Nematomas potencialas. Kaip tėvų asociacija sukūrė alternatyvą institucijoms

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts

Spotify

Google podcasts

Rss

Radio public

Breaker

Anchor

Pocket Casts

Castbox

Tai straipsnis iš serijos apie integraciją ir tikrąją įtrauktį, kuriame aiškinamės žmonių su negalia galimybes darbo rinkoje Lietuvoje ir Alytuje, gilinamės į sėkmingus pavyzdžius Vokietijoje ir Danijoje. Kalbiname ne tik tuos, kurie sprendžia ir įdarbina, bet ir pačius dirbančius intelekto negalią turinčius žmones bei jų kolegas ir klientus.

Lietuvoje vis dar egzistuoja didžiulė praraja tarp teisių popieriuje ir realios žmonių su negalia įtraukties į darbo rinką. Nors teisinė sistema ir finansinės paskatos egzistuoja, sisteminiai barjerai trukdo visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje.

Statistika kalba pati už save: 2024 metais Lietuvoje gyveno apie 142 000 darbingo amžiaus žmonių su negalia, tačiau tik apie 43 000 iš jų, t. y. apie 30 procentų, buvo užimti. Tai gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, siekiančio 51 procentą. Kalbant apie asmenis su proto negalia, šie skaičiai yra dar prastesni, nors tokios atskiros statistikos Užimtumo tarnyba net neturi, sako, neskirsto žmonių pagal negalią. Vien Alytaus mieste ir rajone gyvena apie 4 tūkst. darbingo amžiaus žmonių su negalia.

Baimė, iššūkiai ir prarastos galimybės

Anot Užimtumo tarnybos atstovės Vaidos Kamadulienės, pagrindinės kliūtys, su kuriomis susiduria žmonės su negalia yra diskriminacija ir darbdavių požiūris. Darbdaviams dažnai trūksta žinių ir supratimo, kaip pritaikyti darbo vietą ar bendrauti su žmonėmis, turinčiais skirtingas negalios rūšis.

Pasak V. Kamandulienės, valstybės teikiamos priemonės, tokios kaip įdarbinimo subsidijos, yra populiarios ir sėkmingos, nes apie 65% asmenų su negalia, pasibaigus finansavimui, išlieka užimti. Tačiau kai kurie darbdaviai subsidijas mato tik kaip laikiną paskatą.

„Galimybes dirbti neįgaliesiems galime suteikti visi kartu, ir paslaugas teikiantys specialistai, ir socialiniai darbuotojai, ir patys darbdaviai. Čia, ko gero, turime patys atviriau ir empatiškiau žiūrėti į visuomenę“, – sako specialistė.

Darbdaviai retai tiesiogiai atsisako įdarbinti dėl negalios, nes tai būtų aiški diskriminacija. Dažniausiai skundžiamasi darbuotojų kvalifikacijos ar greičio trūkumu arba negebėjimu atlikti daug funkcijų. Be to, neretai žmonėms su psichosocialine ar intelekto negalia net ir gavus darbą, tenka dirbti paprastesnius darbus, trumpesnį laiką, tad ir pajamos būna gerokai mažesnės. Kartais pastebimas ir pačių žmonių su negalia nenoras dirbti, jei siūlomas atlyginimas yra mažesnis nei gaunamos išmokos ir lengvatos.

Pokyčiai lėti

Socialinių projektų ir paramos asociacijos (SOPA) direktorė Jurgita Kuprytė pastebi, kad pokyčiai vyksta, bet labai lėtai.

„SOPA padeda rasti darbus žmonėms ir su intelekto negalia. Darbo sėkmė labai priklauso nuo pačių žmonių lūkesčių ir norų, tačiau SOPA turi partnerių, kurie mielai priima tokius darbuotojus. Dažniausiai siūlomi mažiau kvalifikuoti darbai, o apmokymai vyksta tiesiog darbo vietoje. Pavyzdžiui, maitinimo sektoriuje žmonės atlieka pagalbinius darbus, tokius kaip tvarkymą ar maisto paruošimą. Prekybos sektoriuje jie gali dėlioti prekes, jas ruošti ar išdėlioti lentynose. Darbdaviams vis dar reikia pagalbos suprantant šių žmonių poreikius ir apmokant juos dirbti,” – pasakoja Jurgita Kuprytė.

