Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Julija Pajevska arba Taira, taip ji vadinama Ukrainoje o dabar žinoma ir visame pasaulyje, į nelaisvę buvo paimta Mariupolio gatvėje kovo 16 dieną. Ji buvo išlaisvinta po trijų mėnesių.
„Paskutinėmis dienomis aš mačiau degantį miestą, sugriautus gyvenamųjų namų kvartalus, išdaužytus ir degančius, mačiau mirštančius žmones, mačiau kalnus lavonų gatvėse, mačiau mirštančius, tie srautai sužeistųjų ligoninėje, nuolatinis srautas, juos veža ir veža, ligoninė perpildyta, medikamentų papildymo nėra, baiginėjasi nuskausminamieji, kai kurias operacijas teko daryti su minimaliu nuskausminimu, neužteko visiems.
Tai kas vyko Azovstalyje po to, jau be manęs, ten išvis chirurgines operacijas be narkozės darė, amputacijas ir rimtas chirurgines intervencijas. Tuo metu humanitarinį krovinį laikė Berdianske ir neleido į Mariupolį. Ten buvo medikamentai, maistas, vaikų maistas ir viskas, kas reikalinga. Visas konvojus stovėjo Berdianske ilgiau kaip mėnesį ir jo taip ir neįleido į Mariupolį.“
Iki karo Taira buvo aikido trenerė ir dizainerė. Nuo 2014-ųjų savanorė ir paramedikė Donbase, aštuonerius metus gelbėjusi karių ir civilių gyvybes. Taira subūrė savo komandą Tairos angelai. „ArmyInform” duomenimis, vien nuo 2019 m. ji išgelbėjo daugiau kaip 500 Ukrainos karių.
Ji – Ukrainos liaudies didvyrė, apdovanota už humanitarinį dalyvavimą antiteroristinėje operacijoje bei daugybe apdovanojimų iš įvairių ginkluotųjų pajėgų padalinių. Mariupolyje Julija padėjo sužeistiems per Rusijos kariuomenės apšaudymą ir bombardavimą. o jos nufilmuota medžiaga liudija rusų kariuomenės nusikaltimus bei tai, kad ji stengėsi gelbėti abiejų šalių sužeistuosius.
Su Taira susitikome Europos Parlamente Briuselyje, kuri ji dalijosi tuo, ką matė. Diskusija, kokia kalba kalbėti baigėsi paprastai:
„Mes naudojam rusų kalbą kaip trofėjinį ginklą, nes kariniais trofėjais mes žudom okupantus, atėjusius į mūsų žemę, taip pat ir rusų kalbą mes galim naudoti kaip trofėjų.“ – pareiškė Julija, nes svarbiausia, kad ją išgirstume ir suprastume.
„Aš labai daug pasakoju, ir JAV Senate pasakojau. Man tai kaip žaizda, ji pradeda gyti, užsideda šašas ir neleidi jai užgyti. Kiekvienąkart, kai pasakoju ir prisimenu, aišku, tai papildoma trauma, bet aš suprantu, kaip svarbu pasauliui papasakoti apie pavojų, nes tai gresia ne tik Ukrainai. Man labai svarbu, kad pasaulis sužinotų apie problemą ir kad visos šalys išvengtų tokio likimo. Kol kas tai tik Ukrainos problema – tiesioginis karinis kontaktas, bet tai gali nutikti ir taip pat jums.
Apie savo patirtį nelaisvėje Julija daug nepasakoja, tai ne tik negijanti žaizda, bet ir vykstantis tyrimas.
„Kalbu tik tai, ką kalbėjau ir iki to, nes vyksta slaptas tyrimas apie kankinimus, apie vertimą prisipažinti kaltę ten, ko aš nedariau, Jiems nereikia įrodymų, jiems pakanka kankinimais išgauto prisipažinimo, kad žmogų teisti. Tai nieko bendro nei su žmogaus teisėmis nei su bendražmogiškomis vertybėmis neturi.“
Klausiama, ką patyrė tardoma nelaisvėje ir ko siekė jos kankintojai, Taira sako, kad ištrinti nuo žemės paviršiaus Ukrainą, tokio tikslo neslepia ir Putinas.
