Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox „Ši diena muzikos istorijoje” – atverskime drauge gruodžio 20-osios muzikos istorinių sukakčių kalendoriaus lapelį.
1947 – gimė amerikiečių sunkiojo roko grupės „Kiss” narys Peter Criss (Piteris Krisas). Pasipuošusi nežmoniškai spalvingais kostiumais ir makiažu, grupė savo pasirodymus paįvairindavo tirpstančio ledo, dūmų bombų, įmantraus apšvietimo, spjaudymo kraujais bei kvėpavimo ugnimi elementais, kurie užkariaudavo paauglių vaizduotę. Visgi, nereikėtų nuvertinti ir „Kiss“ muzikos – music shouldn’t be dismissed – tai buvo komercine prasme potencialo turintis, lyg kumščiu trenkiantis sunkusis rokas, pasižymintis išdailintais tekstais ir baladėmis, sustiprintomis garsių gitarų ir šleikštulį keliančių melodijų. Tai buvo viskas ko reikėjo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – grupės muzika atitiko ir roko, ir pop-metalo garsų laukiančią publiką. „Kiss“ buvo Gene‘o Simmons‘o (bosinė gitara, vokalas) ir Paul‘o Stanley (ritmo gitara, vokalas) kūrybos vaisius. Jiedu, anksčiau abu groję Niujorko sunkiojo roko grupėje „Wicked Lester“, į savo kompaniją pasikvietė būgnininką Peter‘į Criss‘ą (jis rado kvietimą į grupę žurnale „Rolling Stone“) ir gitarininką Ace‘ą Frehley, atsakiusį į reklamą, rastą „The Village Voice“. Nepaisant to, kad pirmojo 1973-aisiais įvykusio koncerto Manhetene metu, grupė atrodė labiau panaši į teatro trupę, „Flipside“ prodiuseris Bill‘as Aucoin‘as pasiūlė jiems savo vadybos paslaugas. Su grupe sutartį pasirašė neseniai dirbti pradėjusi Neil‘o Bogart‘o leidybinė firma „Casablanca“. 1974-ųjų vasarį „Kiss“ išleido debiutinį, grupės pavadinimo albumą, kuris JAV topuose pasiekė 87-ąją poziciją. Iki 1975-ųjų balandžio grupė išleido dar tris albumus ir pradėjo gastroliuoti, taip vis didindama gerbėjų būrį. Albumas, „Destroyer“, pasirodė 1976-ųjų kovą ir tapo pirmuoju platininiu grupės disku, jame taip pat buvo pirmasis į Top 10-uką pakilęs singlas, stipri Peter‘io Criss‘o baladė „Beth“. 1977-aisiais „Gallup“ atliktos apklausos metu „Kiss“ buvo pripažinta populiariausia Amerikos grupe. „Kiss“ manija buvo pačiame įsibėgėjime, todėl pradėta atitinkama komercinė kampanija. Pasirodė dvi komiškos grupės knygos, grupės makiažas, kaukės, stalo žaidimai, taip pat televizinis filmas „Kiss Meet the Phantom of the Park“. „Dynasty“ – tai albumas pasirodęs 1979-aisiais ir pratęsęs platininių grupės albumų seriją bei tapęs paskutiniuoju, kurį jie išleido originalios sudėties – 1980-aisiais „Kiss“ paliko Criss‘as. 2001-aisiais, gastrolių po Japoniją ir Australiją išvakarėse, Peter‘is Criss‘as staiga vėl paliko grupę, kaip spėjama, nepatenkintas dėl savo atlyginimo. Jo vietą užėmė „Kiss“ anksčiau jau būgnais mušęs Eric‘as Singer‘is, kuris, pasielgęs gana kontraversiškai senųjų grupės gerbėjų atžvilgiu, perėmė Criss‘o katžmogio makiažą (kadangi ir Frehley, ir Criss‘o makiažo dizainas priklauso Simmons‘ui ir Stanley, byla jam negrėse). Vėliau muzikinis „Kiss“ gyvenimas pasitraukė kiek į šalį, užleisdamas vietą įvairiausiems skandalams, diskusijoms ir spėlionėms.
1975 – Joe Walsh (Džojus Volšas) prisijungė prie grupės „The Eagles”. Amerikos muzikantas, dainų autorius, įrašų prodiuseris bei aktorius dirbo su trimis sėkmingomis grupėmis – „James Gang“, „Barnstorm“ ir „Eagles“, o taip pat solo veiklos metu talkino tokiems grandams kaip B.B. King bei Dan Fogelberg.
1993 – Los Andžele mirė „The Byrds” būgnininkas Michael Clarke (Maiklas Klarkas). Tai buvo populiari Amerikos roko grupė, susikūrusi Kalifornijoje, Los Andželo mieste, 1964-aisiais metais. Vizitine jų kortele tapo pop-roko stiliaus koveriai – Bob‘o Dylan‘o „Mr. Tambourine Man“ bei Pete‘o Seeger‘io „Turn! Turn! Turn!“, o taip pat ir originalūs kūriniai „I’ll Feel a Whole Lot Better“ bei „Eight Miles High“. „The Byrds“ populiarūs ir įtakingi buvo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje bei 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Kolektyvas derino britų invazijos skambesį su folk ir pop muzikos elementais. Jų kūryba taip pat paskatino tokių žanrų atmainų kaip folk-rokas, „space“ rokas, „raga“ rokas, psichodelinis rokas, „jangle“ pop, atsiradimą. Su jų 1968-ųjų metų albumu „Sweetheart of the Rodeo“, kuriame pasirodė ir Gram Parsons, siejamas ir kantri rokas. Po keleto sudėties pasikeitimų kolektyvas 1973-aisiais metais iširo. 1991-aisiais „The Byrds“ priimti į rokenrolo šlovės muziejų, o po grupės veiklos nutraukimo net keli jos nariai pradėjo sėkmingas solines karjeras. 2004-aisiais metais žurnalo „Rolling Stone“ sudarytame geriausių visų laikų atlikėjų sąraše „The Byrds“ atsidūrė 45-oje pozicijoje.
…geros muzikos niekuomet nebus per daug…
