Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Džiaugiamės, kad nepaisant epidemijos, galime skelbti šešioliktąjį prancūziško kino festivalį „Žiemos ekranai“. Festivalis prasidės vasario 18 dieną ir tęsis iki vasario 28 dienos.
Prancūzų kinas neabejotinai artimas, mylimas ir žiūrimas Lietuvoje – kino teatrų repertuaruose, namų kino platformose ir festivalių programose išskirtinai gausu dramų, komedijų, istorinių ir jau klasika tapusių filmų, sukurtų Prancūzijoje. Šis stiprus lietuvių domėjimasis prancūzų kinu yra, be abejo, didelis džiaugsmas, bet kartu ir nemenkas iššūkis festivaliui „Žiemos ekranai“. Išrankų ir jau puikiai su prancūzų kinu susipažinusį žiūrovą norisi pakviesti į kino šventę, kurioje netrūktų atradimų ir netikėtų kinematografinių momentų. Tiems, kurių pirmasis susitikimas su prancūzų kinų dar tik įvyks, palinkėti rasti tą filmą, kuris palies ir sužadins smalsumą atrasti labai turtingą kino pasaulį.
Festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė pasakojo, kad atrenkant filmus festivaliui galvoje skamba klausimai: ar filmo tema sudomins, ar personažų dramos sujaudins, ar siužetas įtrauks, ar filmo estetika, spalvos ir ir dialogų skambesys sužavės – tai tik keli klausimai, nuolat aidintys galvoje ruošiant festivalį ir atrenkant filmus. “Beveik pusmetį trunkantis programos sudarymo procesas yra kruopštus darbas, kurį lydi sveika abejonė, kantrybė, ir, svarbiausia, noras pasidalinti gražiausiais atradimais”- pasakoja Eglė.
Kadangi festivalis vyksta metų pradžioje, sudaryta programa neišvengiamai reziumuoja praėjusius metus, yra atspindys to, kas įdomiausio, netikėčiausio ir stipriausio įvyko kino industrijoje per praėjusius metus. Metai, švelniai tariant, buvo neįprasti. Neįvykęs Kanų kino festivalis ir didžiąją metų dalį uždarytos kino teatrų salėse Prancūzijoje neišvengiamai pristabdė naujų filmų premjeras. Bet veržlūs ir drąsūs kūrėjai sugebėjo prisitaikyti prie pandemijos sąlygų, tad ir programoje šiemet aštuoni Lietuvoje dar nerodyti filmai, aštuoni autoriniai kino pasakojimai, labai skirtingi tiek forma, tiek turiniu.
Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ programoje – aštuoni šiuolaikinio prancūzų kino filmai. Iš kurių net trys vakar buvo nominuoti Cezario apdovanojimams. Net aštuonias nominacijas gavo šiemet „Žiemos ekranų” programoje rodomas filmas „Antuanetė Sevenų kalnuose” („Antoinette dans les Cévennes”), rež. Caroline Vignal. Po vieną nominaciją taip pat gavo programos filmai „Milžiniška” („Énorme”), rež. Sophie Leterneur bei Nykstančios žuvys” („Poissonsexe”), rež. Olivier Babinet.
Trumpai apie festivalio filmus
Komiška drama „Visi ant denio” („À l’abordage” rež. Guillaume’as Bracas) pasakoja apie šių dienų Prancūzijos jaunuolius, netikėtai atsidūrusius vasaros atostogų nuotykio sūkuryje. Tai nuoširdus ir šiek tiek melancholiškas kelio filmas, kurio stiprybė – kasdieniškų dialogų skambumas ir aktorių vaidyba, žavinti paprastumu.
Visai kitokia yra „Papiša” („Papicha”,rež. Mounia Medour.). Tai dramatiškas ir spinduliuojantis gyvybe filmas, tikras energijos užtaisas. Autobiografinių užuominų nestokojančioje istorijoje – jaunos studentės kova už laisvę būti savimi ir siekti savo svajonių pilietinio karo alinamame 90-ųjų Alžyre.
Dar vienas pasakojimas apie jaunos merginos kelią į svajonių viršūnes nukels į Prancūzijos Alpes. „Slalomas” („Slalom”, rež. Charlène Favier) – tai drama apie profesionalios sportininkės paauglės intymų ir problemišką santykį su savo treneriu. Tai atidus žvilgsnis į bręstančią asmenybę ir negailestingą sportininko rutiną.
„Paprasta aistra” („Passion Simple“, rež. Danielle Arbid) – tai puikus įrodymas, kad literatūros kūrinio perkėlimas į didijį ekraną neturi nublankti originalui. Filme universiteto dėstytoja atvirai, neieškodama pasiteisinimo išpažįsta geidžianti vos pažįstamo vyro ir savo potyriais braižo nevaldomos aistros žemėlapį.
Geriausio praėjusių metų filmo apdovanojimą gavusi originalus ir išskirtinis filmas „Milžiniška” („Énorme” rež. Sophie Leterneur) nagrinėja nėštumo džiaugsmus, sunkumus ir paradoksus. Socialinių normų kritikuoti nevengiančios dramoje netrūksta absurdiškų dialogų, komiškų situacijų ir net dokumentiniui kinui artimų kadrų.
Mūsų kasdienybė pandemijos akivaizdoje daugeliui primena distopinį kino scenarijų, tad labai artimi turėtų pasirodyti filmo „Nykstančios žuvys” („Poissonsexe” rež. Olivier Babinet) personažai, gyvenantys netolimoje ekologinę apokalipsę patyrusioje ateityje. Gera žinoti, kad net ir distopinėje realybėje meilė lieka svarbiausiu kelrodžiu, atsakingu už žmonijos išlikimą.
Gana neįprasta „Žiemos ekranų“ programoje susidurti su siaubo filmo kodais žongliruojančiu filmu, bet „Tedis” („Teddy” rež. Liudovicas ir Zoranas Boukherna) – tai ne baimę varančių žiaurių scenų virtinė. Įprasto gyvenimo tėkmę trikdantys mistiški nutikimai tik prideda netikėtų spalvų šiai išskirtinei komiškai dramai.
Filmą „Antuanetė Sevenų kalnuose” („Antoinette dans les Cévennes” rež. Caroline Vignal) galime beveik oficialiai tituluoti mylimiausia praėjusių metų prancūzų komedija. Romantiškos idealistės kalnų žygis prajuokino ir sugraudino tūkstančius. Atėjo metas patikrinti, ar prancūzų ir lietuvių juoko ir romantikos receptoriai panašaus jautrumo.
Šiais metais festivalis pirmą kartą jis vyks internete. Platformose www.zmonescinema.lt ir www.skalvija.lt.
Daugiau informacijos galite rasti www.ziemosekranai.lt.
