Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
„Pilietiškumo ir patriotiškumo dėlionė. Kokia ji XXI amžiuje?“. Pilietiškumas ir patriotizmas – ar tai viena kitą papildančios savybės? Ar pilietiškumas patriotizmas ir paveldimas? Apie tai laidoje pokalbis su įvairią patirtį turinčiais žmonėmis.
Dažnas sinonimiškas patriotizmo ir pilietiškumo žodžių vartojimas – ar tai yra sąmoningas pasirinkimas. Pastaruoju metu pilietiškumo sąvoka naudojama daug aktyviau nei patriotizmas. Vis dažniau diskutuojama apie pilietinio ugdymo būklę Lietuvoje. Geopolitinių aktualijų fone iškylantis pilietiškumo ir patriotizmo aktualumas, kartais traktuojamas kaip būdas propagandos atspirčiai. Ar šios dvi savybės patriotizmo ir pilietiškumo sąvokos pavaldžios laikui, ar laikas keičia jų esmę ir turinį. Kovoję už Lietuvą ir miškuose galvas dėję partizanai buvo pavyzdiniai Lietuvos piliečiai.
Anot Sibiro lageriuose ir tremtyje ne vienus metus praleidusio, garbaus amžiaus sulaukusio alytiškio Bronislovo Ramanausko, jo jaunystės laikais patriotiškų buvo daug. „Tėvai buvo lietuviai patriotai, vaikai irgi lietuviai patriotai. Smetonos laikais pamoka prasidėdavo malda ir šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Taip dvasiškumas ir augo“. O kita pašnekovė Stasė Tamašauskienė sako, kad patriotiškumas reiškia, jog mes lietuviai ir nenorime išduoti Lietuvos.
Senoji karta teigia, kad pilietiškumas ir patriotizmas šeimos ir mokytojo darbo indėlis. Tuo tarpu pedagogė Alytaus Adolfo Ramanausko Vanago istorijos mokytoja Ramutė Volkuvienė ne vienus metus istorijos moko jaunus žmones. Ne tik moko, bet ir ugdo, lavina, įgyvendina gausybę projektų, perteikdama istorijos suvokimą. Ji pastebi, kad jaunimas yra pilietiškas ir patriotiškas, tai ypač galima pažymėti kalbant apie požiūrį į korupciją, kuriai jaunuomenė yra nepakanti. O tai taip pat vienas pilietiškumo bruožų.
Mokytoja sako, kad svarbu švęsti svarbias valstybei šventes, reikia be prievartos, įtraukiant jaunimą ir jų draugus. „Šitą dalyką reikia daryti jautriai, ne prievarta. Jaunimas pats turi tai daryti, rengti šventes, jų draugai turi ateiti į jas. Be to, ir šeimose turi būti suprasta, kad mes turime mokėti švęsti. Iš sovietinės epochos dar gajus požiūris, jog per spalio šventes langus išsivalysime, grindis išsiplausime, o per gegužės šventes – bulves pasisodinsime. Laikai pasikeitė – ir mes toliau per savo valstybines šventes sodinam bulves ir plaunam langus. Vaikai turi tėvams aiškinti, kad pvz.. Vasario 16-ąją reikia švęsti. Taip kaip švenčiame Kalėdas.”
Tyrimų duomenys rodo, kad moksleiviai yra pati aktyviausia, pilietiškiausia visuomenės dalis. Apie pilietinę visuomenę ir jos brandą Pilietinio instituto direktorė, Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir ir Politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Petronytė sako, jog šalies pilietinė visuomenė dar turi kur stiprėtu ir kur augti, ji dar nėra stipri ir į bendruomeniškus santykius sunkiai įsitraukiama.
„Lietuvos gyventojai – nesame pasirengę vienas kitam padėti ir veikti kartu. Daugiau nei pusė Lietuvos visuomenės galvoja, kad pilietinis veiksmas gali būti siejamas su vienokiomis ar kitokiomis rizikomis. Kad žmonės veikiantys aktyviai gali būti palaikyti keistuoliais, netekti darbo sulaukti grasinimų. Todėl yra nesmagu, kad nejaučiame palaikymo iš savo bendrapiliečių. Norėdami veikti kartu, neturime pagrindo nuo kurio galėtume pasitikėti ir nuo jo pradėti. Mums vieniems yra geriau, jei atsidursime stiprios pilietinės visuomenės rate. Pilietinė galia per beveik dešimtmetį mažai tekinta. Vertinamas, pilietinis aktyvumas, aktyvumas potencialus, įtaka politinių sprendimų priėmimui ir rizika. Nuo 2007 metų vyko nuolatinis kilimas, o praėjusiai metais šios tendencijos nebuvo. Tačiau pozityvus dalykas tas, kad žmonės daug aktyviau pradėjo dalyvauti pilietinėse veiklose ir iniciatyvose, tačiau rizikų taip pat matome daugiau. Regis paradoksali situacija, tačiau pozityvu, kad yra žmonių, kurie mato rizikas , tačiau vistiek veikia”.
Šaltinis www.civitas.lt
Patriotizmas – nuo 1990 metų mažėjo, o 2014 metais ūgtelėjo. Kai atsiranda reali grėsmė (Ukrainos įvykiai), nusiteikimas ginti savo šalį tampa didesnis ir prilygsta nepriklausomybės lygiui. Galimos grėsmės akivaizdoje susitelkiama aktyviau. Geras pilietis rūpinasi savo tėvyne, šalimi ir pilietine bei politine bendruomene. Jis kasdien dalyvauja sprendimuose, kurie yra priimami. Esant reikalui teikia pasiūlymus, reaguoja į priimamus sprendimus. Tai nėra tik šventinis buvimas patrišku piliečiu, iškeliant vėliavą ar ateinant į renginį.
O koks esame kiekvienas. Sutikti pašnekovai atvirauja esą patriotai, nes nepalieka gimto krašto ir neišvyksta, pilietiški – nes atlieka bent kai kurias pareigas valstybei.
Plačiau klausyti laidoje.
Laidą parengė Vida Grišmanauskienė
