Klausyti gyvai

24:00 - 06:30

Nakties garso takelis

Pivašiūnų bibliotekininkė Marytė Burneikienė: „Buvusiems kolegoms linkiu gyventi čia ir dabar“

Pokalbis parengtas Viešosios bibliotekos vaizdinės informacijos rengimo darbuotojos Auksės Čyžiūtės

Vaikystėje svajojusi būti lietuvių kalbos mokytoja – tapo bibliotekininke. Kaip klostėsi bibliotekininkės kelias, kokie iššūkiai ir negandos tykojo pasislėpę ir kiek užsispyrimo reikėjo, norint vienoje vietoje išdirbti 38-rius metus. Apie ilgą ir nelengvą kelią pasakoja buvusi ilgametė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pivašiūnų filialo vyresn. bibliotekininkė/veteranė Marytė Burneikienė.

–Papasakokite, kas pastūmėjo į knygų platybes? O gal tai buvo išpildyta vaikystės svajonė?

–Nuo vaikystės mane supo spaudiniai. Gal tada knygų ir nebuvo namuose daug, tačiau laikraščių ir žurnalų visada užteko. Kiek prisimenu, tėvas nuolat skaitė, mama irgi labai mėgo skaityti, o mamos brolis netgi eilėraščius rašė.

Turbūt skaitymas ir knygos mylėjimas giminės kraujyje užkoduotas. Pradėjus lankyti mokyklą, atsivėrė Junčionių kaimo bibliotekos durys. Bibliotekininkė Stasė Vasiliauskienė mokėjo kiekvieną sudominti knygomis, ir nesvarbu, kokio amžiaus tai būtų skaitytojas. Kad pati tapau bibliotekininke, manau, dalį nuopelno skirčiau ir jai.

–Bibliotekoje išdirbote ilgus metus, ar tai vienintelė Jūsų  darbovietė?

–Ne. Keturis metus dirbau mokykloje, tuometiniais laikais studijavau Vilniaus pedagoginiame institute – norėjau tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vienu metu suabejojau, ar būsiu gera mokytoja? Būti bloga mokytoja nenorėjau, o knygų pasaulis visada žavėjo, viliojo, todėl, susiklosčius aplinkybėms, pradėjau dirbti bibliotekoje, pakeičiau ir studijų kryptį – tapau diplomuota bibliotekininke.

–Papasakokite, kaip prabėgo 38-eri darbo bibliotekoje metai?

–Bibliotekoje metai prabėgo turiningai – juk dirbau darbą, kurį mylėjau ir myliu. Žinoma, kaip ir kiekvienas darbas turi ne tik savo pliusų, bet ir minusų: yra darbų, su kuriais guli ir keliesi galvodama, kaip pavyks, ką dar pakviesti, pakalbinti, kaip apipavidalinti, ar suspėsi, o yra ir tokių, kuriuos atidėdavau iki paskutinės minutės vildamasi, gal to nereikės… Visada supo įvairūs žmonės: vieni pritardavo vienai ar kitai mano iniciatyvai, padėdavo kuo galėdami, kiti – pasišaipydavo. Iš visų jų mokiausi, stengiausi išgirsti ir suprasti.

–Kokiomis savybėmis ir gebėjimais turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs bibliotekininko karjeros kelią?

–Mylėti knygas (žinoma, jas ir skaityti) bei norėti žmonėms parodyti kitą, platesnį, įvairesnį pasaulį, kuriame ne tik juoda ir balta, bet yra tiek daug visokių spalvų ir atspalvių, reikia tik išdrįsti pasirinkti. Dar – labai reikalingos psichologijos žinios.

–Kuo Jums patiko darbas bibliotekoje? Kuo jis išsiskyrė iš visų kitų darbų?

–Darbas bibliotekoje niekada nebuvo tik knygų dėliojimas į lentynas, spaudinių išdavimas skaitytojams. Sakyčiau, kad tai nuo sniego nusikasimo, lapų nugrėbimo nuo bibliotekos tako iki didelių renginių, dabar – projektų rašymo ir jų įgyvendinimo, o po jų – bibliotekos grindų išvalymo – juk rytoj vėl ateis žmonės ir viskas turi būti savo vietose. Tuo, manau, ir skiriasi šis darbas nuo kitų, kad pats privalai padaryti viską nuo A iki Z. Žinoma, ko gero tai aktuali tik kaimo bibliotekoms. Namuose vėl skaityti, domėtis, nes jeigu rytoj manęs kažkas paklaus apie naujas knygas, naujus įvykius, o aš nežinosiu – man bus gėda…

–Ką dabar veikiate, kai laisvo laiko turite į valias? Gal atsirado laisvo laiko pamirštiems laisvalaikio pomėgiams?

