Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. O kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.Pasakoja Alytaus kraštotyros muziejaus, Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja Rasa Benedikienė.
Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių (01 06) yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi.
Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą.
Liaudiškuose Kalėdų papročiuose labai ryškus senųjų ūkinių metų užbaigimas ir bandymai iš įvairių reiškinių atspėti, kokie bus ateinantys metai. Savaime suprantama, kad žmogus siekdavo ir nulemti tų metų sėkmę sau, savo šeimai ir namams. Tai būdavo dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra gamtos atgijimo taške.
Darytina išvada, kad kaladė-blukas dar buvo žinoma XIX a. papročių dalis. Galbūt blukas, kaip iš baltų senovės atkilęs derliaus dvasios įvaizdis, seniau buvo valkiojamas su derliaus, laimingų ateinančių metų linkėjimais žiemos saulės grįžimo metu. Archaiškesne forma tas paprotys buvo išlikęs latviuose, kiek pakitęs – Lietuvos šiaurėje, kol pagaliau visai išnyko. XIX a. pab. – XX. a. pr. bluko vilkimas, kaip gero linkėjimas, dar pasitaikydavo Žemaitijoje, bet jau Pelenų dienos papročiuose.
Bluko deginimas rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis – šviesos ir gėrio simbolis – taip pat yra turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę. Iš čia ir bus atsiradęs kalėdinės eglutės su žvakutėmis paprotys.
Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę? Prieš atsakydami į šį klausimą, pasižiūrėkime, kur toks paprotys užregistruotas seniausiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams.
Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.
Prieš Kalėdas skubame į parduotuves ieškoti kuo įvairesnių žaislų, žibučių, papuošalų kalėdinei eglutei ar šakai. Tačiau net spalvingiausias žaisliukas ar blizgutis nesuteiks tiek džiaugsmo, kaip paties pasidaryta puošmena. JAV lietuviai sugalvojo labai originalią puošybą, beje, prisiminę mūsų tradicinius šiaudinius vestuvių „sodus“.
