Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Ukrainiečiai pasiruošę branduolinėms atakoms, ir pašiurpę nuo to, kaip Vakarų žiniasklaida nušvietė Kachovkos užtvankos susprogdinimą, sako Sergiy Sydorenko, Europos Pravda portalo redaktorius. 2014 m. įkurta „EuroPravda“ rašo apie europinę ir euroatlantinę šalies kryptį ir yra pagrindinis naujienų ir analizės portalas šiose srityse.
„Manau, kad mes ant pasaulio tvarkos pasikeitimo slenksčio. Tai jau pasikeitė ir keisis dar daugiau, dabar tai vyksta.“ – neabejoja iš Kyivo į NATO strateginės komunikacijos konferenciją Rygoje atvykęs Sergiy.
Ukrainiečiai šokiruoti įvykių pateikimu
Sergiy būnant pakeliui į Rygą buvo sugriauta Kachovkos užtvanka. Jis sako pakraupęs nuo Vakarų žiniasklaidos antraščių ir naujienų, kuriose rašoma, kad Ukraina ir Rusija kaltina viena kitą dėl užtvankos sugriovimo, o ne apie aiškų Rusijos karo nusikaltimą.
„Ukrainoje žurnalistai šokiruoti. Visi šokiruoti, kaip Vakarai tai pateikia. Nes kai toks akivaizdus Rusijos karo nusikaltimas, kuris aprašytas Ženevos konvencijoje – užtvankos sugriovimas yra karo nusikaltimas, kuris taip akivaizdžiai Rusijos įvykdytas, ir dabar mes matom tą plačiai paplitusį požiūrį kad „ne viskas taip vienareikšmiška“. Mes matom, kad Vakarai nepasiruošę tuo patikėti, nes tai per daug blogai, kad būtų galima patikėti. Bet tai reiškia, kad patikėti, tuo, kad tai padarė Ukraina, jūs esat pasiruošę?“ – piktinasi žurnalistas.
Branduolinio taktinio ginklo grėsmė tikra
Vakarų kartojama mantra apie branduolinio karo eskalavimą ukrainiečiams taip pat kelia šypseną – kalbėti apie branduolinio ginklo panaudojimą ukrainiečiai nebijo, ir yra tam pasiruošę.
„Ukrainoje tai nepriimama kaip Vakaruose. Į tai žiūrima, kaip į vieną iš grėsmių ir tiek. Papasakosiu pavyzdį – dabar pas mus rašoma, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė smarkiai sumažėjusi, palyginus su praėjusiu rudeniu arba vasara. Rudenį mes ruošėmės branduolinei atakai, redakcijoje nusipirkom saulės paneles, priemones nenutrūkstamam energijos tiekimui užtikrinti, daug vandens, perspėjom savo nuomotojus, kad galime persikelti iš namų gyventi redakcijoje, nes mes tikėjomės, kad taktinis branduolinis ginklas gali būti panaudotas Ukrainoje. Ne Kijeve, bet kažkur, pavyzdžiui tam, kad nutraukti tiekimą ar panašiai. Tad tai tikrai reali grėsmė. Ar aš sakyčiau, kad to pasekmės būtų blogesnės, nei sugriautos užtvankos? Nesu tikras. Nes Kachovkos pasekmės visiškai neįvertintos. Užsieniečiams tai skamba kaip „užtvanka, na tai vanduo, mes geriam vandenį“, bet ką mes matom, tai milžiniškas poveikis viskam, ekonomikai, ekologijai, milijonams žmonių šioje teritorijoje, kuriems bus apribotas priėjimas prie geriamo vandens, bus milžiniškas poveikis žemės ūkiui, nes ji buvo naudojama derlingiausių Ukrainos žemių melioracijai. Tad milžiniškas poveikis. O ar turime būti pasiruošę viskam – taip turim būti, ir taip, mes pasiruošę branduolinei atakai.“ – tvirtai sako Sergiy.
Vakarų požiūris kinta
Per pusantrų metų karo, požiūris į Ukrainą kai kuriose Vakarų šalyse pasikeitė drastiškai, sako žurnalistas. Tokiose šalyse, kaip Lietuva, kitos Baltijos šalys, Lenkija, nuo pat pradžių nebuvo jokių dvejonių, kad Ukraina yra šviesiojoje istorijos pusėje ir reikia jai padėti. Tačiau kai kurios valstybės keitėsi palaipsniui, kai kas smarkiai nustebino, pavyzdžiui, Italija.
„Italija buvo man buvo ko gero didžiausia staigmena. Rusijos ambasada Romoje yra prie Vatikano, ant kalno, užima didžiausią teritoriją iš visų. Ir nuo pat pradžių dėl to meto lyderystės Italijoje, mes atradom naują Italiją – jie sugebėjo įtikinti didelę dalį visuomenės, kad Rusija strategiškai pralaimi ir kad reikia palaikyti Ukrainą. Tad Italija pasikeitė nuo pat pradžių, jie sugebėjo pakeisti politinės vadovybės požiūrį, tada visuomenės, o po to atėjusi premjerė Giorgia Meloni buvo su tokiu pat požiūriu, nes ji buvo ankstesniame Italijos parlamente. Ir dabar Italija mūsų viena artimiausių partnerių“ – pasakoja žurnalistas.
