Praeitis tarp mūsų: Alytaus žydų indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

„Praeitis tarp mūsų“ pasakojimai apie Alytaus žydų indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Laidoje – Alytaus kolekcininkų klubo nariai Gintaras Lučinskas ir Virginijus Oželis.

1918 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Alytaus žydų bendruomenė prisidėjo kuriant jauną valstybę ir jos institucijas. Dalis miesto žydų stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Kiti teikė materialinę pagalbą besikuriantiems lietuviškiems pulkams. Nemažą įtaką žydai darė miesto politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Nuo pat pirmosios miesto tarybos rinkimų žydai visada joje turėjo savo atstovus. 1920 m. vykusiuose savivaldos rinkimuose į Alytaus miesto tarybą išrinkta 17 narių, iš jų 7 žydai. Kopelis Šulmanas 1922–1923 m. buvo miesto burmistru. 1923 m. vykusio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Alytuje gyveno 6322 gyventojai, iš jų 1715 žydų.

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi lėšų ginklams įsigyti, sunku buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų. Kai kurie žydai sutiko remti kariuomenę į skolą, rizikuodami savo ekonominiu gyvenimu ir net gyvybe, galvojant, kad Lietuva laimės prieš priešus. Jie teikė Lietuvos kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę, grūdus. 

1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos krašto apsaugos ministro įsakymu įkurtas 1-asis pėstininkų pulkas, kuris nuo gruodžio mėn. dislokuotas Alytuje. Siekiant pritraukti kuo daugiau savanorių, tarp gyventojų buvo platinami atsišaukimai, raginantys stoti į kuriamą kariuomenę, karininkai vykdavo į Alytaus apylinkes agituoti jaunuolių. Pirmaisiais mėnesiais buvo sunkios sąlygos: trūko lėšų, amunicijos, aprangos, vokiečių kariai trukdė palaikyti tvarką mieste. Mendelis Bokšickis ir Šmuelis Beiralas padėjo pulkui įsigyti ginklų ir telefono aparatų. M. Bokšickis, sužinojęs apie vokiečių karių planus užpulti lietuviško pulko karius, perspėjo pulko vadovybę. 1919 m. vasario 12–15 d. d. vykusių Alytaus kautynių metu miestą dvi dienas buvo užėmusi bolševikinės Rusijos kariuomenė. Pora lietuvių kareivių nespėjo pasitraukti. Š. Beiralas padėjo jiems pasislėpti ir vėliau saugiai pasitraukti iš miesto.

Lietuvos valstybės centriniame archyve, Alytaus apskrities viršininko fondo 1936 m. byloje, saugomas „Apdovanojimo lapas“, kuriuo Alytaus miesto tarybos narys Šmuelis Beiralas pristatomas apdovanoti Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu 5-uoju. Teikimą apdovanoti pasirašęs Alytaus apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas.

Apdovanojimo lape pateikiamas „Smulkus pasižymėjimų ir nuopelnų aprašymas“:

Pasklidus gandams, kad Vilniuje susirinks lietuvių taryba, aktyviai su kun. Garmumi, dr. Janavičiumi ir kitais darydavo Alytaus mieste slaptus susirinkimus, kuriuose buvo aptariami Alytaus miesto tvarkymo reikalai, biednuomenės sušelpimo ir Alytaus mieste pirmų savanorių aprūpinimo klausimai. Susirinkus Alytaus mieste pirmiems savanoriams ir vėliau davė kariuomenei veltui maisto sandėliams patalpas, nežiūrint į tai, kad vokiečiai jam už tai grasino.

Be to, kilus vokiečių revoliucijai ir vokiečiams nepalaikant tvarkos Alytaus mieste ir pradėjus siausti plėšikams Alytaus mieste bei jo apylinkėse, samdė savo lėšomis asmenis ir pats aktyviai su jais persekiojo plėšikus. Jo buvo pasamdyti šie Alytaus miesto gyventojai: 1) Vincas Jacavičius, 2) Pranas Janauskas ir kt. Ginklus samdytiems ir savanoriams Alytaus miesto tvarkdariams gavo iš vokiečių. Šių ginklų dalis vėliau buvo atiduota mūsų kariuomenei Alytuje. Jo pasamdyti tvarkdariai Jacavičius ir Janauskas vėliau perėjo į policiją.

Bolševikams pralaužus frontą ir užėmus Alytaus miestą, mieste pasiliko du mūsų kariuomenės kareiviai, kurie nespėjo pasitraukti. Beiralas vieną mūsų kareivį aprengė savo drabužiais ir jis pabėgo iš Alytaus miesto, o antrą su šautuvu paslėpė savo namuose, kuris vėliau, bolševikams pasitraukus iš Alytaus miesto, grįžo į 1-mą pulką. Materialiai rėmė mūsų kariuomenę ir policiją. Be to, mūsų besikuriančiai kariuomenei yra suteikęs Alytuje daug naudingų žinių per kapitoną Bizoką, kuris tuo laiku Alytuje tvarkė kariuomenę.