Norint gerinti situaciją, reikia paruošti pačius žmones darbo rinkai – didinti jų supratimą ir gerinti įgūdžius, kad galėtų prisitaikyti prie dinamiškos rinkos, kuri sparčiai keičiasi dėl technologinės pažangos.

„Paslaugų, kurios rengia žmones dalyvauti rinkoje, labai trūksta valstybei“, – sako J.Kuprytė. Taip pat svarbu paruošti ir darbdavius – paaiškinti, kad reikia investuoti į žmones su negalia, skirti papildomo laiko, galbūt pasiūlyti lankstesnį grafiką.

Jurgita Kuprytė mano, kad tarpininkavimo paslaugos, kurios padėtų susisiekti žmonėms su negalia ir darbdaviams ir padėtų geriau suprasti vienas kitą, turėtų būti prieinamos visuose rajonuose ir regionuose.

Žmonių su negalia stiprybės – rutina ir patikimumas

Tačiau darbdaviams, kurie neieško tik maksimalaus ekonominio efektyvumo, atsiveria neišnaudotas potencialas. Žmonių su intelekto negalia darbo sėkmė labai priklauso nuo jų pačių lūkesčių ir norų. Nors jiems dažniausiai siūlomi mažiau kvalifikuoti darbai, jų gebėjimas atlikti rutinines užduotis yra išskirtinis.

Kaip sėkmingai išnaudoti šį potencialą ir užtikrinti tikrą įtrauktį, rodo įtraukties viešbučių modelis Vokietijoje, kuriame dirbome kartu su kolegomis iš Vokietijos “Zeitenspiegel” Jan Rübel ir fotografu Christoph Püschner.

Augsburge veikiantis viešbutis „Eins Mehr“ gimė iš tėvų, auginančių vaikus su Dauno sindromu, asociacijos idėjos. Idėjos sumanytojai siekė sukurti alternatyvą atskirties sistemai, kuri Vokietijoje prasideda dar darželiuose ir mokyklose, o vėliau tęsiasi ir darbe, kur žmonės su negalia dažnai lieka nuošalyje.

Vokietijos sistema ir Socialinės dirbtuvės

Vokietija, nepaisant savo stiprios socialinės gerovės sistemos, susiduria su problema, kai žmonės su negalia jau nuo darželio, mokyklos, o vėliau ir darbe yra atskirtyje. Čia egzistuoja normali darbo rinka ir specialiosios institucijos, skirtos žmonėms su negalia.

Vokietijoje žmonės su negalia dažnai mokosi specializuotose mokyklose, pavyzdžiui, prie bažnyčių, vėliau jie įdarbinami irgi per valstybinę specialiai sukurtą sistemą. Asmenys, kuriems diagnozuojama nepilnas darbingumas, dažnai nukreipiami į vadinamąsias Socialines dirbtuves (Werkstätten). Šiose institucijose dirbantys žmonės gauna labai mažus atlyginimus, paprastai nuo 200 iki 300 eurų per mėnesį, gyvena globos įstaigose, tačiau atėjus pensiniam amžiui jiems mokama gera pensija, todėl dažnai ir tėvai mielai vaikus leidžia į šią sistemą, nes žino, kad vaiku bus pasirūpinta jiems nebesant.

Nors oficialus Werkstätten tikslas yra paruošti žmones įprastai darbo rinkai, statistika rodo, kad mažiau nei vienas procentas darbuotojų iš šių dirbtuvių pereina į atvirą darbo rinką. Tai sukuria uždarą sistemą, iš kurios išeiti beveik nėra galimybių.

Naujas požiūris į gebėjimus ir rutiną

Šią sisteminę spragą bando užpildyti iniciatyvos, tokios kaip Akademija Augsburge, kuri rengia asmenis su intelekto negalia, norinčius dirbti. Akademija naudoja mišrų modelį: teorinės pamokos ir praktinis mokymas realiose įmonėse, pavyzdžiui, viešbučiuose. Mokoma bazinių įgūdžių – ką daro darbuotojai, kaip bendrauti, kaip teikti viešbučio paslaugas.

Visas mokslas akademijoje trunka apie du metus. Pirmuosius du mėnesius Akademijos vadovė Ingrid Zink-Schieb veda teorinę dalį, daugiausia supažindina su pačia įdarbinimo sistema. Tai paprasti dalykai – kas yra darbo sutartis, kad į darbą reikia ateiti laiku, kokios taisyklės dirbant ir panašiai. Tuomet prasideda praktika, kuri trunka dvejus metus. Visą tą laiką praktikantai dirba konkrečioje darbo vietoje ir mokosi dirbti savarankiškai. Jeigu viskas einasi gerai, darbdavys patenkintas, praktikantas pasilieka nuolatiniam darbui.

