Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Kai ateina tamsesnis metų laikas, spalvų gamtoje lieka vis mažiau, o medžių šakos į dangų tiesiasi tarsi rankos – viskas pasikeičia: oras, žemė, keičiasi ir žmogaus nuotaikos, o vėjas lyg ir atneša mintis apie amžinybę. Tad šioje „Tarp kabučių“ laidoje kalbėsime apie Ilges – Visų Šventųjų dieną ir Vėlines. Laidos viešnios etnologė Vitalija Vasiliauskaitė ir Lietuvos Nacionalinio kultūros centro tradicijų ir papročių žinovė Nijolė Marcinkevičienė. Klausykite pokalbio.
Pirma pasakojimo dalis:
Antra pasakojimo dalis:
Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją Mirusiųjų diena – Vėlinės. Vėlines lietuviai minėjo nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. O Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė.
Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja, jog „anksčiau, rudenį, po derliaus nuėmimo, kada jau visas derlius „sudagotas“, dalį savo užaugintų gėrybių reikėdavo aukoti savo mirusiems protėviams, nes mūsų senoliai tikėjo, kad būtent mirusių protėvių valia, visa kas gyviesiems yra gero duodama, tai yra duodama jų pagalba. Visas spalio mėnesis buvo skiriamas aukų atidavimui mirusiems savo protėviams. “
Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines buvo ruošiamos vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis protėviai norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.
Lietuvos Nacionalinio kultūros centro tradicijų ir papročių žinovė Nijolė Marcinkevičienė sako, kad anksčiau žmonės labai tikėdavo protėvių galia, kad jie yra kažkur kitur, kitam – stebuklingam pasaulyje. „Ten, jų manymu, jie įgyja tokių jėgų, kurių gyvieji neturi, todėl jie gali padėti ir užauginti gerą derlių. “
Tradicijos, kurios atėjo iš praeities ir saugomos mūsų – dar gyvos. Kiekvienas po mažą trupinėlį, po širdies šilumą, po vieną žvakelę ant artimųjų ir šalia esančio tuščio kapo, tereikia uždegti…
