Klausyti gyvai

20:00 - 21:00

Vakaro dvelksmas

Man­tas Ka­za­ke­vi­čius: apie me­džius, min­čių tū­rius ir širdį

Lapkričio 30 d., penktadienį, 17 val. Manto Kazakevičiaus paroda „Minčių tūriai“ Alytaus dailės mokykloje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 25

Ma­no tiks­las – ul­tra­šiuo­lai­kiš­ku bū­du vir­tu­a­lio­je erd­vė­je 3D su­kur­ti ob­jek­tus, tam tik­rus „min­čių tū­rius“, o pas­kui at­kur­ti juos tra­di­ci­ne tech­ni­ka, iš me­ta­lo ar­ba ak­mens“,  – sako Alytaus miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendijos laimėtojas skulptorius Mantas Kazakevičius.

Cik­ras aly­tiš­kis, Aly­taus dai­lės mo­kyk­los ab­sol­ven­tas, o da­bar jau 11 me­tų dir­ban­tis jo­je mo­ky­to­ju Man­tas Ka­za­ke­vi­čius yra iš tų žmo­nių, ku­rie ne­pra­min­tą ta­ke­lį ras ir be­to­ni­nė­se džiun­glė­se. Prieš ge­rus de­šimt me­tų Man­tas bu­vo vie­nas pir­mų­jų ak­ty­vis­tų, įsi­li­pu­sių į Lais­vės An­ge­lo aikš­tė­je au­gu­sius se­nuo­sius me­džius ir ne­lei­du­sių jų kirs­ti. Šiuo me­tu kar­tu su šei­ma, žmo­na, teks­ti­lės me­ni­nin­ke Vi­li­ja Gai­žaus­kai­te, ir vai­kais Ru­gi­le bei Jo­riu gy­ve­na so­dy­bo­je, sa­vo ran­ko­mis sta­ty­ta­me šiau­di­nia­me na­me ne­to­li Alo­vės. Čia, kar­tu su drau­gų šei­my­no­mis, au­gi­na me­džius, ku­rių nie­kas be jų lei­di­mo nie­ka­da ne­iš­kirs. Šie me­tai kū­rė­jų šei­mai ypa­tin­gi ir tuo, kad Man­tas lai­mė­jo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją – pir­mą to­kią mū­sų mies­te. Be­je, ki­tos dvi sti­pen­di­jos ati­te­ko jo mo­ki­niams – Guo­dai Dir­žy­tei ir Ma­tui Ja­nu­šo­niui.

– Man­tai, ko­kią idė­ją pa­siū­lei jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jos kon­kur­sui?

– Ma­no pa­siū­ly­tas pro­jek­tas va­di­na­si „Ide­a­mor­fai“, nuo se­no­vės grai­kų kil­mės žo­džių idéā ir morphē, kas pa­žo­džiui reiš­kia su­gal­vo­tas for­mas. Plė­to­jant kū­ry­bi­nį pro­ce­są ra­do­si ir lie­tu­viš­kas ati­tik­muo – min­čių tū­riai – taip va­din­sis ir bū­si­mo­ji pa­ro­da. Sti­pen­di­ja skir­ta kū­ry­bi­niam pro­ce­sui bei ob­jek­tų pa­ro­dai. Pro­jek­to idė­ja ki­lo pa­ste­bė­jus, kad nau­jos tech­no­lo­gi­jos ge­ro­kai pra­ple­čia skulp­tū­ri­nės raiš­kos ga­li­my­bes, o kai ku­riais at­ve­jais lei­džia per­teik­ti idė­jas gry­nuo­ju pa­vi­da­lu, tai yra ne­ap­ri­bo­tas iš­ori­nių veiks­nių, pa­vyz­džiui, tam tik­rų įgū­džių sto­kos ir pa­na­šiai. Tad ma­no tiks­las – ul­tra­šiuo­lai­kiš­ku bū­du vir­tu­a­lio­je erd­vė­je 3D su­kur­ti ob­jek­tus, tam tik­rus „min­čių tū­rius“, o pas­kui at­kur­ti juos tra­di­ci­ne tech­ni­ka, iš me­ta­lo ar­ba ak­mens.

