Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Maždaug 5000 jaunuolių iš Lietuvos dalyvavo Sovietų Sąjungos invazijoje į Afganistaną, kuri prasidėjo 1979 metais ir tęsėsi beveik dešimtmetį. Šių vyrų istorijos – tarsi pamiršti Lietuvos istorijos puslapiai, kurių nenorėta vartyti, nes jie primena okupacinį laikotarpį ir primestą karą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šie vyrai tapo savotiškais svetimkūniais savo tėvynėje, buvo priversti kovoti ne tik su karo paliktomis traumomis, bet ir už teisę būti pripažintiems kaip tragiško istorijos laikotarpio aukos.
Priverstinė tarnyba svetimame kare
Garsinėje dokumentikoje savo atsiminimais sutikę pasidalinti pašnekovai prisimena, kad tuo metu karinės tarnybos Afganistane išvengti nebuvo galimybių. Dauguma jaunuolių tolimą šalį pasiekdavo po tris mėnesius trukusių karinio parengimo mokymų.
„Tai buvo suvokiama kaip internacionalinė pareiga, kurią privalu atlikti“, – sako Arūnas Kačkauskas, dabartinis Alytaus Afganistano karo veteranų klubo prezidentas.
Jis SSRS kare praleido daugiau nei pusantrų metų, dalyvavo paskutinėje konflikto stadijoje. Arūnas tikina, kad 1985–1987 metai buvo pagrindinis vadinamojo lietuvių šlavimo į Afganistaną laikotarpis. Jie išskirstyti po atskirus batalionus, o grupėse buvo nuo kelių žmonių iki kelių dešimčių. Pašnekovas prisimena, kad lietuvius sovietų karininkai itin vertino.
„Gal dėl kitokio mąstymo karo sąlygomis“, – svarsto Arūnas.
Visam gyvenimui liekančią patirtį išgyveno ir Virginijus Večerkauskas. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Afganistano karo jis prasitaria, kad tuo metu žinojo, jog karo tarnybos nepavyks išvengti.
„Aš supratau, kad bet kuriuo atveju teks atitarnauti, o tarnybos atidėjimas nieko gera neduoda“, – alytiškis prisimena, kodėl savanoriškai ėjo į karą.
Vytautas Lukšys – vienas pirmųjų lietuvių, patekusių į Afganistano žiaurumus. praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Prisimindamas Vytautas sako: „Pirmaisiais mano tarnybos metais tėvai nė nežinojo, kad aš Afganistane. Tuo metu vyravo požiūris, kad šie įvykiai greitai baigsis“.
Visi dokumentikos herojai yra gyvi istorijos liudytojai, kad karas taip paprastai nesibaigia. Jie skirtingomis aplinkybėmis dar mažiausiai kartą grįžo į Afganistaną.
Grįžo į naują šalį
Oficialiai Afganistano karas baigėsi 1989 metais. Daugelis sugrįžusiųjų į Lietuvą šį laiką vadina kultūriniu šoku. Kalbinti pašnekovai mena, kad tada jau aktyviai veikė Sąjūdis, formavosi iniciatyvinės grupės, ruošiančios dirvą šalies Nepriklausomybei.
„Plevėsavo trispalvė, televizija kritikavo komunistų partiją“, – netikėtai pasikeitusią situaciją prisimena V. Večerkauskas. Po karo žiaurumų grįžę afgancai greitai pajuto laisvės dvasią ir tapo neatsiejama jos dalimi.
„Čia – Sąjūdis, Baltijos kelias. Iš kur čia tokie dalykai? – tuometę savo nuostabą prisimena A. Kačkauskas. Pašnekovas sako, kad, dar nespėję susivokti naujoje realybėje, bendražygiai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. – Kai kurie afganai sulaukė Aukščiausios Tarybos atstovų prašymų padėti“, – tęsia Arūnas, pirmiausia išskirdamas dabar jau velionio Rimanto Ruzo indėlį, atliekant minavimo darbus.