Anot jo, Prancūzija nuėjo panašų kelią kiek lėčiau, palaipsniui, Vokietija keitėsi laipteliais, su staigiais šuoliais ir stabiliais laikotarpiais, JAV panašiai kaip Vokietija:
„Šį pavasarį jie jau pakeitė ir retoriką ir patikėjo, kad Ukraina ne tik gali, bet ir tikrai laimės. Tai pakeitė ir ginklų tiekimą ir kitus palaikymo veiksmus. Tad aš tikrai matau, kad Vakarai pasikeitė, net jei mes matom nevienalyčius vakarus, bet dauguma tikrai pasikeitė į pozityvią pusę. Išskyrus vieną valstybę, kuri nepasikeitė visai, tai Vengrija. Tai tikrai problema Ukrainai, ir esu tikras daug žmonių Europos Sąjungoje klausia, ką jie veikia bendroje šeimoje. Deja, NATO ir ES net neįsivaizdavo, kad vienas iš jų narių gali neatitikti net bazinių tos šeimos standartų.“
Ukraina – NATO
Kad Ukraina taps tos pačios šeimos nare Sergiy Sydorenko neabejoja, klausimas kada. Jis Vilniaus NATO viršūnių susitikimui mato du scenarijus – vienas optimistinis, kitas ne toks palankus.
Geresnis – kad Ukraina išgirstų apie aiškų kelią į narystę. Ne planą, su daugybe reikalavimų, bet konkretų pažadą.
„Aišku, mes galim kalbėti apie fantastinį scenarijų, kad Ukraina tampa NATO nare…“ – stabteli Sergiy.
„Kitais metais?“
„Ne, kitais metais tai realu. Ne visiškai realu, bet įmanoma, tad man realus scenarijus yra, kad Ukraina tampa NATO nare kai karo veiksmai baigiasi. Aš nesakau, kai Ukraina laimi, nes tai gali būti dvi skirtingi scenarijai. Aš labai tikiuosi, kad taip bus, bet tai gali būti ne tuo pat metu. Bet jei Vakarai parodys, kad tuo tiki, ypač, jei Bideno administracija parodys, kad jie dėl to pagaliau tikri, ir pagaliau, supras, kad pakviesti Ukrainą į NATO kuo greičiau, iškart, kai karo veiksmai baigsis, būtų labai gerai euroatlantiniam saugumui. Ir jei mes einam geruoju scenarijumi, tikiuosi, kad NATO Vilniuje pripažins, kad Ukraina turi būti pakviesta, kai tik bus įmanoma.
Dar vienas scenarijus, kurį matau, kad mes būsime įpareigoti turėti narystės veiksmų planą, ir tai reikš, kad Rusija turės metų metus tam, kad įtikinti kitas šalis žaisti hibridinius žaidimus tokiose šalyse, kaip Slovakija, Bulgarija, Vengrija, kad padarytų narystės veiksmų planą amžinu planu. Mes tai jau matėm keliskart istorijoje. Matėm Šiaurės Makedonijos scenarijų, kuris buvo vienos Graikijos užblokuotas dešimtmečiui ar daugiau. Tai yra scenarijus, kurį aš matau ne kaip tragišką, bet kaip labai blogą. Neatmesčiau, kad Ukraina galėtų būti pakviesta kitų metų viršūnių susitikime Vašingtone, jei sugebėsim pasiekti sėkmės karo lauke, kodėl gi ne. Matėme daug Ukrainos armijos sėkmių, tikėkime Ukrainos kariuomene, jie žino, kaip mus nustebinti.“ – kalba S.Sydorenko.
Anot jo, negatyvus scenarijus taip pat įmanomas ir tokiu atveju Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis į Vilnių greičiausiai net neatvyktų.
„Negatyvus scenarijus, kurį matau, kad Ukraina gauna aiškų ženklą, kad summite bus pakartota Bucharešto susitikimo formulė, kur bus pasiūlyta kažkas tokio kaip praktiniai žingsniai. Tokiu atveju statyčiau už tai, kad prezidentas Zelenskis neatvyks į Vilnių, ir aš būčiau pirmas rekomenduodamas Zelenskiui neatvykti į Vilnių, nes tai būtų antausis Ukrainai. Nes tai reikštų, kad Vakarai nenori mūsų NATO. Tai nereikštų katastrofos, nes aišku, šis sprendimas gali būti peržiūrėtas ir pakeistas, tai nereikštų ir kad Ukraina atsisakytų minties tapti NATO nare. Bet tai reikštų, kad Vakarai praranda šansą įvesti stabilumą euroatlantinėje erdvėje, reikštų, kad Vakarai vis dar bijo Rusijos, kad Rusija vis dar turi veto teisę. Nes visos tos pastarųjų metų pauzės Ukrainai dėl NATO yra tik dėl vienos priežasties – Rusijos. Mes išmokome nebijoti Rusijos, bet Vakarai dar ne…“ – apgailestauja ukrainietis.