Tra­di­ci­jos ir šiuo­lai­ki­nių IT jung­tis ir yra tai, kas šiuo me­tu ma­ne la­biau­siai do­mi­na. Iš tra­di­ci­nių tech­ni­kų la­bai trau­kia lie­ji­mas iš me­ta­lo. Be­je, vi­sai ne­se­niai te­ko su­ži­no­ti įdo­mų fak­tą, kad ma­no se­ne­lis (jis žu­vo jau­nas, ma­no tė­vas dar bu­vo vai­kas) ka­dai­se dir­bo Aly­taus me­ta­lo lie­jyk­lo­je. O pir­muo­sius še­še­rius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus gy­ve­nau jos kai­my­nys­tė­je Pul­ko gat­vė­je, kur da­bar įsi­kū­ru­si „Skaus­mo užuo­vė­ja“, tė­vai pa­sa­ko­ja, kad mū­sų na­muo­se ant užuo­lai­dų bū­da­vo juo­dų nuo­sė­dų. Ne­ži­nau, ko­kiu – tie­sio­gi­niu ar ne­tie­sio­gi­niu – bū­du, bet ši šei­mos is­to­ri­ja tur­būt kaž­kaip su­si­ju­si su ma­ny­je at­si­ra­du­siu po­rei­kiu lie­ti iš me­ta­lo. Ke­le­tą ban­dy­mų jau esu pa­da­ręs.

– Ar „min­čių tū­rių“ tech­ni­ka su­si­ju­si ir su Ta­vo kaip mo­ky­to­jo prak­ti­ka, juk dės­tai to­kį keis­tą da­ly­ką – kom­piu­te­ri­nę skulp­tū­rą?

– Taip, nes kal­ba­me apie for­mos spren­di­mus, ku­rie yra su­ku­ria­mi skait­me­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis. Šias prak­ti­kas dės­tau jau pen­ke­rius me­tus, o pa­čią dis­cip­li­ną tei­sin­giau bū­tų va­din­ti kom­piu­te­ri­ne skulp­tū­ra. Pra­džio­je pa­mo­kos vy­ko Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, nes Dai­lės mo­kyk­lo­je dar ne­tu­rė­jo­me rei­kia­mos įran­gos, o štai jau po­rą me­tų džiau­gia­mės nuo­sa­va kom­piu­te­rių kla­se Dai­lės mo­kyk­lo­je. Ly­gia­gre­čiai pro­jek­tuo­se Če­ki­jo­je ir Aly­tu­je pra­dė­jo­me eks­pe­ri­men­tuo­ti pie­ši­mo erd­vė­je ske­nuo­jant žmo­gaus ju­de­sius ar­ba, jau di­des­niu mas­te­liu, pa­si­tel­kiant dro­nų ga­li­my­bes  at­si­ra­do ne­ti­kė­tas, bet la­bai įdo­mus įran­kis kū­ry­bai  mo­ki­niams ir man pa­čiam. Kai for­ma lip­do­ma vir­tu­a­lio­je erd­vė­je, nė­ra me­džia­gos pa­si­prie­ši­ni­mo, o ma­te­ria­li­zuo­ti tuos da­ly­kus lei­džia 3D spaus­din­tu­vas. Vė­liau šie erd­vi­niai ob­jek­tai įgaus kla­si­ki­nės skulp­tū­ros pa­vi­da­lus. Kai ra­šiau pa­raiš­ką jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jai gau­ti, net ne­sva­jo­jau, kad skulp­tū­ras ga­li­ma da­ry­ti ir vir­tu­a­lio­je re­a­ly­bė­je – min­tys įgau­na tū­rius, tie­siog čia ir da­bar  tri­jo­se di­men­si­jo­se.

– Kaip ap­skri­tai ver­ti­ni tą fak­tą, kad Aly­tu­je at­si­ra­do sti­pen­di­jos jau­nie­siems me­ni­nin­kams? Juk apie jas kal­bė­ta jau ne vie­ne­rius me­tus, bet min­tis įga­vo kū­ną tik da­bar.