Nesvetingas sutikimas
Pirmieji nepriklausomybės metai sugrįžusiems iš Afganistano buvo ypač sunkūs. V. Lukšio teigimu, karas ilgainiui buvo pasmerktas ir kritiškai vertinamas, o dar prieš nepriklausomybės atkūrimą garsiai kalbėta, kad jis buvo klaida.
„Neigiama nuomonė paveikė ir karo dalyvius, dėl to jie tapo tarsi svetimkūniai“, – kalba Vytautas.
Sovietinės valdžios žadėtos lengvatos – butas, pirmumas moksluose ar parduotuvėse deficitiniais laikais – tapo dar vienu nusivylimo šaltiniu. Šios lengvatos buvo numatytos tuometės ministrų tarybos nutarimu.
„Mes galbūt tik kiršinom liaudį, paprastą visuomenę“, – sako A. Kačkauskas. Jo teigimu, tuo metu vyravo nuostata, kad Lietuva į Afganistaną jaunuolių nesiuntė, taigi ir lengvatos nepriklauso.
Vieną tokių epizodų prisimena ir V. Večerkauskas, lygindamas šią patirtį su pažeminimo krepšeliu, mat su karo veterano pažymėjimu buvo galima iki kelių kartų per metus gauti majonezo, žirnelių.
Bendrystė kaip išgyvenimo strategija
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, sugrįžus paskutiniams lietuviams iš Afganistano, karo dalyviai pajuto poreikį vienytis. Dar 1988 metais Alytuje, kino teatre „Dainava“, įvyko pirmas susirinkimas, kuriame dalyvavo daugiau nei šimtas vyrų.
„Buvo pakili atmosfera, sakėme, jog kursime, darysime“, – pirmuosius užmojus jungtis į klubus prisimena V. Večerkauskas. Visgi, jo teigimu, klubams patalpų teko palaukti, vyrai rinkdavosi garažuose. Galiausiai Alytaus miesto valdžia pirmoji suteikė patalpas Afganistano karo veteranų klubui.
„Patalpos buvo nei šiokios, ne tokios. Patys kalėm vinis, remontavome“, – stovėdamas prie pirmųjų klubo patalpų Dainavos mikrorajone pasakoja V. Večerkauskas.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubas ne veltui laikomas vienu stipriausių Lietuvoje. Kaip sako dabartinis jo prezidentas, šio judėjimo ištakos gimė būtent Dzūkijos sostinėje, vėliau atsirado ir kituose Lietuvos miestuose. Pasak A. Kačkausko, apie 2005 metus nuspręsta klubo patalpose rengti muziejų.
„Norėjome visuomenei papasakoti apie karą savo akimis, – sako A. Kačkauskas. Muziejuje eksponuojamos to laikmečio uniformos, kiti nuo Afganistano karo neatsiejami atributai. – Nenorėjome visko laikyti spintose.“
llgas kelias į pripažinimą
Afganistano karo dalyviai ilgai siekė teisinio pripažinimo. Dar būnant formaliai Sovietų Sąjungos sudėtyje (maždaug nuo 1987 m.) jie buvo pripažinti Afganistano karo veteranais. Tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, kilo naujas siekis – būti pripažintiems nukentėjusiais nuo okupacijų, kaip ir tremtiniai. Pasak A. Kačkausko, statusą nebuvo lengva gauti, bet galiausiai jie pripažinti kaip nukentėjusiais.
„Mums buvo to maža, – tęsia Arūnas, prisimindamas, kad tuo metu buvo sudaryta darbo grupė, o įstatymo pataisa dėl veteranų statuso registruota Seime. – Tuo metu Seimo nariai ir profesoriai paaiškino, kad veterano statusas suteikiamas tam, kuris gina savo tėvynę. O mes, tarnavę okupacinėje kariuomenėje, kuri okupavo Afganistaną, negalime būti pripažinti veteranais.“
Traumų psichologija ir mokslinis pripažinimas
Ne ką lengviau Afganistano karą išgyvenusiems sekėsi gauti ir nukentėjusių nuo karo statusą. Tai palengvino po 2000 metų pradėtas tyrimas represijų padariniams nustatyti, jo metu taip pat buvo tiriama politinių kalinių ir tremtinių psichologinė būklė.
