Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Tai vienas straipsnis iš serijos apie integraciją ir tikrąją įtrauktį, kuriame aiškinamės žmonių su negalia galimybes darbo rinkoje Lietuvoje ir Alytuje, gilinamės į sėkmingus pavyzdžius Vokietijoje ir Danijoje. Kalbiname ne tik tuos, kurie sprendžia ir įdarbina, bet ir pačius dirbančius intelekto negalią turinčius žmones bei jų kolegas ir klientus. Dalijamės kolegų iš Zeitenspiegel Reportagen Bernd Hauser ir Rainer Kwiotek (fotografas) kelione į ypatingą redakciją Kopenhagoje.
Aktorius Nikolajus Coster-Waldau kovoja su ašaromis, o Danijos premjerė Mette Frederiksen prisipažįsta, kad jos didžiausia baimė – vienatvė. Taip nutinka, kai žvaigždes kalbina „TV Glad“ – pirmoji pasaulyje žiniasklaidos priemonė, kurioje dirba žurnalistai su negalia.
Publika visame pasaulyje pažįsta Nikolajų Coster-Waldau kaip narsų riterį iš „Sostų karų“. Jis švyti Holivudo pokalbių laidose, ant Kanų raudonojo kilimo, veda dokumentikos laidas apie žmonijos ateitį – 1,88 m ūgio aktorius visur atrodo pasitikintis savimi. Tačiau šįkart jis vos sulaiko ašaras.
N.Coster-Waldau sėdi tarp keturiasdešimties žurnalistų. „Koks buvo tavo tėvas?“ – paklausia vienas jų.
„Visi stengiasi kaip moka,“ – tyliai atsako aktorius. – „Bet mano tėvas buvo alkoholikas.“
Jis pasakoja, kaip vaikystėje vis tikėjosi, kad tėvas pasirinks jį, o ne butelį. Prisimena, kaip, jau būdamas jaunuolis, po tėvo mirties įžengė į jo butą ir pamatė stalą, paskendusį pelenų ir nuorūkų jūroje.
„Man reikia gurkšnio vandens,“ – sako jis. „Viskas gerai,“ – ramina žurnalistas.
„Alkoholis yra šūdas,“ – drebančiomis lūpomis prabyla N.Coster-Waldau.
Tai ne pirmas kartas, kai aktorius kalba apie savo tėvą, tačiau dar niekada nebuvo toks atviras. Laida „Ypatingas pokalbis“ – bendras Danijos visuomeninio transliuotojo DR, prodiuserių kompanijos ir socialinės įmonės TV Glad projektas. Pastaroji du tūktantuosius Kopenhagoje gimė kaip „pirmoji pasaulyje televizija, kurią kuria ir veda žmonės su negalia“. Kai kurie laidos žurnalistai silpnaregiai, kiti nuo gimimo patyrę smegenų pažeidimus, daug kas gyvena su autizmu.
Iki šiol DR parodė septynis tokius pokalbius. N. Coster-Waldau interviu televizijoje žiūrėjo 233 tūkst. žiūrovų, dar 232 tūkst. jį peržiūrėjo internete – tai reiškia, kad kas dvyliktas danas matė aktorių atskleidžiantį jautrius asmeninius dalykus. Atsitiktinai atlikęs DNR testą jis sužinojo, kad tėvas nėra jo biologinis tėvas: „To niekam nesu pasakojęs.“ Paaiškėjo, kad motina turėjo romaną su Danijos televizijos darbuotoju.
„Nuo to laiko nebijau, kad galėjau paveldėti polinkį į alkoholizmą,“ – sako aktorius.
Neįprastas redakcijos darbas
Kas lemia, kad šiuose interviu užsimezga tokia gili empatija ir ryšys, kokių reta? Kaip žurnalistais dirba žmonės su negalia?
Lankome TV Glad redakciją sename plytų pastate Kopenhagos Nordvesto rajone. Vyriausioji redaktorė Nathalie Bitton, 42 metų, smulkaus sudėjimo, tačiau jos autoritetas aiškiai juntamas, nors niekada neišgirsi pakelto tono ar susierzinimo. Ji pati negalios neturi, anksčiau dirbo vaikų televizijoje, o TV Glad – jau dvylika metų. tai smulki moteris, kuri užpildo kambarį savo autoritetu. Jos balsas niekada neskamba sudirgintas ar reikalaujantis.
Prie stalo – aštuoni reporteriai ruošiasi kitam pokalbiui su žvaigždėmis. Kitas svečias – garsus popmuzikos atlikėjas, tačiau jo pavardė dar slepiama.