– Sti­pen­di­ja yra la­bai rei­ka­lin­ga, as­me­niš­kai man ji lei­do at­si­dė­ti kū­ry­bi­niam dar­bui, nes tu­riu šei­mą. Pi­ni­gai skir­ti ir ži­nai, kad tai yra re­sur­sas, į ku­rį ga­li at­si­rem­ti ir pa­da­ry­ti. Nes bū­na ir taip, kad idė­jos kir­ba, bet ten­ka da­ry­ti ne­bū­ti­nai tai, kas tau pa­čiam da­bar įdo­miau­sia, bet kas ne­ša fi­nan­si­nę nau­dą. Sti­pen­di­ja lei­džia im­tis kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, iš­ban­dy­ti idė­jas, ne­gal­vo­jant apie pel­ną ar nuos­to­lį, tie­są sa­kant, iki šiol ne­pa­vy­ko ras­ti ar su­si­kur­ti ki­tų to­kių ap­lin­ky­bių, kad tai bū­tų vi­siš­kai įma­no­ma.

Kal­bant apie jau­nes­nius kū­rė­jus, gal­būt dar stu­di­juo­jan­čius, tai sti­pen­di­ja, ži­no­ma, nė­ra pa­kan­ka­mas sti­mu­las pa­si­lik­ti gy­ven­ti ir kur­ti Aly­tu­je, bet įpa­rei­go­ja kaž­ką su­kur­ti gim­ta­ja­me mies­te. Iš prin­ci­po tai yra ge­rai, ma­nau, kad to­kių ska­ti­nan­čių prie­mo­nių ga­lė­tų bū­ti ir dau­giau. No­ri­si, kad Aly­tu­je gau­sė­tų kū­ry­bin­gų žmo­nių, bet tam rei­kia su­da­ry­ti tin­ka­mas są­ly­gas. Vie­nas iš bū­dų yra ska­ti­ni­mas įvai­rio­mis sti­pen­di­jo­mis (pa­gal am­žių, at­ski­ras sri­tis ir pa­na­šiai). Nes da­bar, jei ne­ati­tin­ki jau­no me­ni­nin­ko api­brė­ži­mo, tai tur­būt vie­nin­te­lė ofi­cia­li ga­li­my­bė re­a­li­zuo­ti sa­vo su­ma­ny­mą vie­šo­jo­je erd­vė­je yra per pro­jek­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą. Vėl­gi, jei ne­si ju­ri­di­nis as­muo, mi­si­ja tam­pa prak­tiš­kai ne­įma­no­ma. O jau­ni­mui pro­jek­ti­nis fi­nan­sa­vi­mas ne­re­tai at­ro­do kiek at­bai­dan­tis dėl biu­ro­kratinių rei­ka­la­vi­mų, kas­ket­vir­ti­nių ata­skai­tų, o ši sti­pen­di­ja – la­bai pa­trauk­li, nes at­si­skai­ty­mas yra ta­vo idė­jos įgy­ven­di­ni­mas bei pri­sta­ty­mas vi­suo­me­nei. Ti­kiuo­si, kad pa­raiš­kų sti­pen­di­jai gau­ti ne­ma­žės ir at­ei­ty­je, nes šie­met su­si­do­mė­ji­mas bu­vo di­džiu­lis. Džiu­gu, kad ga­vo­me jas tri­se, nes vie­nam bū­tų sa­vo­tiš­ka at­sa­ko­my­bės naš­ta pa­tei­sin­ti vi­sų lū­kes­čius. Man ne­ti­kė­ta ir sma­gu, kad sti­pen­di­jas ga­vau drau­ge su sa­vo mo­ki­niais Guo­da ir Ma­tu.

– Kur vyks pa­ro­da „Min­čių tū­riai“? Klau­siu to­dėl, kad pa­ro­di­nės erd­vės, ypač pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas Aly­tu­je, taip pat yra ak­tu­a­li pro­ble­ma.