„Afganų lyderiai, sužinoję apie tai, kreipėsi su prašymu prijungti ir juos prie tyrimo, nes jautėsi niekam nereikalingi“ – pasakoja psichologė profesorė Danutė Gailienė, vadovavusi tyrimui apie Afganistano karo dalyvių patirtas traumas.
Ji prisimena, kad tuomet Lietuvoje vyravo afganams nepalankus fonas.
„Karas ne Lietuvos ir atsakomybė irgi ne Lietuvos už tuos žmones“, – trumpai tuo metu vyravusį požiūrį prisimena mokslininkė. Jos teigimu, net aukšti krašto apsaugos pareigūnai nenorėjo spręsti Afganistano žiaurumus patyrusių vyrų problemų.
Psichologė sako, kad tyrimui prasidėjus jauni doktorantai keliavo į karių stovyklas pildyti klausimynus. D. Gailienės teigimu, ilgai laukti pirmų išvadų nereikėjo.
„Rezultatai atskleidė, kad net praėjus vidutiniškai 17 metų nuo tarnybos, iki trečdalio afganų turėjo klinikinio lygio potrauminius simptomus: proveržius, košmarus, visą potrauminę simptomatiką“, – apibendrina profesorė. Pirmaisiais nepriklausomybės metais terminas „potrauminis stresas“ Lietuvoje buvo menkai pažįstamas, be to, kalbėti apie psichinės sveikatos problemas buvo gėdinga.
Šioje dokumentikoje kalbėję pašnekovai pripažįsta, kad vidines problemas karo dalyviai sprendė savaip. Nepaisant to, profesorė sutinka, kad šis tyrimas buvo unikalus atvejis, reikšmingai prisidėjęs, kad Afganistane kariavusiems lietuviams 2004 metais būtų suteiktas nukentėjusių statusas.
Psichologinio skausmo išraiškos
Daugeliui Afganistane kariavę vyrai ir šiandien asocijuosi su smurto ar alkoholizmo temomis. Kalbėję pašnekovai sutinka, kad anaiptol ne visiems pavyko integruotis, rasti vietą naujoje visuomenėje. Ne vienus metus Vilniaus Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininko pareigas ėjęs V. Lukšys teigia sulaukęs pagalbos prašymų.
„Kaip pirmininkas ne kartą sulaukiau žmonų ar draugių skambučių, prašančių paveikti vyrus, tačiau ne visada galėjau ką padaryti, nes tai – atskirų žmonių gyvenimai“, – pripažįsta pašnekovas.
Ne kartą ir Alytaus Afganistano karo veteranų klubo prezidentas A. Kačkauskas vyriškai kalbėjosi su karo bendražygiais. Pasak jo, kitaip nei fizinis, psichologinis skausmas išlieka.
„Daugelis jaunų vaikinukų grįžę užsidarė savyje, pradėjo vartoti alkoholį“, – sunkią integracijos realybę liudija pašnekovas.
Ne herojai, bet istorijos dalis
Patys pašnekovai nemano, kad yra herojai.
„Niekados nebuvom herojai… Koks kareivis, kariavęs svetimoje šalyje, yra herojus? Turbūt nė vienas“, – svarsto V. Večerkauskas.
Jų kelias sugrįžus po Afganistano žiaurumų nebuvo rožėmis klotas. Neigiama visuomenės nuomonė, kova dėl statuso ir siekis, kad jų istorija būtų neužmiršta ir pristatyta visuomenei. A. Kačkauskas sako, kad pirmaisiais metais sugrįžus iš Afganistano buvo ypač skaudu išgirsti kadaise autoritetais laikytų žmonių klausimą: „Kiek žmonių nušovei?“ Šiandien vyras supranta, kad šie klausimai dar gali kartotis, bet, kitaip nei tada, dabar jis jau turi atsakymą.
„Niekas mūsų nesupras, kas ten nebuvo“, – teigia A. Kačkauskas.
Rokas Simanavičius ir Žygimantas Didenka
