Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

Rugsėjo 27 dieną Lietuvoje minima Socialinių darbuotojų diena. Kaip atrodo šių pagalbininkų darbo diena, ką reiškia padėti kitiems, „FM99“ pasakojo Vaclova, atlydėjusi į susitikimą vieną savo globotinių, buvusį Alytaus nakvynės namų gyventoją Andrių.

Kaip atrodo Vaclovos darbo diena

Vaclova dabar yra individualios priežiūros darbuotoja, anksčiau vadinosi socialine darbuotoja. Pareigų pavadinimas pasikeitė, bet darbas liko tas pats. Per dieną ji aplanko po tris žmones, darbo diena kruopščiai suplanuota.

„FM99“ su Vaclova susitiko, kai ji atlydėjo Andrių, pas padėti ji eina kelis kartus per savaitę, veža jį į ligoninę dializei ir parveža.

Visas Vaclovos darbo laikas suskaičiuotas minutėmis – kai ateina pas Andrių, ryte valandą užtrunka nuvežt į ligoninę, tada 15 minučių pareiti ir keliauja pas kitą savo klientą. Kartais žmonėms pagalba reikalinga ir savaitgaliais. Visą savo darbą ji žymi programėlėje – kada kur nuėjo, išėjo, kiek laiko užtruko, visa tai aiškiai matoma.

Labiausiai reikia bendravimo

Vaclova šiame darbe dar tik pusantrų metų. 17 metų ji gyveno Londone, sugrįžusi persikvalifikavo Daugų technologijų ir verslo mokykloje ir tapo socialine darbuotoja. Jai patinka bendrauti su žmonėmis, o bendrauti jos lankomiems alytiškiams norisi.

„Labiausiai nori bendraut pagyvenę žmonės, „sako, tu neplauk tų grindų, vaikeli, pašnekam“, – pasakoja individualios priežiūros darbuotoja.

„Mes tiesiog padedam žmonėms“, – savo darbą apibūdina Vaclova.

Dienų ir žmonių būna visokių

Taisyklės žmonėms, pas kuriuos lankosi socialiniai pagalbininkai, griežtos.

„Jeigu ateičiau pas Andrių ir rasčiau kompaniją, aš išeičiau ir paslaugų jam neteikčiau.“ – pasakoja Vaclava, tačiau su Andriumi tokių bėdų nėra, – „Jis labai pavyzdingas, smagu pas jį eiti, pasiskambinam, pasitariam, ką valgyt darysim“.

Tiesa, žmonių būna visokių. Jei charakteriai „nesueina“, lankomus žmones galima keisti, taip ir jai buvę jau triskart. Klientai taip pat gali keisti individualios priežiūros darbuotojus, jeigu jiems kažkas netinka.

„Kai pradėjau, buvo sunkiau, o dabar kažkaip… Kai pradedi, tai pasineri, labai nori padėt visiems, gera būt, o žmonių visokių yra ir kai gauni feedbacką blogą, tai… Bet tų dalykų buvo labai mažai, nusiteiki, kad pasaulio geresnio nepadarysi, ir stengiesi kažką daryt.“ – rankų nenuleidžia Vaclova.

Andrius – buvęs nakvynės namų gyventojas

Andrius, kurį atlydėjo Vaclova – buvęs Alytaus nakvynės namų gyventojas.
„Ištiko insultas, po keturių mėnesių atsidūriau nakvynės namuose“, – savo istoriją pradeda dabar jau buvęs benamis Andrius. – „Pasakė, trumpam, kol viską sutvarkys priežiūrai į namus“.

Bet Andrius sako supratęs, kad jam kitokios priežiūros reikia, tad pasiliko Alytaus nakvynės namuose ilgesniam laikui. Pasakoja, kad čia gyvenimas geras.

„Nuėjai pas socialines, paprašei valgyt – davė, jeigu pragėrei pinigus, tą pašalpą, o ten jiems trims dienos tos pašalpos užtenka, tai valgyt duoda, stogas virš galvos yra, nelyja, jeigu lietus – įleidžia vidun. Ten nustatyta, vasarą nuo 8 iki 19 valandos turi kažkur vaikščioti, bet jeigu lija įleidžia, būna, kad ir išgėrę pareina“, – neslepia Andrius.

Darbo nakvynės namų gyventojai nesipuola ieškot, nes, anot Andriaus, visi turi kokių nors skolų ar paskolų ir žino, kad jei pradės dirbti, iš jų bus išskaičiuojama.

„Kitas skolingas ne vienam antstoliui, bet kokiems penkiems per visus miestus, pasiims tą dalį, tai kas ten liks, tai ir nenori dirbt“, – priežastis atskleidžia pašnekovas.

Sodo namelį pardavė, pinigų neliko

Andrius artimųjų neturi, gyveno sodo namelyje, turėjo 6 arus žemės. Namelį pardavė jau gyvendamas nakvynės namuose, nes jis nebuvo pritaikytas neįgaliajam, o Andrius po insulto paralyžiuotas, juda neįgaliojo vežimėliu.

Į savivaldybę būsto pritaikymo Andrius nesikreipė, nors tokia galimybė yra. Sako, dar ir dėl to, kad norėjo gyventi bute, o ne sodo namelyje. Jam keliskart per savaitę Alytaus St.Kudirkos ligoninėje atliekamos dializės, tad važinėti iš sodo sudėtinga.

Kai pardavė būstą, pinigų naujam neliko, sumokėjo skolas anstoliams, tvarkė paminklą kapinėse, dar šen bei ten, sako Andrius.

Dabar jis gyvena socialiniame būste Žiburio gatvėje. Bėdų dėl būsto gavimo sako neturėjęs, dėl neįgalumo gavo jį be eilės. Gauna ir neįgalumo pašalpą.

Pagalbos jam pakanka, „jei būsi protingas, prašysi, tai ir gausi“, sako Andrius.

Andrių kalbino Vytautas Garbenčius, operatorė Edita Buinickienė

Sprendimų žurnalistika – „FM99“

Radijas „FM99“ šią vasarą pradėjo naujus tiriamosios sprendimais paremtos žurnalistikos projektus – daugiau dėmesio skirsime konstruktyviai į sprendimus, o ne tik problemas besiorientuojančiai žurnalistikai. Daugiau apie tai, kas yra sprendimų žurnalistika, skaitykite čia.

Visai netrukus publikuosime sprendimų žurnalistikos projektus apie tai, kaip benamystės problemą sprendžia Alytus ir kaip kiti miestai Europoje – Oulu (Suomija) ir Turinas (Italija), kokie sprendimai veikia ir kas padeda žmonėms išbristi iš liūno ir visuomenei būti saugesne. Čia sprendimų ieškome drauge su Italijos žurnalistais iš Turino „Lavialibera“.

Kitas projektas – apie moterų apsaugą nuo smurto. Ką keičia Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kitaip vadinama Stambulo konvencija, kas pasikeitė Vokietijoje, Brėmene, po konvencijos ratifikavimo. Brėmenas taiko sprendimus, kurie gali būti pavyzdžiu Alytui ir Lietuvai, tačiau Lietuva gali būti pavyzdžiu Čekijai, kurioje veikia vienintelis Moterų krizių centras Prahoje. Šiame projekte dirbame kartu su kitos šalies, neratifikavusios Stambulo konvencijos, žurnalistais iš Prahoje įsikūrusių „Econews“

Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda Europos žurnalistikos fondas.