– Ti­kė­ti­na, kad pa­ro­da vyks Dai­lės mo­kyk­lo­je, nes, no­rint ją su­reng­ti Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, rei­kia tar­tis iš anks­to. Šian­dien tai – po­pu­lia­riau­sia mies­te eks­po­zi­ci­jų erd­vė. Kai su­ži­no­jau, kad man skir­ta sti­pen­di­ja, ją re­zer­vuo­ti bu­vo jau per vė­lu. Dar ga­lė­jau gal­vo­ti apie te­at­rą, bet, ma­no po­žiū­riu, ši erd­vė la­biau tin­ka­ma sa­lo­ni­nei kū­ry­bai. Dėl si­na­go­gos, ku­rio­je ža­da­ma kur­ti vi­zu­a­li­nių me­nų cen­trą, taip pat kol kas nė­ra jo­kio aiš­ku­mo. Ap­skri­tai bū­tų sma­gu, jei Aly­tu­je at­si­ras­tų pro­fe­sio­na­lus po­žiū­ris į pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mą, ne tiek pa­ti erd­vė, kiek pro­fe­sio­na­li or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra. Ne­no­riu sa­ky­ti „spe­cia­lis­tas“, nes šis ter­mi­nas sa­vai­me tu­ri kaž­ko­kį ne­igia­mą biu­ro­krato įvaiz­dį. Bū­tų sma­gu, jei pa­ga­liau at­si­ras­tų al­ter­na­ty­va di­le­tan­tiš­kai VšĮ „Egar­ta“ vi­zu­a­lių­jų me­nų sklai­dos veik­lai.

– Ne vie­ne­rius me­tus bu­vai Mo­nu­men­ta­lio­sios dai­lės kū­ri­nių sta­ty­mo ir prie­žiū­ros ko­mi­si­jos, ku­ri vei­kia prie Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės, na­rys. Šiuo me­tu nebe­si, bet gal­būt tai net­gi ge­res­nė po­zi­ci­ja – iš ša­lies ga­li ste­bė­ti ir įver­tin­ti mies­te pri­ima­mus vi­zu­a­liuo­sius spren­di­nius. Ko­kie įspū­džiai?

– Pa­si­kei­tus Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos su­dė­čiai, vie­toj ma­nęs bu­vo de­le­guo­tas Aud­rius Ja­nu­šo­nis, tai­gi, nors ir ne­be­su ko­mi­si­jos na­rys, bet tik­rai do­miuo­si, kas yra svars­to­ma ir da­ro­ma. Kiek man ži­no­ma, ko­mi­si­ja ne­pri­ta­rė me­ta­li­nės šir­de­lės sta­ty­mui ant pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­to, ku­ri vis dėl­to bu­vo pa­sta­ty­ta. Ma­no as­me­ni­nė nuo­mo­nė su­tam­pa su ko­le­gų. Ne­ma­nau, kad šis ob­jek­tas tin­ka­mas net ver­ti­nant jo funk­ci­nę pa­skir­tį – var­giai ant jo tilps daug spy­ne­lių, be to, šyp­se­ną ke­lia ir per­tek­li­nis šio ob­jek­to įgy­ven­di­ni­mo biu­dže­tas. Kaip pro­fe­sio­na­liam skulp­to­riui di­de­lių abe­jo­nių man ke­lia ir su­ma­ny­mas pa­nau­do­ti žen­klą Aly­tus / My­liu mies­to ri­bo­žen­kliams. Iš­ei­na Aly­tus – My­liu – My­tiu (Mee too). Be kon­kur­so pa­skelb­tas mies­to lo­go­ti­pas – idė­ja lyg ir ne­blo­ga, bet at­li­ki­mas, švel­niai ta­riant, dis­ku­tuo­ti­nas. Api­ben­drin­da­mas no­riu pa­brėž­ti, kad šiuo me­tu mies­te vėl jun­ta­mas es­te­ti­nis sa­vi­va­lia­vi­mas prin­ci­pu „man pa­tin­ka ir aš da­rau“, nors bet ku­riam vi­zu­a­li­niam su­ma­ny­mui vie­šo­je erd­vė­je įgy­ven­din­ti tu­rė­tų bū­ti skel­bia­mas kon­kur­sas.

– 2022 me­tais Aly­tus taps Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Ko­kių vil­čių dė­tum į šį pro­jek­tą?

– Man at­ro­do, kad Aly­tu­je svar­biau­sia yra su­kur­ti pa­grin­dą tęs­ti­niams kul­tū­ri­niams pro­ce­sams, bet aš ne­ži­nau, ar kul­tū­ros sos­ti­nių ju­dė­ji­mas tam yra pa­kan­ka­mas. Vei­kiau tai yra vien­kar­ti­niai fi­nan­si­niai im­pul­sai, pa­na­šiai kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gai, ku­riuos rei­kia įsi­sa­vin­ti bet ko­kia kai­na. Ne­ma­čiau ga­lu­ti­nio Aly­taus pa­raiš­kos va­rian­to, tai­gi man sun­ku bū­tų ob­jek­ty­viai ver­tin­ti, o ap­skri­tai, aš vi­sa­da svei­ki­nu ini­cia­ty­vas, ku­rios su­ku­ria są­ly­gas, vie­no­dai pa­lan­kias vi­siems kū­rė­jams, o ne kon­kre­čių idė­jų pra­stū­mi­nė­ji­mą, ypač jei tai da­ro ta­ry­bos na­riai.