Beiralas, būdamas stambus pramonininkas ir ūkininkas, Alytaus miesto ir apylinkės gyventojų tarpe turi gerą vardą, pasitikėjimą ir autoritetą. Yra valstybinio nusistatymo ir pilietiškai patikimas.

Vienas žymiausių Alytaus žydų buvo advokatas Mendelis Bokšickis. Jis pasižymėjo kaip aktyvus visuomenės narys ne tik tarp žydų, bet ir lietuvių tarpe. M. Bokšickis gimė 1898 m. vasario 13 d. Alytuje, buvo vienintelis vaikas pirklio Mordechajaus Bokšickio šeimoje. Mokėsi privačiai, vėliau Vilniaus gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo vertėju ir raštininku. Po Nepriklausomybės atgavimo baigęs teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, vertėsi privačia advokato praktika. Jau 1918 m. gruodžio 2 d. įvykusiuose Alytaus miesto tarybos rinkimuose M. Bokšickis buvo išrinktas deputatu. Antrą kartą į miesto tarybą išrinktas 1934 m. 

Vidaus reikalų ministerijos dokumentuose rašoma, kad M. Bokšickio veikla 1918–1919 m. buvo naudinga Lietuvai, jis buvo vienas iš vietos žydų inteligentų, nuo pat pirmųjų Lietuvos valstybingumo akimirkų nedvejodamas įsitraukęs į valstybės atkūrimo darbą. Dirbo Alytaus apskrities viršininko, apskrities milicijos vado raštinėse. Už aktyvią visuomeninę veiklą, darbą Lietuvos labui 1928 m. M. Bokšickis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu bei 3-čio laipsnio garbės ženklu „Artimui pagalbon“. 1932 m. buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio garbės ženklu „Artimui pagalbon“ (šį ženklą visoje Lietuvoje yra gavę tik 29 žmonės), o 1934 m. jam įteiktas „Estijos ugniagesių garbės ženklo“ aukso medalis.

1939 m. M. Bokšickis kartu su žmona, dukra ir sūnumi išvyko į Vilnių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui visa Bokšickių šeima atsidūrė Vilniaus gete. M. Bokšickis 1941 m. rugsėjo mėn. nužudytas Paneriuose. 

Du žydai kariai Motelis Kacas (g. 1901) ir Echomas Štramas (g. 1901) – Vyčio Kryžiaus kavalieriai, kurie 1923 m. kovo 19 d. buvo Lenkijos kareivių užkapoti kardais prie Kapčiamiesčio, Paliepių kaime – palaidoti senosiose Antrojo Alytaus žydų kapinėse (kapinės sunaikintos, kapai neišlikę). Jie tarnavo Alytuje stovėjusiame Lietuvos kariuomenės 11-ame Vilniaus pėstininkų pulke.

1927 m. įkurta Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS). Jos skyriai veikė visoje Lietuvoje. Alytuje buvo atskiri LKKSS lietuvių ir žydų karių savanorių skyriai. Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Alytaus skyrius įkurtas 1934 m. Šio skyriaus nariais 1936 m. buvo: Aizikas Azerskis, Motelis Chaikovičius, Mejeris Choroželskis, Faivelis Mackevičius, Kopelis Nemunaiskis, Šimonas Polivnikas, Elija Pružanas, Joselis Pružanskis, Reznickis, Meilachas Rubinšteinas, Mauša Slifkinas, Leibas Smolnickis, Lipskis Šepšelis, Kivelis Švarcbordas, Dovydas Vaisenbliumas, M. Valavičius, Dovydas Volovičius, Josifas Zupraneris ir Chaimas Žmudskis.

1936 m. pavasarį Prezidentas Antanas Smetona apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliais 7 pirmuosius Lietuvos milicininkus, tarnavusius 1918–1919 m. Tarp jų buvo net 3 žydai – Alytaus apskrities, Merkinės valsčiaus gyventojai: Beras Kadišas, Mendelis Drazneris ir Šleimė Katnickis.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Dalis žydų pateko į 1941 m. birželio 14–15 d. d. tremtinių sąrašus ir buvo ištremti į Sibirą bei kitus atšiaurias vietoves. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. 1941 m. liepos mėn. Alytuje gyveno 1231 žydų tautybės gyventojas. Rugpjūčio–rugsėjo mėn. Vidzgirio miške holokausto aukomis tapo daugiau nei 2200 Alytaus miesto ir apskrities žydų. Nedaugeliui pavyko išsigelbėti. Taip buvo sunaikinta alytiškių žydų bendruomenė, kelis šimtmečius kartu su kitais miestiečiais kūrusi ir puoselėjusi Alytaus miestą.

Autorius: Gintaras Lučinskas