Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, skaičiuojant nuo pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas.
Vieni kalbininkai mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Kiti kildina šventės pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“.
Kiaušinių dažymas yra viena svarbiausių ir seniausių Velykų tradicijų Lietuvoje. Tai ne tik būdas paruošti šventinį maistą, bet ir simbolizuoja pavasario atėjimą, gyvybės atgimimą ir vaisingumą.
Ankstyvą Velykų rytą vyksta iškilmingos mišios bažnyčiose. Po mišių šeima renkasi prie šventinio stalo. Tradiciškai valgomi margučiai, kumpis, pyragai, šaltiena ir kiti patiekalai. Pradedama valgį nuo kiaušinio dalijimosi – kiekvienam šeimos nariui atriekiama po gabalėlį, linkint sveikatos ir sėkmės.
Vyksta margučių daužymas kurio metu du žmonės daužia savo margučius vienas į kitą. Laimi tas, kurio kiaušinis lieka sveikas. Taip pat lietuviai ritena margučius. Kiaušiniai riedami nuo nedidelio kalnelio ar specialaus lovelio. Tikima, kad toliausiai nuriedėjęs margutis atneš sėkmę.
Tuo tarpu anksčiau buvo paplitęs paprotys, kai jauni vyrai, apsiginklavę barškalais, eidavo per kaimą ir dainuodavo specialias dainas – lalavimus, linkėdami gerovės ir derliaus. O Antrąją Velykų dieną vaikinai liedavo merginas vandeniu, tikėdami, kad tai atneš joms sveikatą ir grožį. Šis paprotys labiau būdingas Aukštaitijai.
