Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
Radijo laidų ciklas „Pilietiškumo dėlionė“ – pažvelkime į pilietiškumo sąvoką, apimančią ne vieną aspektą: tai ir piliečio pareigos savo valstybei, tautai, vertybinė moralinė skalė, pagarba šalies istorijai, valstybės simboliams, dalyvavimas kuriant savo šalies ateitį.
„Pilietiškumo dėlionėje“ pokalbis su rašytoju, žurnalistu, aktoriumi Arkadijumi Vinokuru apie jo prašytą knygą „Mes nežudėme“. Knygoje pateikti trisdešimt penki pokalbiai su žydų žudikų ar kitaip dalyvavusių genocide asmenų vaikais ir kitais giminaičiais. Visi pokalbiai yra autentiški, jie autoriaus nekomentuojami. Prieš kiekvieną pokalbį pateikta duomenų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų apie nusikaltėlį ir jo vykdytus nusikaltimus. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda arba abejone dėl artimųjų nusikaltimų.
Kaip sakė Arkadijus Vinokuras: „Kai mes susiduriame su blogiu – holokaustu, kai žudomi vaikai, tėvai, močiutės. Tai tie žmonės, kurie ką tik kalbėjosi su tavimi, mokė tave, gydė tave ir staiga juos visu išžudo. Mano knygos pavadinimas „Mes nežudėme“ yra ne vienareikšmis. Aš dalijuosi pastebėjimais, kad kitas, galbūt, neturėdamas laiko atkreiptų į tai dėmesį. Šioje knygoje aš suradau tą kampą, kaip atkreipti dėmesį į tuos žmones. Aš kalbėjausi su 35 žydų žudikų arba persekiotojų vaikais. Man buvo labai svarbu ką jie mąsto.“
„Žydų žudikų vaikai neneša jokios atsakomybės. Mano pašnekovai yra niekuo dėti ir nekalti. Kai kalbuosi su jais, dauguma sako, kad „aš žinau, kad esu nekaltas, bet man vis tiek gėda“. Reiškiasi, kad vis tiek žmogus yra moralus. Jie jaučia gėdą, jie jaučia skausmą. Bet skausmą taip pat jaučiu ir aš nes mano tėvo šeimą, mano senelius, mano tetas išžudė lietuvių fašistai. Aš nekaltinu tų žmonių, kurių tėvai ar seneliai žudė žydus. Jie yra aukos. Jų kalbėjimas buvo labai skausmingas..,“ – kalbėjo Arkadijus Vinokuras.
„Tėveli, kodėl tie vaikai nebėgo?” – paklausė mano dešimties metų sūnelis, išgirdęs pasakojimą apie Molėtų žydų, taip pat ir vaikų, žudynes. Mes kartu dalyvavome didžiausiose per naujausią Lietuvos 25-erių metų istoriją eitynėse, skirtose pagerbti prieš 75-erius metus Molėtuose nužudytus žydus . Jis įdėmiai klausėsi suaugusiųjų kalbų apie žydų žudynes. Namuose sąmoningai aptakiai pasakojome apie jo senelio, mano tėvo, Kauno gete sunaikintą šeimą. Staiga jis paklausė: „Tėveli, ar mano mama lietuvė?”
Atsakiau, kad – taip.
„Tada aš esu tik pusė žydo”, – konstatavo sūnelis.
Šypsodamasis ir šelmiškai mirktelėjęs pasakiau, kad niekas nėra tobulas. Maniau, kad nusijuoks. Bet jis neatlyžo: „Tėveli, kodėl jie nebėgo?”
Nustebęs paklausiau: „Kas nebėgo?”
„Vaikai. Kodėl jie nebėgo!? Jie patys kalti, kad žuvo!”
Sūnaus klausimas ir mąstysena mane pritrenkė. Kaip dešimties metų vaikas taip nejautriai sudėliojo? Kur aš, jį auklėdamas, suklydau? Kaip jis galėjo mesti kaltinimą aukoms? Iš tolesnio pokalbio supratau, kad taip vaikas savaip bandė pateisinti nesuvokiamą nužmogėjimą. Jis visa savo vaikiška siela norėjo, kad žudyti vedami vaikai būtų išgyvenę. „Tėveli, tėveli, juk jie galėjo pabėgti!”
Kai likau vienas, verkiau.
Knygoje pateikiu pokalbius su nusikaltusiųjų žmoniškumui vaikais, anūkais ir kitais giminaičiais. Noriu pabrėžti, kad atsiriboju nuo puolimo, moralizavimo, priekaištų, kaltinimų, badymų pirštais, šventeiviško daužymosi sau į krūtinę. Atsisakau likti atminties geto įkaitu, geto, alsuojančio neapykanta – „jie visi kalti”. Abiem pusėms laikas iš atminties getų išsilaisvinti. Todėl ir kalbinau nusikaltėlių artimuosius, kurie psichologine prasme patys yra aukos – žudiko aukos. Jiems, niekuo nenusikaltusiems, žinoti šią tiesą yra tikra kančia. Be jokios abejonės, moralė ir teisingumas visada yra nusikaltėlių nužudytų niekuo dėtų aukų pusėje. O kaip jaustis tiems, kurių artimieji dalyvavo bendrapiliečių žydų žudynėse ar persekiojimuose? Savo knyga ir bandau į šį klausimą atsakyti. Tiksliau, patys nusikaltėlių vaikai, anūkai, giminės bando sau patiems į dešimtmečiais neatsakytus klausimus atsakyti. Man, žydų kilmės lietuviui, kurio tėvo šeima – jo motina ir dvi mažos sesutės – sunaikinta lietuvių žudikų Kauno gete, morališkai lengviau jausti užuojautą žudikų vaikams, nors daug kam tai gali atrodyti kaip nesuvokiamas paradoksas. Taip apie savo knygą sako Arkadijus Vinokuras.
Laidą parengė Liudas Ramanauskas 
