėti kažką ant plaukų, ant galvos, jokiais būdais moteris negali būti savo natūraliais plaukais. Bet, jei užsidėsi peruką, tuomet viskas gerai. Tačiau natūralūs plaukai gali būti suprasti kaip tam tikras vyrų viliojimas. Tačiau yra taisyklės ir yra tam tikras jų apėjimas, būtent tai jie daro labai kūrybiškai, traktuoja, kad tai ne šokis, o scenos judesys. O moteris gali dainuoti, tuo atveju, jeigu scenoje yra dar kas nors.
Bet jeigu šalia yra 2/3 aktoriai vyrai, tada ji dainuoja, tada jau gali, ar ne, tai vadinasi kūrybingi žmonės.
Be jokios abejonės, tai juk yra teatras. Iš tiesų, teko matyti vieną spektaklį, tai vienas iš tų dviejų, dėl kurių buvo verta keliauti. Tai buvo labai drąsus, vienos jaunos režisierės Kamelia Ghazali darbas – ,,Aš esu moteris ar jūs mane girdite?‘‘. Tai labai drąsi paraiška, drąsi, pilietiška pozicija apie moters teises. Šis spektaklis nebuvo įtrauktas į mūsų programą, tačiau pati Kamelia pasirodė, esanti labai aktyvi lobistė. Mes net juokiamės, ji geriausiai reprezentavo save ir savo teatrą. Ji ateidavo kiekvieną dieną į vadinamas ,,pitch session‘‘ ir ji kiekvieną kartą eidavo vos ne prie kiekvieno žmogaus, kalbėdavo, kviesdavo į savo spektaklius ir, galų gale, mes visi išsireikalavome, kad norime nueiti į jos spektaklį ir jį pamatyti. Kuomet sužinojome, kas tai per spektaklis, įsivaizdavome, kad tai gali būti kur nors underground‘e, kur nors rūsyje. Bet spektaklis vyko nuostabiuose, sakyčiau, rūmuose, manau, kad galima taip pavadinti. Žiūrovų salė buvo pilnutėlė.
Spektaklyje dalyvavo 6-ios moterys, skirtingi personažai, skirtingi tipažai, tokie kaip dukra, motina, nėščia moteris, taip pat, meilužės tipažas. Ir tik vienas vyras, kuris dėvėjo tokią žirgo kaukę, aš manau, kad tai buvo eržilo metafora. Ir iš tikrųjų, tai buvo labai drąsi deklaracija apie moters vietą. Formatas buvo pasirinktas toks, kad toms 6-ios moterims, tarsi, vyksta priešgimdyviniai sąrėmiai ir jos išsako savo mintis, tai tokia netipiška situacija ir mes esame girdėję, kad moteris tada prakeikia savo dalią. Visa tai buvo pateikta tokiame ganėtinai, kaip aš sakau, aukštos temperatūros lygmenyje. Ir pabaigoje aš atsisukau į šalia buvusius kolegas, šalia stovėjo teatro profesorius iš Suomijos, jis verkė lygiai taip pat, kaip verkiau ir aš, ir verkė kiti buvę šalia. Tai sukrečiantis spektaklis. Pati Kamelia yra labai komunikabili, labai norinti bendrauti. Man ji sakė, kad labai norėtų atvažiuoti į mūsų teatrą, pasikalbėti su mūsų aktorėmis, kokia yra moters vieta Europoje bei konkrečiai teatre.
Ji turi ir kitų projektų, kuriuos nesunkiai galima adaptuoti, pritaikyti kartu su vietiniais aktoriais, arba su studentais, kaip ji sakė ,,su vietine bendruomene‘‘. Ten visiškai nesudėtingai įgyvendinami projektai, tikrai labai įdomūs, nes yra kilę iš iranietiškos kultūros, o yra žinoma, kad Iranas – poezijos šalis. Būtent ten yra gimę vieni geriausių pasaulinio lygio poezijos kūriniai. Tai štai, galima tam tikrus dalykus adaptuoti, ir rytietiškus dalykus pritaikyti vakarietiškai kultūrai.
Iš užuominų, Inesa, aš jau supratau, kad vis dėl to, kontaktų šioje teatrų mugėje, buvo ne vienas ir ne du.
