Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox 
Baltarusijos lietuvių bendruomenė užima išskirtinę padėtį visų lietuvių bendruomenių tarpe. Dauguma jos narių – niekur neišvykę, neemigravę, gyvenantys savo gimtosiose vietose, tačiau įnoringi politikos vingiai juos paliko už Lietuvos ribų. Po 1939 metų didelė dalis etnografinės lietuviškos teritorijos liko Baltarusijos teritorijoje, kur išsimėtę Pelesos, Apso, Rodūnės, Gervėčių, Rimdžiūnų, Girių, Gėliūnų, Mockų kaimai gyvena apie 24 tūkstančius iš 30 tūkstančių visoje Baltarusijoje gyvenančių lietuvių. Lietuviai gyvena ir vakarinėje šalies dalyje, Minske bei Gomelyje.
Baltarusijos lietuvių bendruomenė „Tėvynė“ įsikūrė prieš 20 metų. Ji vienijo 7 Baltarusijos lietuvių organizacijas. Vėliau situacija pasikeitė – nuo 1999 metų kiekviena šių organizacijų veikia atskirai ir yra savarankiški. Norėję susijungti į vieną sąjungą, vietos valdžios pritarimo negavo. Baltarusijos lietuvių bendruomenė kaip atskira organizacija taip pat veikia šalyje, tačiau jos veikla tenkina ne visus Baltarusijos lietuvius, tad ir senasis pavadinimas Tėvynė, perėjo į Gardino lietuvių susivienijimo rankas, o jam ilgus metus vadovavo Algimantas Dirginčius, skeptiškai vertinantis Baltarusijos lietuvių bendruomenės veiklą. Algimantas pasakoja, kaip per kultūrą tautinės mažumos išeliminuojamos ir niveliuojamos. Kas du metus Gardine vyksta „Nacionalinių kultūrų festivalis“ . Anot pašnekovo, tai atrodo puiki proga pasirodyti tautoms, kurios nuo seno įėjo į LDK, tačiau tokiam užmanymui nebuvo leista išsipildyti, todėl sako tokį festivalį būtų galima surengti Alytuje. Prakalbus apie lietuviškumą, Algirdas dalijosi ir savo gyvenimo istorija – ji paini ir sudėtinga. Anot jo, lietuviškumui reikia pastangų. Jis sako, kad daugiau kenėję tautos stipresnės. Ir nors neaptarinėjome geopolitinės situacijos šiandien, ji nulolat buvo juntama mūsų pokalbyje ir skauda. Kalbėjo gardinio lietuvių susivienijimo Tėvynė, garbės pirmininkas Algirdas Dirginčius dažnai atvykstantis į lietuvą, Dzūkiją,nuolat ieškantis galimybės bendrauti kultūros srityje.
Susipažinkime su dar viena pašnekove – Marija Mitukevič. Ji turi lietuviškas šaknis, tėvai gimę Lietuvoje, ji pati gimusi Baltarusijoje, studijavusi Vilniuje. Šiandien ji vadovauja 1999 metais įkurtai Lydos lietuvių susivienijimui „Rūta“. Pradėjus veiklą nuo 15 narių , žmonių kiekis išaugo. Lietuviškų šaknų pajauta gyva per dainą, muziką, šokį ir … žodį. Tad, anot pašnekovės, labai svarbu , jog vaikai kalbėtų lietuviškai ir labai svarbu, kad jie viešėtų tėvų žemėje Lietuvoje. Marija sako, „mes esame lietuviai ir be Lietuvos mes negalime“
Baltarusijoje lietuviškos kalbos mokosi šiandien ne tik lietuviškas šaknis turintys žmonės, kad kalbos mokėjimas atveria duris ir verslo pasauliui – rodo, jog vis daugiau vietos verslininkų Baltarusijos piliečių ateina į sekmadienines mokyklas mokytis kalbą. Baltarusijoje veikia dvi vidurinės mokyklos, devynios savaitgalinės, veikia vaikų darželis. Jose dirba ir mokytojai iš Lietuvos . Pusmetį gervėčiuose dirbo Svetlana Žadeikienė, lietuvių kalbos mokė Vytautas Bigaila. Šiandien jau beveik dvidešimtmetį darbo Baltarusijoje skaičiuoja ir Druskininkų Atgimimo mokyklos direktoriaus pavaduojas Jonas Jančiulis. Į Gardino lietuvių susivienijimo “Tėvynė“ sekmadieninę mokyklą mokytojas dabar važiuoja du kartus per mėnesį, mat pasienyje dėl eilių galima važiuoti tik kas aštuntą parą automobiliu, tai yra kas antrą sekmadienį. Taip ir vyksta čia pamokos. Anot Jono Jančiulio, lietuviška kalba nyksta, jos mokosi ir baltarusiai, ketinantys vystyti verslą Lietuvoje arba turintys lietuviškas „antras puses“.
Spasudintas lietuviškas žodis Baltarusijos Lietuvius pasiekia iš Lietuvos. Nuo 1993 metų Vilniuje leidžiamas mėnraštis „Lietuvių Godos“ , Jau beveik du dešimtmečius vyr, redaktore dirba Marija Šaknienė.
„Lietuvių godos“ atspindi Gervėčių, Apso, Brėslaujos, Rodūnės, Pelesos, Lydos, Gardino bei kitų etninių žemių lietuvių kultūros, švietimo, lietuvybės saugojimo bei puoselėjimo problemas, kasdienybę.
Laikraščio puslapiuose nepamirštama pasveikinti jubiliatų ar pagerbti ir Anapilin iškeliavusius. Tiesa, nuo 1999 m. leidžiamas ir biuletenis „Mūsų žodis”. Tai Minsko lietuvių leidinys, kuriame visas dėmesys ir sutelktas į šios teritorijos tautinę lietuvių mažumą – jų gyvenimą.
Tai kaip gyvena šiandien Baltarusijos lietuviai? Nelengvai, sakosi, palaikyti ryšį trukdo ir galimybė laisvai važiuoti į Lietuvą nuosavu transportu, tiesa , autobusu keliaujant – ribojimų nėra.
