Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Ar gyvas Lietuvos kaimas? Kas ten vyskta? FM99 eteryje diskutavome su sūrininku Valdu Kavaliausku iš Puodžių ir žurnalistais Liudu Ramanausku ir Romu Sadausku.
Kaimo bendruomenė nevienalytė
Valdas Kavaliauskas kaime atsirado iš miesto. „Atvažiavęs į kaimą turbūt įnešiau į tą bendruomenę tam tikrų spalvų, skirtingų požiūrių“, – svarsto V.Kavaliauskas.
Šiandienos kaimas Lietuvoje labai įvairus ir spalvingas, labai skirtingos kartos, požiūriai į gamtą, darbą, valdžią, į tam tikras ideologijas, tai ir turtingumas ir kartu silnybė, nes norint susikalbėti ir rasti bendrus sprendimus kaimo teritorijoje tampa sudėtinga. Dauguma kaimo žmonių pensijinio amžiaus, gyvenę kitoje sistemoje, požiūriai su naujakuriais susikerta.
Valdas į kaimą gyventi atsikraustė ieškodamas taikos su gamta, aplinka ir kaimynais. Buvo įdomu, kaip kaime išgyventi nebėgiojant į miestą, pasakoja pašnekovas.
Nors laidos pradžioje Valdas pristatytas kaip sūrininkas, jis prisipažįsta, kad nebėra sūrininkas:
„Tai mano pirmas viešas prisistatymas kaip buvusio sūrininko, kuris 15 metų gamino sūrius ir gyveno tik iš to“. Jis sako, dabar galintis kalbėti plačiau apie tai, kas vyksta kaime ir kaip jame galima turėti gerą gyvenimo kokybę.
Kaimas keičiasi
Kaimas keitėsi per 19 metų Europos Sąjungoje. Dar kiti pokyčiai vyko pastaraisiais metais, pandemijos metu, kai nauja karta atrado kaimą.
„Europos Sąjunga man buvo atvėrimas vartų į pasaulį, pamatymas kitos kultūros, požiūrio, kitokios demokratijos, pilietiškumo ir tam tikro savarankiškumo, kaip nepriklausyti nuo valdžios institucijų bet turėti galimybę, laisvę, išlaisvinti save veikla, kuri tau gali būti įdomi. Ir kaime atradau būtent tą laisvę veiklai“, – pasakoja Valdas Kavaliauskas.
Pastaruoju metu vis dažnaius žmonės vasaromis pamėgo leisti laiką kaimuose, šalia miesto.
„Reiškia žmogus ieško ir supranta, kad gyvenimo kokybė kaime yra gera“, – kalba buvęs sūrininkas. Anot jo, dažniausiai į kaimą sugrįžta jau pasiblaškę po pasaulį, turintys patirties, su paaugusiais vaikais, ieškodami kitokio gyvenimo tempo.
„Kaime mažiau uždirbi, bet mažiau ir išleidi“, – juokiasi V.Kavaliauskas.
Dabar sugalvoję ūkininkauti kaime susiduria su žemės klausimu – jau susiformavę didžiųjų ūkininkų valdomi plotai, rasti gali nebent nedidelį sklypelį vaizdingoje vietoje ir tada galvoti, ką jame gali padaryti. Jis pats rinkosi gaminti sūrį dėl paprastos priežasties – tam nereikia daug žemės ar daug gyvulių, užteko nedidelės bandos ožkų.
„Norint užsidirbti kaime iš žemdirbiškos veiklos turi atsiminti , kad turi ne tik užsiimti žemdirbiška veikla, bet turi perdirbti ir parduoti“, – pataria Valdas. Anot jo, tai geba tikrai ne visi, tam reikalingos ir asmeninės vertybės, gebėjimas bendrauti.
„Sūrininkų judėjimas banguotas, bet jis toliau tęsiasi. Mes pabaigėme su žmona Rasa savo sūrininkų karjerą, tačiau dabar mūsų sūrinėje dirba naujoji kartą sūrininkų, kurie nuomojasi iš mūsų sūrinę kartu su Rasa kai meistre“, – pasakoja buvusiu sūrininku save vadinantis Valdas.
Naujieji sūrininkai iš Dargužių kaimo, kur laiko karves, o sūrius gamina Kavaliauskų sūrinėje. Tad amato ir idėjos perdavimas įvyko.
Sūrininkauti mokėsi Prancūzijoje
Valdas Kavaliauskas sūrininkavimo mokėsi Prancūzijoje, kur pora metų gyveno fermoje, kurioje buvo laikomos ožkos, karvės, buvo perdirbamas pienas ir gaminami sūriai. Čia ir pamatė, kad tai įmanoma.
„Pas mus susiklostė tradicija, kad kaime gyvenantis – tai runkelis, kuris gamina žaliavą. sugeba tik karvę melžti arba arti su arkliu ir daugiau nieko. Tačiau šiandien kaimas turtėja žmonėmis, kurie kūrybingi, intelektualūs, turi žinias ir išsilavinimą, kultūrą ir pajėgūs patys gaminti ir užsidirbti“, – stereotipus neigia Valdas.
Tikslas – maitintis vietos produktais
Dar vienas netipiškas tradiciniam kaimo įsivaizdavimui poelgis – ūkio perdavimas kitiems.