–Kadangi mano darbas sutapo su mano hobiu, t. y. knygų skaitymu, todėl nelabai kas pasikeitė, tik daugiau laiko atsirado skaitymui. Žinoma, labai mėgstu pamatyti tai, ko dar nemačiusi, pabūti ten, kur nebuvusi. Deja, norai ir galimybės dažnai nesutampa…

–Kaip manote, kiek šiuolaikiniam bibliotekininkui svarbios profesinės žinios?

–Ne tik bibliotekininkui jos svarbios. Manau, kad kiekviename darbe to labai reikia. Ir tas žinias reikia nuolat tobulinti.

–Skaitantys žmonės – gražūs žmonės, ar būtina skaityti knygas, norint tapti bibliotekininku?

–Anksčiau neįsivaizduodavome neskaitančių bibliotekininkų. Kaip galima žmogui pasiūlyti paskaityti knygą, jei tu pats nežinai, kas joje parašyta… Žinoma, visko niekada neperskaitys net pats geriausias bibliotekininkas, bet stengėmės. Dabar kažkaip išmokome pasinaudoti knygų anotacijomis, skaitytojai tapo labiau savarankiški.

–Ko labiausiai pasiilgstate iš darbo bibliotekoje?

–Niekada negalvojau, kad pasiilgsiu vaikų šurmulio, kuris buvo „įsiėdęs į smegenis“, net jų krečiamų išdaigų, kurias vadinau nesąmonėmis. Deja, dabar to jau pradeda trūkti. Dar pasiilgstu mūsų bibliotekininkų susibėgimų, pasitarimų. Visai nesvarbu, kad kartais „gaudavom velnių“, matyt, taip reikėjo… Žinoma, pasiilgstu ir kolegų (ių), tarp kurių prabėgo gražiausi gyvenimo metai.

–Ar nebuvo taip, kad norėjote mesti darbą bibliotekoje?

–Buvo vienas kartas, kai maniau, jog man jau gana. Tiesiog buvau pavargus nuo nuolatinio bibliotekos patalpų keitimo. Kas kraustėsi į kitas patalpas, tas žino, ką tai reiškia. Pivašiūnų biblioteka per mano darbo joje metus kėlėsi iš vienų patalpų į kitas, jau net nežinau kiek kartų. Ypač buvo sunkus paskutinis kraustymasis dėl mokyklos remonto – turėjome išsikraustyti greitai, o kur – neaišku. Direktoriaus, viešosios bibliotekos kolegų, savo artimųjų dėka, viskas pavyko. Dabar, atrodo, jau nebepajėgčiau…

–Papasakokite apie bibliotekos istoriją, kur ir kada buvo įkurta pirmoji Pivašiūnų kaimo biblioteka?

–Pivašiūnų kaimo biblioteka buvo įkurta 1950 metais. Pirmasis bibliotekos vedėjas buvo J. Matačinskas. Tuo metu bibliotekoje buvo 1050 egz. knygų, biblioteka turėjo 60 skaitytojų, per metus išduota 675 egz. knygų. Po 15 metų, t. y. 1965 metais, bibliotekoje skaitė jau 656 skaitytojai. Daugiausia skaitytojų biblioteka turėjo 1969 – 1970 metais – 705. Tada daug jaunų šeimų kūrėsi Pivašiūnuose ir aplinkiniuose kaimuose. Tiesa, labai dažnai keitėsi bibliotekoje dirbantys žmonės. Dėl jų kaitos ir dėl pačios bibliotekos kraustymosi iš vienos vietos į kitą liko daug „baltų dėmių“ bibliotekos istorijoje.

–Jūsų palinkėjimas buvusiems kolegoms bibliotekininkams.

–Dėkodama likimui, kad mane „įmetė“ į tokį kolektyvą, buvusiems kolegoms linkiu sveikatos, gyvenimo džiaugsmo net ir mažuose dalykuose, gyventi čia ir dabar, nes niekada nežinai, ką atneš rytojus…

–Ačiū už pokalbį

Kitos naujienos

Alytuje vyksta mažasis kino ir kultūros festivalis „Scanoramos vasara“. Šiais metais kino stovykl...

Nuo Liepos 1 dienos prie Kauno kolegijos prijungta Alytaus kolegija.

Lietuvos gyventojai savo vaikui ar kitam mokyklą baigiančiam giminaičiui rekomenduotų pasirinkti ...

Naujai išrinktas europarlamentaras Aurelijus Veryga dirbs Europos konservatorių ir reformuotojų f...