– Esi iš­ban­dęs jė­gas sce­nog­ra­fi­jo­je, šiuo me­tu Aly­taus mies­to te­at­ro re­per­tu­a­re sėk­min­gai gy­vuo­ja spek­tak­lis „Šo­kis puo­dy­nė­je, ar­ba Sva­jo­nių sto­ru­lis“, ku­rio kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je esi. Gal tu­ri dau­giau su sce­na su­si­ju­sių su­ma­ny­mų?

– Šiuo me­tu to­kių su­ma­ny­mų nė­ra, gal­būt ne­la­bai ši­ta sri­tis ir trau­kia. Mat te­at­ri­nė­je kū­ry­bo­je, čia kal­bu tik apie vi­zu­a­li­nius spren­di­mus, eg­zis­tuo­ja plo­na li­ni­ja tarp bu­ta­fo­ri­jos ir tik­rų da­ly­kų, kar­tais rei­kia la­bai grei­tų spren­di­mų, lanks­taus po­žiū­rio, o man, ką be­da­ry­čiau, no­ri­si to im­tis iš es­mės. Ki­ta ver­tus, ne­tu­riu jo­kių iš­anks­ti­nių nu­si­sta­ty­mų, tai­gi vis­ko at­ei­ty­je ga­li bū­ti.

Taip pat man te­ko su­kur­ti pir­mą­sias te­at­rų fes­ti­va­lio, kai jis dar va­di­no­si „Te­gy­vuo­ja ko­me­di­ja“, no­mi­na­ci­jų sta­tu­lė­les. O vė­liau ak­ty­viai kon­sul­ta­vau te­at­ro ad­mi­nist­ra­ci­ją skulp­tū­ri­niais klau­si­mais, pa­siū­liau šioms no­mi­na­ci­joms skelb­ti kon­kur­są bei pa­dė­jau jam pa­si­ruoš­ti, kon­kur­sas įvy­ko ir jį lai­mė­jo skulp­to­rius Aud­rius­ Ja­nu­šo­nis. Taip pat džiau­giuo­si pa­dė­jęs tvir­tą pa­ma­tą tra­di­ci­jai – Te­at­ro die­nos pro­ga kas­met iš­da­li­ja­mus Te­at­rak­me­nius kas­kart pa­ti­kė­ti su­kur­ti vis ki­tam au­to­riui, o šis pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo nuo ma­no pa­siū­ly­tų spren­di­mų pir­mo­sioms no­mi­na­ci­joms.

Kal­bant apie Te­at­rak­me­nius, pra­di­nis su­ma­ny­mas bu­vo, kad to­kie, te­at­ro dar­buo­to­jams pa­gerb­ti skir­ti ob­jek­tai, ga­lė­tų at­si­ras­ti pa­sta­to eks­ter­je­re, bet dėl re­no­va­ci­jos pla­nų tam nė­ra są­ly­gų. Šiuo me­tu jie pri­gi­jo te­at­ro vi­du­je, o pas­ta­rą­jį kar­tą juos su­kū­rė skulp­to­rius Min­dau­gas Ja­ku­čio­nis.

– Prieš de­šimt me­tų Aly­tus bu­vo vie­nas pir­mų­jų mies­tų, ku­ria­me ben­druo­me­nė pa­si­prie­ši­no se­nų­jų me­džių kir­ti­mui ir va­di­na­mų­jų eu­ro­pi­nių rykš­čių so­di­ni­mui. Da­bar apie tai skam­ba vi­sa Lie­tu­va. Tau ši­ta te­ma vi­suo­met bu­vo la­bai svar­bi. Kaip yra da­bar?