Tikrai, ne vienas ir ne du. Mes parsivežėme po pusę lagamino visokios medžiagos. Tai yra gausybė filmuotų diskų, gausybė brošiūrų, gausybė knygų, katalogų, lankstinukų, nes jie labai aktyviai tai daro, mes lietuviai galėtume iš jų pasimokyti, nes vis tik sutikime, esame ganėtinai kuklūs, galvojame, kad geriau ,,tegu mus pastebi‘‘, ,,ką mes čia patys save siūlysim‘‘ ir taip toliau. O iraniečiai, tai daro labai aktyviai ir ieško pačių įvairiausių būdų, pavyzdžiui mūsų teatras gavo bene 5-kis pakvietimus į festivalius. Mes galim, tiesiog, važiuoti, tik reikia atsirinkti, o tai labai sudėtinga. Vaikų spektakliai viskas gerai, mes galim keliauti, kad ir dabar, susidėję tam tikrus spektaklius į lagaminus. Bet į suaugusiųjų festivalius, ne bet ką gali siūlyti. Turi labai aiškiai žinoti, kad nebūtų, na sakysim, įžeisti kažkokie religiniai dalykai, kad nebūtų įžeisti tam tikri etiniai dalykai, tam tikri lytiniai.
Vis dėl to yra tam tikras kultūrinis skirtumas. Pagaliau egzistuojanti oficiali politika, ar ne, kultūros, moralės politika, religijos tam tikros nuostatos, jos vis dėl to egzistuoja, bet Teheranas, tai ne Irakas. Nes dažnai, man atrodo, kad mes painiojame, ai koks ten skirtumas Irakas ar Iranas, bet visgi tai yra dvi skirtingos šalys, kurios tarpusavyje beje ir kariavo, ir tam tikrų sąsajų ten yra ir dabar. Bet be festivalio, išėjus į gatvę, juolab, jog tame pačiame Teherane, tie neramumai jie taip ir nesibaigė, tai viename, tai kitame kvartale jie vis kyla. Jūs jautėte tam tikrą įtampą? Tą visuomeninę, socialinę, pilietinę įtampą pačio Teherano gatvėse?
Aš pasikartosiu, aš važiavau su labai išankstiniu nusistatymu, kad bus baisu, su labai dideliu nerimu. Kaip jau ir minėjau, bet, iš tikrųjų, man pasirodė, kad tai galbūt, mūsų žiniasklaidos išpūstas burbulas, galbūt, aš taip sakau, nes negaliu tvirtinti. Kai šneki su vietiniais žmonėmis, jie viską paneigia, sako žiūrėkit kaip čia saugu, kaip čia gerai. Žinoma, galima juos suprasti, nes jie nenori būti uždari, jie nori, kad pas juos važiuotų. Jaučiamas labai didelis noras komunikuoti. Jie nori, kad pas juos atvažiuotų bei nori patys išvykti, važiuoti, keliauti ir megzti įvairiausius, būsimus bendradarbiavimo projektus.
Bet tai vienas dalykas, kitas dalykas, iš tam tikrų faktų, man piršosi tokia išvada, kad tai viena iš demokratiškiausių, musulmoniškų šalių. Pagalvokime, kad, ko gero, ir Lietuvoje kitą kartą už žodžio laisvę, galim gauti per kuprą, už kažkokį kritišką žodį. Tuo tarpu ten 100-tas teatrų gali paimti ir pasakyti, mes protestuojame, mes atsisakome ir mes nedalyvausime. Kitas dalykas, kalbant apie tuos moteriškuosius tabu, pirmiausia, mes gavome tokį įspėjimą – būtinai dėvėkite hidžabą. Hidžabas tai yra mažiausiai šalis ar skara, kuri apsukama ir taip slepiami plaukai. Tačiau netrukus teko įsitikinti, kad, visgi, tai jau daugiau mados reikalas, ir tie hidžabai yra ir spalvingi, ir gražūs, ir tokie, kad vos vos laikosi ant pakaušio. Nei vienos moters nemačiau su vadinamąją burka, tai yra tuomet, kai tik akis gali matyti, ką galime pamatyti Europoje. Ten nemačiau nei vienos tokios moters. O vos tik įžengus į lėktuvo saloną, tie hidžabai iškart nuslysdavo nuo pečių, moterys iškart taisydavosi plaukus. Netgi kavinėje, pirmą kartą buvo labai keista, kartu nuėjome su teatralėmis iš Irano, kurios mus lydėjo ir jos tuoj pat nusimetė tą hidžabą. Aš sakau, kaip čia galima, juk čia yra vyrų. Jos atsakė, kad reaguoja pagal situaciją ir sprendžia galima jį nusiimti ar ne. Manau, kad neaišku kokios bus politinės tendencijos, kokia politinė situacija, bet, mano nuomone Iranas labai pasaulietiškėja.
