Klausyti gyvai

13:00 - 13:35

„FM99“ kultūra

„Tarp kabučių“ – prestižinėje meno mokykloje studijuojanti alytiškė Ūla Kinderytė: „noriu muziką padaryti sava“

Vos šeši procentai stojančiųjų patenka į vieną prestižiškiausių pasaulio meno mokyklų – Niujorke esantį Džulijardą. Šiuo metu garsiojoje meno mokykloje studijuojanti vienintelė lietuvė Ūla Kinderytė sako, kad įstoti į Džulijardą prilygsta laimėti didelį tarptautinį konkursą.

Pirma pasakojimo dalis:

Antra pasakojimo dalis:

 

Alytiškė pasakoja buvusi labai nustebinta Amerikos švietimo sistema. Anot jos, ten visiškai kitaip nei Europoje – daugiau struktūros, daugiau veiklos, viskas „sustatyta į rėmus“, labai daug projektų. „Patirtis yra nuostabi“.

„Meistriškas pasiruošimas muzikos, teatro ar baleto srityse nėra tiesioginis bilietas į vieną garsiausių meno mokyklų. Muzikantų technika ir virtuoziškumas šiais laikais pasiekęs tokį aukštą lygį, kad tiesiog gerai grodamas nieko nenustebinsi. Reikia išsiskirti individualumu, kuo nors, kas sudomintų klausytoją“, – tvirtina smuikininkė. Galimybė atsirinkti elitinį ir tarptautinį studentų būrį yra vienas didžiausių Džulijardo pranašumų, kuriuos pakartoti kitoms meno mokykloms vargiai įmanoma. Kita vertus, puiki šios meno mokyklos reputacija ir itin aukštai vertinamas vardas – seniai užsitarnauti.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Mergina kartu su savo orkestru ruošiasi trims turams: į Nyderlandus, į Indiją ir į Naująją Zelandiją. „Bus ką veikti“,- šypteli barokinio smuiko mylėtoja Ūla Kinderytė.

Įstojusi į Džulijardo mokyklą Ūla jautėsi pakylėta ir įvertinta. Žinoma, finansine prasme, tai buvo dar vienas didelis išbandymas. Pirmaisiais studijų metais, pasak merginos, buvo labai sudėtinga, kadangi pirmakursiams negalima dirbti už mokyklos ribų. „Teko dirbti mokyklos pašto skyriuje. Tai buvo įdomi patirtis“, – juokiasi mergina, kartodama sau, jog jei iki šiol išgyveno, tiki, kad kažkaip išgyvens ir toliau, ji ėjo pirmyn.

Iš Lietuvos mergina pasakoja išvykusi todėl, kad švietimo institucijos skatina ne kūrybą ir talento lavinimą, bet paklusimą. O menas nepripažįsta jokių rėmų, priešingai – „autoritetų“ gali būti ir sužlugdytas. Tada ir renkiesi – atsisakyti savęs arba atsisakyti Lietuvos. Bent jau trumpam. – Kai buvau turbūt 9-erių, mama mane praktiškai per prievartą nutempė į meno mokyklą. Tiesa, ištvėriau tik trejus. Paklausta kaip ir kodėl pradėjo muzikuoti – barokinio smuiko mylėtoja sako, jog muzikuoti paskatino tėvai. Dar penkerių nuvedę į Alytaus muzikos mokyklą. „Jie ieškojo man papildomos veiklos, mat į darželį eiti atsisakiau“.

Kinderyte Ula_n
Įstojusi į Džulijardo mokyklą Ūla jautėsi pakylėta ir įvertinta

Anksčiau merginai teko studijuoti ir Londone. Paklausus, kokie skirtumai vyrauja tarp Londono ir Niujorko, ji atsako, jog dar nėra gerai pripratusi prie nei vieno, tačiau tarpusavyje šie miestai labai skiriasi. Visgi jos širdis linksta link Niujorko: „Londone yra paplitusi atskirtis tarp žmonių. Niujorke lengviau užmegzti pokalbį su žmonėmis. Jie bendrauja šilčiau“.

Dziulijardo mokykla
Džiulijardo meno mokykla (Nikodimos Millman nuotr.)

Didmiesčio gyvenimas išsunkia energiją, padaro žmones apatiškais. Tačiau Londone koncertų, spektaklių ir parodų lankytojų tikrai netrūksta. „Galbūt tai kompensuoja Londono kaip kultūrinio centro reputaciją, bet aš manau, kad žmonės šiais laikais kaip niekad ištroškę didelių kūrybinių užmojų ir šviežių idėjų. Pop kultūra persismelkia ir į klasikinę tradiciją, bet tai nebūtinai yra blogas dalykas. Aš manau, kad reikia priimti naujoves su šypsena ir deramu atvirumu, o kas nepatinka visada gali atmesti. Klasikinė muzika dažnai kaltinama savo „sunkumu“ ir „neįkandamumu“, bet aš manau, kad problema slypi tiktai jos reputacijoje – ji siejama su išskirtiniu statusu, sakoma, kad ši muzika skirta turtingiems ponams. Galbūt tokiame pasakyme gilioje senovėje ir buvo tiesos, bet šiais laikais privalu griauti stereotipus ir priartinti muziką prie žmonių. Šiuolaikinėje visuomenėje menui ir kūrybai negali būti jokių sienų.“

IMG_7332

Glazge smuikininkei teko dalyvauti Baroko operos projekte, kuris buvo pristatytas miesto pubuose: žmonės galėjo užsukti į barą ir gurkšnodami alų klausytis barokinės operos. Projektas buvo toks populiarus, kad teko padvigubinti pasirodymų skaičių. Taip pat vienas būdų rimtąją muziką padaryti „prieinamesne“ yra ieškoti naujų išraiškos formų ir muzikos sąsajų su dabartiniu gyvenimu. „Man labai patinka kūriniai ir projektai, vienijantys klasikinę ir šiuolaikinę muziką ir padedantys atrasti naujus atlikimo būdus“, – teigia alytiškė.

Dabar antraisiais studentės namais vadinamojoje mokykloje Ūla Kinderytė jaučiasi be galo laiminga: „Mano lūkesčiai buvo ne tik patenkinti, tačiau ir pralenkti“.

SRTRF logo

Kitos naujienos

Alytiškiai jau pamėgo kiną iš automobilio. Kiekvienais metais Alytaus dainų slėnio aikštelė virst...

Alytaus dizaino savaitė. Įžvalgos KARTU. 2022 m. gegužės 23 – 28 d.

Lietuvių kalba unikali ir ypatinga, ja komunikuojame tarpusavyje. Deja, kartais atsitinka ir taip, kad g...

Teatras, muzika, dailė… Šias ir kitas kultūros sritis SUJUNGS šiųmetė muziejų naktis Alytuje!  ...