– Vis dar skau­du. Gai­la, kad prieš de­šimt me­tų Aly­tu­je ne­at­si­ra­do kri­ti­nės ma­sės, ki­ta ver­tus, jei ne bū­re­lis ak­ty­vis­tų, bū­tų dar blo­giau bu­vę. Pas­ta­ra­sis da­ly­kas, ką šio­je sri­ty­je pa­vy­ko nu­veik­ti, bu­vo su­reng­tas vie­šas ap­ta­ri­mas Aly­taus mies­to žel­di­nių prie­žiū­ros pla­no, pa­gal ku­rį kau­nie­čiai „eks­per­tai“ nu­ma­tė ma­si­nius me­džių kir­ti­mus vi­sa­me Aly­tu­je. Taip pat tei­kė­me pa­siū­ly­mus dėl Jot­vin­gių gat­vės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to, siū­lė­me iš­sau­go­ti se­nuo­sius me­džius, bet da­lį jų vis tiek iš­kir­to. Ar­tė­jan­čios Pul­ko, Ulo­nų gat­vių re­konst­ruk­ci­jos ir­gi ke­lia ne­ri­mą dėl mies­to ža­lu­mos iš­sau­go­ji­mo. Drįs­tu teig­ti, kad ir ma­no da­bar­ti­nio pa­si­rin­ki­mo gy­ven­ti ne mies­te vie­na de­da­mų­jų prie­žas­čių bu­vo ta me­džių kir­ti­mo is­to­ri­ja. No­rė­jo­si at­si­dur­ti kuo to­liau nuo pa­na­šių spren­di­mų, ku­rių pa­keis­ti ne­ga­li, nors ir kaip sten­gie­si. Tas pats bu­vo ir Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne, kol ten gy­ve­no­me, – kiek­vie­ną pa­va­sa­rį re­gė­jo­me ker­ta­mus svei­kus bran­džius me­džius. Su­pran­ta­ma, kai tai da­ro­ma ten, kur tik­rai rei­kia, bet ne ma­siš­kai. Šiuo me­tu si­tu­a­ci­ja kei­čia­si, ben­druo­me­nės Lie­tu­vo­je ta­po kur kas ak­ty­ves­nė­si, ra­do­si vi­suo­me­ni­nis ju­dė­ji­mas,  tarp jų esa­ma ir pro­fe­sio­na­lių tei­si­nin­kų, ku­rie sto­jo gin­ti vie­šo­jo in­te­re­so. Mes ta­da da­rė­me, ką ga­lė­jo­me, pri­si­me­nu, pats ra­šiau raš­tus Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai be jo­kio tei­si­nio at­spir­ties taš­ko. Gal to­kia jau ma­no  pri­gim­tis, kad esu pio­nie­rius, lin­kęs ei­ti ne­pra­min­tais ta­kais?

Kal­bant apie skau­du­lius, dar ne­ga­liu pa­mirš­ti, kaip te­ko su­rem­ti ie­tis su Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­be dėl Alo­vės mo­kyk­los iš­sau­go­ji­mo. Tė­vai bu­vo ak­ty­vūs, bet po­li­ti­nė va­lia nu­ga­lė­jo. O mo­kyk­la per­spek­ty­vi, te­rei­kia pa­si­rink­ti drą­sią kryp­tį, ir ga­lė­tų sėk­min­gai kon­ku­ruo­ti su mies­to švie­ti­mo įstai­go­mis. Jau an­trą ru­de­nį ve­žio­ja­me duk­rą Ru­gi­lę į „Dre­vi­nu­ko“ mo­kyk­lą-dar­že­lį. Vis­kas pui­ku, bet… įstai­ga už­kliu­vo da­bar jau mies­to sa­vi­val­dy­bei! Kam pa­pa­sa­ko­ju – sa­ko, na tau ir se­ka­si… O juk ne taip jau ir se­niai dar bu­vo val­džios ban­dy­mas kė­sin­tis į Dai­lės mo­kyk­lą…

Saulė Pinkevičienė

 

Kitos naujienos

Alytaus apskrities policijos pareigūnai sulaikė iš užsienio į Lietuvą atgabentus 11 kilogramų kanapių.

Po žiemos atėjus pavasariui yra išbandymas tvarkant bei prižiūrint kaimų kelius. Alytaus rajone š...

Jaunosios kartos dainininkas ir muzikos kūrėjas Dovi Mi pristato naujausią savo darbą – kūrinį „C...

Per šventes ženkliai pasunkėja pirkinių krepšiai ir atliekų konteineriai. „Dar nebuvo tokių švenč...