Su autizmu gyvenantis 38-erių Dan Jørgensen, siūlo klausimus: „Skaičiau, kad mūsų svečias mėgsta kates, kaip ir aš. Kodėl? Ir… aš niekada neturėjau merginos, bet turiu daug draugų. Kaip jis tvarkosi su vienatve?“
„Puiki mintis,“ – pritaria Nathalie. – „Jis kaip tik neseniai išsiskyrė.“
Cerebriniu paralyžiumi sergantis 33-ejų Rasmus Nielsen priduria: „Daug vaikinų pradeda groti gitara, kad sužavėtų merginas. Kaip buvo jam?“
Rasmus dažnai domisi seksualumu, partneryste, tėvyste. N.Coster-Waldau jis klausė: „Ar kartais jaučiatės kaltas prieš savo vaikus?“ Pats vaikų jis nenori – bijo juos nuvilti: „Negalėčiau su jais bėgioti. Jie matytų kitus, aukštus, gražius tėčius.“ Tuomet aktorius sutrikęs atsakė: „Bet juk niekas jų nemylės taip, kaip tu! Tu galite būti su jais kitaip, nenuvertinkite savęs!“
Redaktorė ant lentos rašo raktinius žodžius – „vaikystė“, „skyrybos“, „baimė, depresija“. Ji ragina žurnalistus pasidomėti plačiau ir skuba į montavimo kambarį su kolega Anders Jensby. 37-erių Anders – vienas ramiausių komandos narių, visada su kompiuteriu rankose.
Silpnaregis video montuotojas
Andersas, vilkintis švarką ir krokodilo odos diržą, yra labiausiai atsipalaidavęs „TV Glad“ reporteris. Pokalbiuose su įžymybėmis, skirtingai nei kai kurie kolegos, jis nepasakoja istorijų apie save, jis užduoda trumpus klausimus. N.Coster-Waldau jis paklausė: „Ar vaikystėje dažnai gėdijotės, kad esate iš neturtingos šeimos?“ Aktorius atsakė: „Man dažnai buvo gėda. Aš ir šiandien gėdyčiausi“.
Andersas atrodo pasitikintis savimi, visada vaikščioja po redakciją su kompiuteriu rankose. Jis silpnaregis, nosimi beveik liečia monitorių, bet pats montuoja vaizdo siužetus: „Priartinu detales, prireikia daugiau laiko, bet pavyksta.“
Andersas Nathalie pristato savo naujausią kūrinį – kolega Svendas, „TV Glad“ žaidimų ekspertas, išbandė naują vaizdo žaidimą. Anderso klipas yra dinamiškai besikeičiančios žaidimo scenos, su šmėkščiojančiu Svendu psichodeliniame mirgančiame fone. Nathalie užsirašo pastabas išmaniajame telefone ir pataria: „Tau reikia pataisyti vardą – ten parašyta Sven, o ne Svend. Ir ar tas mirgantis fonas saugus žiūrovams, turintiems epilepsiją?Reikia patikrinti. O šiaip labai labai gerai!“
Andersas trumpai linkteli, emocijų dėl komplimento nerodo. Nuo 2018 m. jis dirba „TV Glad“ kaip „lankstus darbuotojas“ tai žmonės, kurie dėl negalios ar ligos negali dirbti visu etatu, bet gauna nuolatinį darbą sau pritaikytomis sąlygomis. Jie dirba mažiau valandų, o atlyginimas yra dalinamas tarp darbdavio ir savivaldybės.
Anderso kelias į žurnalistiką prasidėjo anksčiau. 2009 m. jis pirmą kartą atėjo į šiuos namus kaip specialios jaunimo švietimo programos, skirtos jaunuoliams su negalia, studentas. Ten studentai mokosi praktinio darbo žiniasklaidoje.
„Teoriškai, galėčiau dirbti kur nors kitur“, – sako Andersas. „Bet tada viskas turėtų vykti greičiau. Laikas, kurio man reikia, šioje pramonės šakoje neegzistuoja“.
Tad dirbti laisvoje darbo rinkoje jis negalėtų, tačiau jis nepergyvena, sako, kad viskas gerai.
Jis ypač didžiuojasi reportažu apie neįgaliojo vežimėlyje sėdintį vyrą, kuris turėjo asmeninį asistentą. Vyras norėjo pats eiti į baseiną užsiimti vandens aerobika. Tačiau asistentui nebuvo leista jo perkelti į vandenį, savivaldybė primygtinai reikalavo, kad tai darytų tik kineziterapeutas. Andersas papasakojo šį atvejį. Galiausiai vyras bylą laimėjo.
