Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Ankstesnėse „Praeitis tarp mūsų” laidose jau pasakota apie įvarius bandymus kurti Lietuvos Konstituciją, kurie taip ir netapo kūnu. Tad 1918-aisiais atkūrus Lietuvos valstybę tokio vieningo dokumento ir nebuvo. Tad 1918-aisiais metais lapkričio mėnesį paskelbti Konstitucijos pamatiniai dėsniai. Kokie jie buvo, kaip jie tapo 1922-ųjų Konstitucija, klausykite Kęstučio Tamulevičiaus pasakojimą.
Vaclovas Voveris-Žaibas – Dzūkijos legenda
Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrityje, Onuškio valsčiuje, Bakaloriškių kaime, ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje. Mokėsi ir baigė pradinės mokyklos 6 skyrius. Vokiečių okupacijos metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų.
Vaclovas Voveris 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų Jono Kazlausko, Vytauto Kuzmicko ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo iki 50 ir 70 kovotojų ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas.
1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 Vaclovas Voveris-Žaibas paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas.
Partizanai savo vadu Žaibu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus. Vaclovas Voveris-Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta apie 300 sovietų įgulos kareivių, per 40 karininkų ir stribų.
Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo po išdavystės 1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške. Palaikai niekinti NKVD būstinės kieme, palaidojimo vieta nežinoma.
Žaibo vardas okupantams kėlė siaubą. Jo drąsa ir ryžtingumu žavėjosi net priešai. Žaibas buvo sumanus partizanų kovos strategas. Jo išskirtinis bruožas – naudojo puolamąją taktiką prieš okupantus: ne tik prieš stribus, bet ir NKVD vidaus kariuomenę. Bendražygiai ir rėmėjai Žaibą laikė narsiu, ryžtingu ir teisingu vadu. Stebino jo idealizmas ir pasiaukojimas. „Gyvenk taip – tarsi nuo tavęs priklausytų visos Lietuvos likimas“,- tokiu credo vadovavosi Žaibas.
Klausykite Gintaro Lučinsko pasakojimą apie V.Voverį Žaibą.
