Klausyti gyvai

22:00 - 24:00

Vakaro dvelksmas

„Prie puodelio arbatos. Pakalbėkim…“ – dzūkiški pasibuvimai žadina praeities tradicijas

Alytaus kraštotyros muziejus kiekvieną šeštadienį iki pat Kalėdų kviečia į „pasbuvimus dzūkų kiemi“.  Renginių ciklas skirtas etnografiniams regionų metams paminėti. Apie dzūkiškus pasibuvimus kalbame su muziejininke Onute Sakevičiene.

Manau, kad senosios tradicijos, aukštinančios dorą žmogų, nuoširdumą, gerumą, turėtų būti pamatinėmis kiekvienos šeimos vertybėmis, kuriant šiuolaikinę šeimą“ – sako muziejininkė Onutė ir neslepia, kad jai pačiai senosios tradicijos yra labai svarbios. Ypatingai – Kūčių tradicijos, buvimas kartu, pasikalbėjimai.

Projektu „Dzūkų kiemas“ siekiama atskleisti ir padėti geriau pažinti savitą Dzūkijos etninę kultūrą, į ciklo renginius pirmiausia pritraukti jaunas šeimas, vaikus ir jaunimą, senelius parodant ir vaizdžiai demonstruojant, ką mes turime gražiausio ir vertingiausio.

Akimirkos iš dzūkiškų pasibuvimų. (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)
Akimirkos iš dzūkiškų pasibuvimų. (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)

Pasak O. Sakevičienės, pasibuvimai Kraštotyros muziejuje suteikia naujų spalvų senajai lietuvių etninei kultūrai ir tradicijoms. Į pagalbą pasitelkiant įvairius žaidimus, posakius, pasakas, dokumentinius filmus, susitikimų dalyvius siekiama sudominti, sukelti naujų emocijų tiems, kas lietuvių etninės kultūros nepažįsta, o tiems, kuriems ji pažįstama – priminti, kokia svarbi ši kultūra yra.

Renginių ciklą „Dzūkų kiemas“ sudaro 4 potemės: dzūkiškajai tautosakai skirta „Pasakoja dzūkai“, kulinariniam paveldui – „Šilinių, gruntinių ir panemunių dzūkų kulinarinis paveldas“, šventėms – „Gamtos ritmu“ bei dokumentikai „ Dzūkų papročiai kino juostose“. Nenumaldomai artėjant gražiausioms metų šventėms, Kraštotyros muziejus kvies gaminti kalėdinius žaisliukus iš šieno ir šiaudų. Tuo pačiu bus priminta, kaip namus puošė senovės lietuviai.

 

Akimirkos iš dzūkiškų pasibuvimų (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)
Akimirkos iš dzūkiškų pasibuvimų (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)

Etnologei, muziejininkei Vilmai Sinkevičiūtei senieji papročiai pažįstami iš labai arti: ji daugelį metų gyveno etnografiniame Musteikos kaime Dzūkijos nacionaliniame parke. Dabar jau gyvenanti Alytuje, Vilma sako, kad ir čia gyvenantys garbaus amžiaus žmonės yra tokie patys, kaip ir etnografiniame kaime.

Etnologės teigimu, senosios tradicijos pinasi su naujovėmis, tačiau labai svarbu išlaikyti ribą ir atsirinkti, ką reikia puoselėti, o nuo ko laikytis atokiau. Ji pasakojo, kad gyvenant etnografiniame kaime patirtis atėjo savaime. Muziejininkei ypač įsiminė pirmasis kartas, kai spanguoliavo Čepkelių raiste. Ją labiausiai nustebino garbaus amžiaus kaimynas, kuris raisto salose spanguoles rinko rankomis. Šias uogas bei grybus kaip dabar, taip ir anksčiau, žmonės rinkdavo pardavimui, nedidelę jų dalį pasilikdami sau. Uogautojus sujungdavo bendra daina, o štai grybauti žmonės eidavo šeimomis ir geriausias vietas žinojo tik šeimos nariai.

Popietėje „Savaitgalis su pasaka“ susirinko būrys vaikų. (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)
Popietėje „Savaitgalis su pasaka“ susirinko būrys vaikų. (Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.)

Etnologė papasakojo ir kitų įdomių dalykų apie grybavimą. Turbūt dažnam grybautojui yra pasitaikę apmaudžiai pražiopsoti kokį gražuolį baravyką, kai iš paskos einantis draugas ar giminaitis jį pamato. Vilma sako: „Kiekvienas žmogui yra skirta tik tiek grybų, kiek skirta, ir jis kito žmogaus grybų nemato.“ Senoliai sakydavo, kad jeigu atėjęs grybauti pirmiausiai pamatei mažą grybą, tai gali toliau nebegrybauti, nes nesiseks. Tas pats laukė ir tik įžengus į mišką bei užmynus ant grybo. Senolius gąsdino vadinamieji „grybų laumių ratai“. Žmonės, nesuprasdami, kodėl grybai auga ratu, dėl to kaltindavo raganas, laumes, o viduramžiais dėl to kentėdavo raganavimu kaltinamos moterys. Vėliau rasti tokį grybų ratą tapo laimingu ženklu.

Dar viena įdomi senovės tradicija – šienavimas. Muziejininkė V. Sinkevičiūtė pasakoja, kad vyrai į Čepkelių raistą šienauti išeidavo savaitei ar net dviems, jei žinodavo, kad vaikai papildys maisto atsargas. Vėliau moterys eidavo to šieno vartyti. Uogavimas ir šienavimas nepraeidavo be linksmybių: pasakojama, kad viduryje raisto buvo padarytos sūpynės, dirbantieji supdavosi, kad nebūtų liūdna.

Pasak etnologės, dar vienas pelningas amatas, kuris buvo žinomas tik Ūlos krašte, buvo drevinė bitininkystė. Atsiradus paprastesniems aviliams, toks bitininkystės būdas pamažu nyko. Tačiau ir dabar dar pasitaiko žmonių, užsiimančių senąja bitininkyste.

Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.
Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.

O šį šeštadienį, lapkričio 21 d. 14 val. Alytaus kraštotyros muziejus kviečia jau į šeštąjį renginių ciklo „Pasbuvimai dzūkų kiemi“ susiėjimą „Medaus skoniai“. Kviečiame pajusti  bei pasimėgauti medaus įvairove, natūralaus vaško aromatu. Jūsų lauks naudingi ir profesionalūs patarimai tiesiai iš bitininkų lūpų, paskaita apie bičių produktų galias žmogaus organizmui. Taip pat lauks žvakių liejimo dirbtuvėlės, kuriose seniausias liejimo būdas su lanku ir dar kai kas…

Bilieto į muziejų kaina – 2 € šeimai

Muziejininkes kalbino Vida Ramanauskaitė.

Laida „Prie puodelio arbatos. Pakalbėkim…“ kartojama šeštadieniais nuo 19 val.

 SRTRF-logo

Kitos naujienos

Alytaus apskrities policijos pareigūnai sulaikė iš užsienio į Lietuvą atgabentus 11 kilogramų kanapių.

Po žiemos atėjus pavasariui yra išbandymas tvarkant bei prižiūrint kaimų kelius. Alytaus rajone š...

Jaunosios kartos dainininkas ir muzikos kūrėjas Dovi Mi pristato naujausią savo darbą – kūrinį „C...

Per šventes ženkliai pasunkėja pirkinių krepšiai ir atliekų konteineriai. „Dar nebuvo tokių švenč...