Akademijos vadovė pabrėžia, kad didžiausias iššūkis yra rasti įmones, pasirengusias priimti tokius praktikantus. Dažnai darbdaviai pirmiausia mato negalią, o ne žmogų. Ingrid stengiasi paaiškinti, kad asmuo su negalia yra visų pirma žmogus, turintis savo pomėgių ir gebėjimų, mėgstantis žaisti futbolą ar skaityti knygas, o negalia yra tik vienas iš jo aspektų.

Stiprybė – rutininiai darbai

Kalbėdami apie darbuotojų su negalia stiprybes, visi pašnekovai išskiria jų gebėjimas atlikti rutinines užduotis. Jie yralabai patikimi ir kruopščiai atlieka pasikartojančius darbus.

Ingrid pabrėžia, kad šių darbuotojų potencialas slypi tame, kad jie gali perimti svarbias, nesudėtingas, bet laiko reikalaujančias užduotis, kurios palengvina kitų komandos narių, ypač specialistų, darbą. Tai leidžia profesionalams susikoncentruoti ties sudėtingesnėmis užduotimis. Svarbiausia, kad šis darbas leidžia žmonėms su negalia pasijusti svarbiais: „Aš kažką sukūriau, dėl manęs pusryčių salė paruošta būtent taip“.

Augsburgo viešbučio „Eins Mehr“ filosofija

Augsburge esantis viešbutis „Eins Mehr“ yra būtent viena iš vietų, leidžiančių žmonėms su negalia ištrūkti iš atskirties sistemos. Viešbučio idėją inicijavo tėvų, auginančių vaikus su Dauno sindromu, asociacija. Asociacija siekė sukurti alternatyvą egsituojančiai atskirties sistemai, kad žmonės su negalia galėtų pasirinkti – dirbti įprastoje rinkoje ar specialiojoje institucijoje.

Viešbutis pasirinktas, nes jame yra daug darbų, tinkančių asmenims su intelekto sutrikimas. Pavyzdžiui, kambario valymas visada yra toks pats– reikia sudėti daiktus į vietą ir išvalyti vonios kambarį, tai yra pastovus, rutininis darbas.

Viešbučio idėjos sumanytojas Jochen Mack pabrėžia, kad kuriant viešbutį motyvacija buvo pagerinti žmonių su proto negalia padėtį bendrai, o ne tik padėti savo vaikams. Nė vieno iš 15 žmonių, kūrusių šią idėją, vaikai nedirba šiame viešbutyje, tai padeda užtikrinti objektyvumą.

Viešbučio darbuotojai jaučiasi nepriklausomi ir įvertinti už savo pastangas. Jie dirba normalioje aplinkoje, ne izoliuotoje institucijoje. Tai yra įtraukties rezultatas. Svarbu tai, kad su jais elgiamasi kaip su visais – jeigu jie padaro pažeidimą, yra ir pasekmės, kaip ir bet kuriam kitam darbuotojui.

Jochen Mack pasakoja, kaip idėja gali plisti toliau. Kaimynystėje veikianti IT kompanija įdarbino autizmo spektro sutrikimą turintį vaikiną. Jo darbu negali atsidžiaugti ir darbdaviai, ir klientai – šimtaprocentinis atsidavimas, jokių pašalinių kalbų ir visiškas susikaupimas darbui, ketina priimti ir daugiau žmonių su negalia.

Įtraukties iniciatyvos ne visada ilgalaikės

Lietuvoje, nemažai įtraukties iniciatyvų lieka simbolinėmis arba projektinėmis ir trumpalaikėmis. Viena iš tokių iniciatyvų Alytuje – bandymas sukurti darbo vietas žmonėms su negalia kepyklėlėje. Iniciatyva žlugo, nes pasikeitus politinei vadovybei savivaldybė nenorėjo investuoti ir nedėjo pastangų plėsti veiklą.

Plačiau apie šią iniciatyvą ir ne tik, apie studentus Alytuje, kuriems diplomas nereiškia darbo, papasakosime kitoje publikacijoje. Kalbinsime neįgaliuosius Alytuje ir Augsburge ir su jais dirbančius kolegas, išgirsime jų mintis, ką reiškia darbas ir buvimas reikalingu visuomenei.