Na ir apie kontaktus mes, šiek tiek, užsiminėme, kad jų buvo, iš tikrųjų, daug. O tų kontaktų rezultatai į ką gali išvirsti, Inesa, neabejoju, kad tų planų, ko gero, yr?. Dabar pažinčių ratas irgi plečiasi. Į Alytaus teatrą šiuo metu atvykęs režisierius iš Sakartvelo ir čia stato spektaklį. Tai štai ir ta kelionė, ji duos kažkokių konkrečių rezultatų, gimsta jau kažkas, kažkokios mintys?
Taip, kaip ir minėjau, aš labai norėčiau Kamelią pasikviesti. Pasikviesti, galbūt, ne tik tai parodyti, pristatyti savo spektaklį ir ne tik kūrybines dirbtuves. Nes supratau vieną dalyką, jeigu pamenat jau praeitais metais COM*MOON*A metu dalyvavo vienas iranietis ir buvo storytelling‘o spektaklis apie Izraelio ir Irano santykius. Iš tiesų, jie labai stiprūs tame vadinamajame storytelling‘o žanre, istorijos pasakojimo žanre. Žinau, kad Kamelija, taip pat, veda ir storytelling‘o dirbtuves.
Ir manau, kad tų planų gali būti įvairių, ne tik tai pristatomųjų bet ir kuriamųjų, tokių kūrybingų sąsajų ir galbūt edukacinių sąsajų gali būti, tai čia tik vienas aspektas, bet labai tikiu, kad mes su teatru keliausime, nes kaip ir sakiau yra kvietimų į festivalius ir norisi pristatyti ir Lietuvą, nuvežti ir Alytaus teatro spektaklius ten. Todėl, manau, kad kontaktai bus labai naudingi. Aš jau nekalbu apie tuos, apie kuriuos tikriausiai reikėtų išsiplėsti, jeigu kalbėtume apie kitas šalis, kurie atsirado ir su Danija ir su Suomija, kontaktai ir net būsimi planai.
Jų atstovai irgi ten buvo ar ne? Tai vadinasi tas bendradarbiavimas iš tikrųjų plečiasi, kiek žinau į šią teatrų meką vykote atostogų sąskaita?
Taip, teko.
Kodėl?
Savivaldybėje, kuomet, teikiau prašymą, nes teatro vadovai turi teikti prašymus, kad jiems suteiktų komandiruotes, meras jas suteikia. Aš žinau, kad dar lygtais teisės skyriuje buvo uždėta tokia kaip ir viza, kad nerekomenduojama vykti į šią šalį, šiaip greičiausiai tai yra VRM rekomendacijos ir tikriausiai tuo pasinaudojo, kaip sakau, nežinau, gal taip saugo įstaigų vadovus nuo kažkokių pavojų, gali būti, na bet ,,Sirenų‘‘ vadovei taip nenutiko, ji važiavo į komandiruotę.