Kare žurnalistams daug apribojimų
Karas sudėtingas žurnalistų darbui ne tik dėl pavojaus gyvybei ir sveikatai, bet ir dėl taikomų apribojimų. Karo metu Ukrainoje veikiantis Maršalo įstatymas daug ką draudžia. Pavyzdžiui, negalima žiniasklaidoje pranešti nieko, kas susiję su veiksmais fronto linijoje, ginklų tiekimu, nieko, kas gali būti panaudota priešo. Kai apribojimai platūs, kartais situacijos nutinka absurdiškos, tačiau žurnalistas supranta, kad pradėjus ieškoti išimčių įstatymas tiesiog neveiks.
„Pavyzdžiui, jei raketa smogia Kijevui, įstatymu draudžiama publikuoti bet kokias nuotraukas, kurios leistų identifikuoti, kur tai nutiko. Tad kai pataikoma į gyvenamąjį pastatą Kijeve, visi žino, kur tai yra, feisbuko grupėse visi dalijasi informacija, bet Ukrainos žiniasklaida negali apie tai pranešti, kai tuo tarpu Reuters ar kiti paprasčiausiai publikuoja video, nuotraukas, ir panašiai. Gerai, kad jie publikuoja, nes reikia apie tai pranešti“, – neabejoja žurnalistas.
Tokie apribojimai reikalingi, nes mieste nėra tiek daug vietų, kur galima pastatyti oro gynybos sistemas ir atsirandant vis daugiau nuotraukų būtų išduota priešui, kur jos gali būti, aiškina S.Sidorenko.
Tačiau kartais apribojimai masiškai pažeidinėjami, sako Sergiy ir pasakoja situaciją:
„Prieš kelias savaites vienas Bairaktaras prarado kontrolę. Nežinau kodėl, detalių niekas nežino, nes tai kariniai veiksmai, bet kažkaip tas Bairaktaras atsirado Kijeve, kur neturėjo būti. Ir oro gynybos sistemos turėjo jį pašalinti. Tai nutiko dar šviesiu paros metu, apie 7 vakaro, jis buvo numuštas tiesiai virš Kreščiatiko. Tūkstančiai žmonių tai matė, šimtai tai įkėlė į internetą, nes jie buvo įvykio liudininkais. Iš nuotraukų buvo visiškai aišku, iš kur jis numuštas, bet jei žiniasklaida būtų tai publikavusi, būtų viskas. Tad šiuo atveju tai nepagrįsta, tačiau kare jei pradėsi aiškintis, kad vienu atveju gali, kitu negali, tai neveiks.“
Iššūkiai ir Ukrainos žiniasklaidai nevirsti propagandos skleidėjais, nes kuo tuomet mes būsim kitokie, sako Sergiy. Riba plona, nes karo metu atspalvių nedaug, yra juoda ir balta.
„Kare viskas yra juoda arba balta. Ir tai tiesa, tokiame ciniškame genocido kare yra balta ir juoda. Bet reikia pripažinti, kad žiniose Ukrainos žiniasklaidoje kartais ne tik balta arba juoda, bet juodžiausia iš juodų ir balčiausia iš baltų, kas gal ir gerai patriotiniams jausmams žadinti, bet tai visuomenei nepadeda suprasti esmės. Kai riba peržengiama, tai tampa propaganda. Aišku, karo metu propaganda egzistuoja, bet visgi manau, kad ji turi būti labai ribota, nes jei visi masiškai pereisime prie propagandos, kuo mes skirsimės? Mes dar ne tokioje situacijoje, bet matau ženklų. Taip pat po karo reikės tyrimų, ukrainiečių psichikos reabilitacijos, mes turėsim visa tai pakeisti ir pereiti prie normalaus įvykių nušvietimo.“ – primena žurnalistas.
Sergiy supranta to juodai balto vaizdo prasmę, nors kartais tai ir nelogiška: „Dabar daugelis pradėjo rašyti Rusijos Federacija ar Putinas iš mažosios raidės – kokia prasmė, tai tiesiog gramatikos taisyklių nesilaikymas ir nieko daugiau. Kodėl tada Hitleris rašot iš didžiosios raidės? Man tai nelogiška, bet tai padeda žiniasklaidai nupiešti tą juodai – baltą paveikslą.“
Su Sergiy Sydorenko FM99 žurnalistė Vilija Kvedaraitė kalbėjosi Rygoje birželio 7-8 dienomis vykusioje NAYO strateginės komunikacijos konferencijoje „Riga StratCom Dialogue“.