„Nebūtinai dėl mano reportažo, bet dėka neįgaliųjų teisių grupės“, – sako Andersas. – „Vis dėlto man tai buvo svarbi istorija“.
Žinios, kurios keičia visuomenę
TV Glad pasakoja istorijas apie, ir žmonėms su negalia, bet siekia pasiekti ir plačiąją visuomenę. Pavadinimas klaidina – tai ne tik televizija, o visa apimanti žiniasklaidos priemonė. Neseniai reporteris David Frantsen aplankė zoologą mėgėją. Jiedu pusvalandį trukusioje necenzūruotoje laidoje tyrinėjo šimtakojus, vorus ir vabalus miške. Negalima teigti, kad laida yra žiūrimumo hitas. „TV Glad“ prisipažįsta, kad šeštadienio ryto laikas pritraukia tik kelis šimtus žiūrovų visoje šalyje. Tačiau ši transliacija tėra maža jų produkcijos dalis. Darbuotojai taip pat rašo straipsnius, kuria tinklalaides, animacinius filmus ir žaidimų apžvalgas. Visa tai skelbiama svetainėje, dalijamasi socialinėje žiniasklaidoje.
Socialinių tinklų redaktorė 32-ejų Frederikke Kirkegaard Iding atsakinga už turinio platinimą. Ji neturi negalios, anksčiau dirbo prodiuserinėje kompanijoje. Neseniai ji sutrumpino ir paskelbė vaizdo įrašą, kuris buvo peržiūrėtas beveik 100 000 kartų – „Glad“ reporteriai Diana Kaia Magling ir Tobias Qwist, kurie įsimylėjo darbe, pasakoja apie savo pirmąjį bučinį.
„Facebook“, kur „TV Glad“ turi 45 641 sekėją, klipas surinko 2 477 „patiktukų“ ir „širdelių“. Iki šiol labiausiai žiūrima publikacija buvo „Kai kalbu, niekas manęs nesupranta“. Joje darbuotojas Anton Löwe Nyborgas išreiškia savo nusivylimą, kad jo kalba dažnai yra nesuprantama – išskyrus jo kasdienį asistentą Nino, kuris verčia jo žodžius į standartinę danų kalbą žiūrovams. Siekdamas išlieti savo nusivylimą, Antonas klauso operos arijų. Klipą peržiūrėjo 2,1 milijono žmonių, o daugiau nei 6000 parašė jautrių, palaikančių komentarų „Facebook“.
Tačiau paspaudimai nėra tikrasis jos sėkmės matas, pabrėžia Frederikke. „Mano kolegos čia turi daug skaudulių“, – sako ji. – „Jie patyrę patyčias, turėjo sunkią vaikystę. Tada jie ateina čia ir supranta – tai mano vieta, čia aš priklausau. Jie susitinka su žmonėmis, kurie į juos žiūri rimtai, jų klausosi ir suteikia jiems erdvės būti tokiais, kokie jie yra“.
Prodiuserinėse kompanijose, kuriose ji dirbo anksčiau, rūpėjo tik produktas. „Čia svarbiausia yra suteikti žmonėms balsą“.
Reporteriai patys renkasi temas. Maria Lytzen 35-eri, ji turi autizmo ir ADHD diagnozes ir daugiausia dirba spaudos žurnaliste. „Aš esu didelė karališkosios šeimos gerbėja“, – sako Maria. – „Taigi man svarbiausias įvykis buvo interviu su Aleksandru Hillhouse’u, parolimpiniu plaukiku. Jis buvo pakviestas į kronprinco Christiano 18-ąjį gimtadienį ir man iš pirmų lūpų papasakojo apie šventę. Tai buvo taip įdomu!“
Maria juokiasi garsiai ir dažnai. Jos darbovietės pavadinimas jai tinka. Danų kalbos žodis „Glad“ reiškia „laimingas“ arba „džiaugsmingas“.
Kol ji pabaigia vieną iš staripsnių, paprastai prireikia dviejų – keturių savaičių. Frederikke padeda kaip partnerė diskusijose.
„Ji man duoda patarimų, struktūrizuoja klausimus, dalyvauja interviu, o tada pateikia atsiliepimus apie mano tekstus“, – aiškina Maria. – „Bet aš esu ta, kuri skambina šaltiniams ir susitinka su kalbinamaisiais“.
