Klausyti gyvai

08:00 - 10:40

Savaitgalio rytas

Paros bėgimo rekordininkė: kai smegenys stabdo, kūnas dar turi rezervų

 

Paroje esančios 24 valandos gali būti pasiutusiai ilgos. Tai savo kailiu patyrė ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė. Vilnietė pirmą kartą išbandė jėgas paros bėgime ir pagerino Lietuvos rekordą, nubėgusi 195,199 km.

Albi mieste Prancūzijos pietuose vykusiame Europos 24 valandų bėgimo čempionate debiutantė V. Tomaševičienė jaukauja norėjusi prieš sezono pabaigą gerai „išsitaškyti“. Tikslas pasiektas: ypač ilgų distancijų bėgikė išties atidavė visas fizines ir psichologines jėgas, tačiau tuo savo sezono nepabaigė. Nepraėjus nė savaitei po alinančio iššūkio, ultramaratonininkė vėl treniravosi vilniečių bekelės bėgikų pamėgtose Sapieginės kalvose.

Nė akimirkos poilsiui

Viktorija prisipažįsta, kad šešios dienos jai – gana ilgas laiko tarpas, privertęs pasiilgti bėgimo. Tiesa, paklausta apie treniruotės skaičius, moteris kuklinosi sakydama, kad šįkart įveikė vos dešimt kilometrų. Esa tokia distancija paprastai tėra apšilimas ir dėl tiek ji nė netraukia bėgimo batelių laukan.

Taigi pokalbio tema iškart pakrypo rekordinio bėgimo link. Ultramaratonininkė pasakojo visas 24 valandas bėgusi, ėjusi ir nė akimirkos nestabtelėjusi atsipūsti: „Strategijų yra daug ir įvairių. Vieni bėgo, po to ilsėjosi ir vėl bėgo. Aš visą laiką buvau ant kojų. Netgi valgydavau eidama. Žinojau, kad jei prisėsiu, taps tik blogiau – bus labai sunku išjudinti kojas. Bėgau, po kurio laiko į kiekvieną ratą įvedžiau po 10 metrų ėjimo, vėliau – dar daugiau. Paskutinę varžybų valandą kūnas nebesuprato bėgimo judesio ir tiesiog protestavo, tad likusį laiką ėjau.“

Paklausta, kaip po tokių išbandymų pasikeitė supratimas apie paros sąvoką, vos prieš penkerius metus bėgimą atradusi V. Tomaševičienė šypsteli, esą pavyko įsitikinti, jog per 24 valandas galima nuveikti kur kar daugiau. Pavyzdžiui, nubėgti 195 kilometrus ir 199 metrus, kiek iki šiol nėra pavykę nė vienai mūsų šalies bėgikei. Maža to, bėgimas vyko kiek daugiau kaip kilometrą ratu po vietos sporto kompleksą besidriekiančioje trasoje, o Viktorija atvirai prisipažįsta nemėgstanti monotonijos ir ypač – stadionų.

viktorija1
Ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė

Kitąkart startuotų lėčiau

Pirminis užsibrėžtas tikslas dar prieš varžybas buvo mažiausiai 170 km. Antraip, anot jos, nevertėjo net vykti į Senojo žemyno pirmenybes.

„Buvo labai gera diena. Tiesiog mano diena! Kartais per varžybas taip nutinka. Anksčiau tokiais dalykais netikėdavau, bet dabar žinau, jog taip tikrai būna. Atrodo, padarai viską, kaip reikia, bet kažkodėl vis tiek neišeina. Šįkart tiesiog pavyko“, – savo pasiektu rezultatu džiaugėsi pašnekovė.

Tiesa, prieš varžybas sudėliotą planą bėgikė ateityje koreguotų. Šįkart ji varžybose startavo sau patogiu lėtu tempu, bet sako, jog reikėjo pradėti bėgti „nepatogiai lėtai“.

Kitas varžybinės strategijos punktas – maitintis tik tuo, kas išbandyta ir nori nenori, bet nustatytu laiku privalu valgyti. Ši dalis pasiteisino. Tiesa, iki finišo likus dviem valandoms, skrandis ėmė „reikšti pakrizus“, o nuvargusios akys nebegalėjo žiūrėti į maistą, tad čia teko ieškoti kompromiso pačiai su savimi.

viktorija2
Ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė

Makaronai atstojo tortą

„Visą varžybų laiką buvau sudalinusi šešių valandų atkarpomis. Jas įveikus apdovanodavau save makaronų porcija. Tai buvo mano „tortas“. Kitas tikslas buvo šimtas kilometrų, kuriuos nubėgusi leidau sau vieną ratą apeiti. Tą patį kartojau ir po 150 ir 170 km. Sunkiausia buvo tarp šeštos ir dvyliktos valandos, kai ėmė lįsti į galvą negatyvios emocijos. Vis dėlto pavyko jų atsikratyti. Perėjau į tokią keistą, anksčiau nepatirtą būseną, kai nustoji kovoti su visais erzinančiais dalykais ir tiesiog pasileidi į savotišką tėkmę – bėgi ir nesigilini į tave supančią aplinką“, – pasakojo psichologiją studijavusi V. Tomaševičienė.

Nepaisant to, kad paskutinę valandą akis ėmė merkti ašaros, o kai kurie momentai prieš pat finišą apskritai išnyko iš atminties, bėgikė to pernelyg nesureikšmina.

viktorija3
Ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė

Ignoravo smegenų signalus

Gali būti, kad patobulintos varžybų taktikos ir naujo pasiryžimo V. Tomaševičienei prireiks jau kitąmet. Ji svarsto apie galimybę startuoti liepos 1-2 dienomis Šiaurės Airijoje, Belfasto mieste vyksiančiame Pasaulio 24 valandų bėgimo čempionate.

„Žinau labai paprastą ir elementarų dalyką: smegenų pagrindinė funkcija yra apsauginė. Kada jos ima diktuoti, kad „jau viskas, tu pavargai ir turi sustoti“, moksliškai yra įrodyta, jog kūnas dar turi labai daug rezervų, iš kurių galima judėti pirmyn. Taigi stengiausi tiesiog ignoruoti smegenų siunčiamus impulsus“, – vieną savo ištvermės paslapčių atskleidė ultramaratonininkė.

Kaip pasiruošti parą trunkančiam išbandymui? Kas svarbiau – fizinė forma ar psichologinis nusiteikimas ir valia? Apie tai pašnekovė plačiau pasakoja šios savaitės radijo laidoje „Bėgikai.lt“. Ją įvairios radijo stotys transliuoja visoje Lietuvoje, o garso įrašus galima rasti to paties pavadinimo feisbuko paskyroje.

Kitos naujienos

Alytaus miesto teatre penktadienį šventiniu koncertu bus uždaromi Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės me...

FM99 studijoje „Praeitis trap mūsų“Alytaus kolekcininkų klubo nariai Gintaras Lučinskas ir Kęstutis Tamul...

Paauglių tarpe pastaruoju metu drastiškai daugėja atvejų, kai vaikai ima svaigintis priklausomybę...