Na, ką gi. Nors komandiruočių pažvelgus į miesto savivaldybę netrūko ir visus praėjusius metus ir šiais metais netrūksta, bet matyt ne visiems. Kas leidžiama jaučiui nebūtinai leidžiama… (juokiasi) paliksime daugtaškį, ar ne. Inesa, šiandien noriu padėkoti ir, iš tikrų, šiandien mes palietėme tik labai nedidelę dalį tų įspūdžių, kuriuos parsivežėte iš Teherano ir aš tikiuosi, kad, iš tikrųjų, tie kontaktai jie yra ir Alytaus miesto teatro trupei, o svarbiausia ir žiūrovams, o žiūrovai lanko Alytaus miesto teatrą ir šias metais, ko gero, yra ne vienas spektaklis, kuris jau yra anšlaginis, išparduotas ir tai irgi labai džiugu. Bet vėl kyla įvairiausių kalbų, kam Alytaus miestui reikalingas teatras, ar jis čia reikalingas, galbūt reikėtų jį paversti kažkokių kultūros namų filialu ar dar kažką. Kaip tokios kalbos veikia teatro gyvenimą, kaip reaguoja trupė, kaip reaguoja pats teatro kolektyvas?
Žinote, kiek aš save pamenu, tokių kalbų nuolat vis atsinaujindavo, ar čia reikia teatro, ar čia trupę atskirti nuo pastato, va šitą labai gerai terminą atsimenu – trupę atskirti nuo pastato. Tarsi, mes kažkokie nežinau, kaip čia įvardinti, daiktai, kuriuos galima kažkur tai perdėti.
Bet noriu pasidžiaugti, štai praeitą savaitę mūsų teatre svečiavosi, manau, kad vienas genialiausių jaunųjų ukrainos režisierių, jis yra teatro vadovas, teatro ant kairiojo Dniepro kranto, va taip va vadinasi tas jų teatras, didelis labai teatras. Vadovas ir meno vadovas, režisierius Stas Zhyrkov su savo žmona, kuri yra kito teatro vadovė.
Žinokite, jų įspūdis, vienas iš geriausių, jie labai gražiai, po to, ir socialiniame tinkle parašė, apie mūsų teatrą. Jie palygino jį su Černomorsku, tai yra miestelis, kuris yra Ukrainoje ir iš kurio, beje, yra kilęs pats režisierius. Sako tame miestelyje beveik tiek pat žmonių kaip Alytuje, o štai Alytus turi teatrą. Ir jame dirba žmonės, kurie taip myli teatrą, kad Lietuva gali juo didžiuotis. Ir jis kvietė visus ukrainiečius, kurie keliaus ir bus kur nors netoli Alytaus būtinai apsilankyti. Jo atsiliepimai apie trupę, apie aktorių gebėjimus patys geriausi. Ir turiu pasidžiaugti, nes rudenį į festivalį atvešime jo kurtus spektaklius, taigi, pamatysite kokio tai lygio teatras, kokius dalykus jie nagrinėja, kokias temas ir kokia forma tai parodo. Kaip tai yra aktualu praktiškai kiekvienam žmogui. Šis režisierius, kas išties, buvo tik mano svajonė, sutiko statyti mūsų teatre spektaklį ir jau rudenį, teatro jubiliejui turėsime Stas Zhyrkov režisuotą spektaklį.
Čia Alytaus miesto teatre. Tai, bent, kiek daug gerų naujienų šiandien mums papasakojo teatro vadovė Inesa Pilvelytė ir Teherano įspūdžiai, ir geros žinios, aš neabejoju, kad laikas bėga labai greitai. Ir dabar yra dirbama prie naujo spektaklio, vyksta ir repertuarinių spektaklių pasirodymai, gastrolės, ir teatro diena artėja.
Ir dar noriu pasidžiaugti, kad Andra Kavaliauskaitė vėl pristatyta ,,Scenos kryžiams‘‘. Jos darbą atrinko komisiją, jį stebėjo ir labai labai laukiame teigiamų rezultatų.
Na tai jau būtų stebuklas, du metai iš eilės gauti ,,Scenos kryžių‘‘ ir šį kartą už kokį spektaklį?
Už spektaklį ,,Kitokia‘‘
Vadinasi geros tradicijos tęsiasi, norisi tikėti, kad ir žiūrovai geras tradicijas pagaus ir, iš tikrųjų, miestas pagaliau supras, kad miestas be teatro nėra miestas, tai yra gyvenamoji vieta arba gyvenvietė. O teatras nėra vien tik tai pastatas, bet tai yra ta kūrybinė aura, kūrybinės mintys, kurios gimsta čia, netgi Teherane ar ne, teatralai yra drąsūs žmonės.
Tikrai, taip.
Ačiū, Inesa.