Finansavimas iš skirtingų šaltinių
„TV Glad“ dirba apie šimtas žmonių. Finansavimas gaunamas iš kelių šaltinių. Danijos socialinė tarnyba remia redakciją kaip socialinę instituciją. Kultūros institucija skiria finansavimą šeštadienio ryto TV laidai. Daugelis lėšų gaunamos iš savivaldybių: pagal Danijos socialinės gerovės įstatymus, žmonės su didelėmis negaliomis turi teisę gauti apsaugotas darbo vietas. Savivaldybės perka tokias vietas „TV Glad“, mokėdamos apie 16 600 kronų (apie 2 200 eurų) per mėnesį vienam asmeniui.
Pasak „TV Glad“ direktorės Hanne Jensen, tik nedidelė pajamų dalis, mažiau nei penki procentai, gaunama iš komercinių projektų organizacijoms, užsakančioms filmus, arba iš partnerystės, pavyzdžiui, įžymybių interviu serijos su Danijos televizija. Filialai yra Ringstede, Esbjerge ir Aabenraa, tačiau dauguma darbuotojų yra Kopenhagoje – dvylika profesionalių žurnalistų ir 33 kolegos su negalia.
Kodėl įžymybių interviu su „TV Glad“ reporteriais yra daug jautresni nei įprastos pokalbių laidos, net ir tas, kuriame kalbinta ministrė pirmininkė? Žiūrovai sužino apie Mette Frederiksen vaikystės nuoskaudą: „Mano brolis gavo didelį „Playmobil“ piratų laivą – aš negavau, nes buvau mergaitė!“ – sako ministrė pirmininkė. – „Ne, nesijaučiu vieniša, bet, tiesą sakant, aš užpildau savo gyvenimą daiktais, nes to bijau labiausiai – tapti vieniša“.
Kada sunku būti Mette Frederiksen? – „Kai man nepavyksta ko nors prastumti politiškai“.
Ir kai ji grubiai įžeidinėjama internetiniuose komentaruose: „Tai iš tiesų nelabai skiriasi nuo to, ką patyriau mokyklos kieme“.
Ar ji kada nors tyčiojosi iš kitų? – „Nemanau. Tikriausiai būti patyčių auka yra pats blogiausias dalykas, kurį gali patirti vaikas“. Kalbintojas linkteli ir sako į mikrofoną: „Taip, tai tiesa“.
„Svečiai čia bendrauja su žmonėmis, kurie atiduoda labai daug savęs. Jie dalinasi labai asmeniniais dalykais. O kai kažkas duoda, tu ir pats jautiesi norintis kažką duoti“, – sako vyriausioji redaktorė Nathalie. Jos biuras yra mažytė, maždaug aštuonių kvadratinių metrų patalpa, kuria ji dalinasi su administracijos kolege.
„Be to, dažnai jauti, kad žurnalistai yra šališki, tuo tarpu mūsų žmonių ketinimai visada yra geri, nesvarbu, ar tai būtų juokingas, ar kritiškas klausimas “, – sako Nathalie.
Pusryčių metu valgykloje žurnalistas Dan Jørgensen tai išdėstė taip: „Manau, mes suteikiame pasitikėjimą ir atjautą. Kalbinamieji yra su žmonėmis, kurie patys daug ką patyrę, taigi jie jaučiasi saugūs ir išdrįsta atsiverti. O jei jiems pasidaro liūdna, mes juos apkabiname. Tai mes darome kiekvieną dieną „TV Glad“.
Laidos su įžymybėmis yra „TV Glad“ reporterių viršūnė. Kartais po jų jie patiria nuosmukį. Kaip Rasmus, kuris mėgsta klausti apie partnerystę, rašė savo skiltyje „TV Glad“ svetainėje. Po vieno įrašo jis grįžo namo į savo butą, kur jo nelaukė jokia moteris: „Nevaldomai užplūdo gilus vienatvės jausmas. Už uždarų durų liko mažai žvaigždės žurnalisto gyvenimo pėdsakų – vietoj to jaučiau, kad man teko ištraukti trumpąjį šiaudelį“. Jis gyvena su įgimtu spastiniu paralyžiumi.
„Net vaikystėje buvo sunku, kai kiti žaisdavo, o mane palikdavo nuošalyje“. – liūdnai prisimena Rasmus. Jis sako, kad turėtume daugiau kalbėti apie gilios vienatvės patirtis, nes tai vienas sunkiausių jausmų“.
Danija mėgsta save matyti kaip atvirą, tolerantišką, socialinę visuomenę, sako Rasmusas ir priduria: „Bet ar mes iš tikrųjų esame atviri vienas kitam?“
Projektas „Įtrauktis visur“ kuriamas kartu su „Zeitenspiegel Reportagen“ (Vokietija)
Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda Journalismfund Europe ir „Transitions“
https://fm99.lt/kategorija/sprendimu-zurnalistika/