„Vienas iš tikslų buvo suorganizuoti, kad mūsų teritorijoje galėtume maitintis gerais produktais. Vienas atsiveža pieno, pagamina sūrį ir jau turim ką valgyti, kitas atsiveža mėsinius galvijus, gano mūsų pievose, žinom, kad turėsim mėsos. Kitas kaimynas turi vištų, dar kitas daržoves augina, mes pasisodinam sodą ir tokių būdu kuriasi masto ekosistema, kuri duoda svarbų gyvenimo kokybės aspektą“. – apie savo svajones pasakoja pašnekovas.
Verslas kaime
Verslumas kaime specifinis, žmonės vyresni, jiems reikia tam tikrų socialinių paslaugų, o jas geriau ir pigiau atliktų vietos gyventojai, nei biudžetinės įmonės, kurios apauga etatais, o darbui su žmogumi lieka mažai ir laiko, ir finansų.
„Aš matau, kad yra didelė perspektyva žiūrėti į verslą kaip teritorinį, į paslaugas, kurias vieni kitiems galim atlikti ir tada mažiau reikia finansinių resursų“, – svarsto Valdas. Tas pats su maistu – savo produktus pagaminę ir pardavę į išorę, vėliau keliauja jų pirkti į parduotuvę.
Nors Puodžių pensininkai neįperka aukštesnės klasės jo sūrinės produktų, bet Valdo siekis – kasdienio vartojimo produktai, kurie nebūtų brangūs ir prieinami visiems.
Anot jo, dažnai produkta išbrangsta dėl pakavimo, vežimo, dizaino, dėl to, kad tai nedidelis kiekis produkto su labai didele pridėtine verte.
Kiekvienas važiavimas į Vilniaus mugę ir pardavimas sūrio ten, jo kainą smarkiai iškelia vien dėl važiavimo ir laiko praleisto parduodant. Tad reikia perprogramuoti savo mąstymą, kalba pašnekovai.
„Mes norim suburti mini bendruomenes, kurios galėtų tarpusavyje maitintis vietos produktais, Bendruomenių centrai galėtų būti ta vieta, kuri gali palikti produktus kitiems žmonėms“. – siūlo Valdas.
Per karantiną kilusi produktų krepšelių pristatymo idėja plečiasi, sparčiai daugėja ir internetinių parduotuvių, kurios apsiima tarpininko ir pristatytojo vaidmenį. Tačiau tai nėra visiškai tas pats, kaip produkto palikimas vietoje. Net atvažiuojantiems savaitgaliais gali surinkti produktų krepšelį ir kažkur jam palikti.
„Kai matau atvažiuojančius savaitgaliui, kai jie išsikrauna iš mašinų didelius prekybos centro maišus visada sakau – čia yra mūsų perspektyva“, – kad ir trumpalaikiai gyventojai yra vietos gyventojai primena Valdas.
Maistas ir jungia
Kiekvienoje kaimo parduotuvėje atvažiavusieji suranda tuos pačius produktus, kaip ir mieste, o aplinkiniai gyventojai nebūtinai linkę atverti vartus ir parduoti savo gamybos produktus. Kaimuose visiškai neorganizuota sistema, kuri padėtų galimiems vartotojams susirasti vietos tiekėjus.
Dalis kaimo bendruomenės tokioms idėjoms jau pribrendusi, sako V.Kavaliauskas, o pakeisti visų jis nesitiki. Atvažiavusieji taip pat norėtų vietinio maisto, dalis yra gyvenančių kaime nuo pavasario iki rudens ir apsirūpina kitokiais produktai internetu, tad šiais žmonėmis ir reikia pasirūpinti.
Kaimo bendruomenė nori to, ar ne, yra labai artima ir surišta, o maistas yra būdas tiems ryšiams megzti, kad gyventojai susitiktų ir bendrautų. Netgi karo atveju vietos apsirūpinimas maistu yra atsparumo dalis. Nors bendruomeniškumas kaime keičiasi į geresnę pusę, norėtųsi greitesnio virsmo į solidarumą ir tarpusavio pagalbą.
„Geriausia bendruomenės mobilizacija tai turėti bendrą priešą arba bendrą tikslą“, – šypsosi Valdas. Atsitikus nelaimei žmonės ima burtis, tačiau jei visi ryšiai sunaikinti ir aplink tuščia erdvė, labia sunku tai sugrąžinti.
Pagalba Ukrainos sūrininkams
Valdas pasakoja apie Ukrainos sūrininkus, su kuriais nuolat bendrauja. Didelės sūrinės su problemomis susidūrė karo metu dingus elektrai. Nors pamelžti karves dar įmanoma, tačiau įprastu būdu atšaldyti pieno buvo neįmanoma, pienovežiai jo irgi nebegalėjo paimti, teko ieškoti išeičių.
Primelžiamos tonos pienos, o žmonės mieste ar kareiviai fronte nebeturi maisto.
„Mums teko grįžti į senus laikus, pažiūrėti kaip tradiciškai buvo gaminamas sūris Lietuvoje, Graikijoje, pabandėm surasti fetos sūrio receptus, kur gali beveik be jokios įrangos pagaminti sūrį, kurį pamerkus į sūrymą jis gali mėnesį stovėti ir nukeliauti net iki fronto“. – pasakoja V.Kavaliauskas.
Anot jo, nors tai atrodo elementarūs dalykai, tačiau kai tokios žinios ir kompetencijos prarandamos ir visko tikimasi tik iš parduotuvės, kritiniais atvejais išeičių nebelieka o žmonės tampa priklausomi.