„Juk Putinas sakė, kad Ukraina neegzistuoja, prieš pora mėnesių vienoje iš savo kalbų jis iškėlė tą mintį. Tikriausiai jie nori, kad mes visi mirtume ir viskas, kad gautų teritoriją, kad primestų savo nuomonę. Tas pats vyksta didesnėje dalyje šalių, kur pasiekia Rusijos propaganda, tai istorijos keitimas. Jūs žinot, kad istoriją rašo nugalėtojai. Jie dar nelaimėjo, bet jau bando perrašyti istoriją, kurioje Ukraina neegzistuoja kaip valstybė. Tarptautiniai įstatymai jiems taip pat nieko nereiškia. Kad Ukraina pripažinta viso pasaulio nepriklausoma valstybė, Rusijai nesvarbu.
Aš kartais galvodavau, ar jie išvis žmonės, manau, kad jie bepročiai, kad propaganda sunaikino jų kritinio mąstymo ir faktų analizavimo gebėjimus, jie tiesiog nesugeba to priimti.
Tam, kad sąžinė nekankintų, jie nužmogina kitas tautas. Jie mus vadina nacistais, fašistais, sataistais – naujas toks naratyvas, kad mes dabar satanistai, ir jūs taip pat, visa Europa, visas pasaulis satanistai. Įrodymai nereikalingi, pakanka pavadinti ir viskas. Vis tai daroma savo žiaurumo pateisinimui, jie jus padaro ne žmonėmis. Fašistai jiems ne žmonėmis, tad juos galima kankinti ir žudyti, o kad mes ne fašistai, jiems nereikia įrodymų, nes taip Putinas pasakė.“
Taira gelbėjo ne tik ukrainiečius. Taip pat ir į nelaisvę papuolusius rusus, girdėjo ir jų pasiteisinimus.
„Vis ta pati daina, tą patį girdžiu ir dabar, kai mūsiškiai juos kalbina – mes vykdėm įsakymus, ir viskas, visa jų kalba. Turėjau įsakymą ir jį įvykdžiau. Apie tai, kad nusikalstamų įsakymų galima nevykdyti, jie matyt negirdėjo.“
Prisimena ji ir Mariupolio gyventojus, kurie laukė išvaduotojų rusų.
„Yra turbūt neišgydomų atvejų, medicininėje praktikoje tai nutinka. Bet į tą pačią ligoninę, kai giminaičiai atveždavo sužeistus civilius, buvo atvejų, kai, pavyzdžiui tėvas atveža dukrą, rauda prie savo vaiko ir kalba, „po velnių, tai čia mūsų broliai, aš jais tikėjau, už ką visa tai“. Tuo pat metu vėl aviacijos smūgiai, jis susigūžia ir sako „grabe mačiau tokius brolius“. Tai žmogus, kuris laukė Putino, laukė rusų ir gavo visa tai. Aišku yra ir visiškai neišgydomų atvejų, bet paprastai pora aviacijos smūgių išgydo.“
Taira, kaip pasikeitei tu ir ukrainiečiai per tuos devynis mėnesius?
„O kam man keistis, aš neturėjau abejonių, kad viską darau teisingai, nes kas gali būti kiečiau nei ginti savo šalį ir gelbėti savo žmones? Aš manau, kad tai aukščiausiais pašaukimas, tai daugiausiai, ką žmogus gali daryti, tiesa?
Ginti moteris, vaikus ir gelbėti sužeistuosius, nuostabu, aš laimingas žmogus. Nepaisant visko, kas su manimi atsitiko, ta patirtis, nors neįtikėtinai sunki, siaubingai traumuojanti, bet aš nenorėčiau jos atsisakyti, nenorėčiau pamiršti nei sekundės tam, kad jums papasakoti. Mes esam liudininkai istorijos, didžios žmonijos istorijos, mes visi vienijamės dėl šios tragedijos.
Didelis ačiū už pagalbą, nes tai ką jūs padarėt, ką daro Europos Sajunga, Amerika, Britanija, Ukrainos piliečių labui, paprastų moterų, vaikų, kurie bėga, gelbstisi nuo karo, ačiū už palaikymą, kitaip mes užspringtume ta srove.
Ir prašom dar šiek tiek pakentėti, nes žiema bus sunki, o jie gi tikrai neapsiramins su tais apšaudymais, pakentėkit dar mus šiek tiek, gerai? O paskui mes tikrai viską grąžinsim…“
Paklausta kaip keičiasi pati šalis, žmonės, netrūko anksčiau ir vidinių prieštaravimų, Taira nestokoja humoro jausmo.
„O! vidiniai ginčai tai mūsų nacionalinė sporto šaka. Kas daugiau padeda – aš daugiau padedu frontui, ne, aš daugiau frontui padedu, o aš daugiau sužeistųjų aprūpinau tvarsčiais, o aš dar daugiau, dabar visi varžosi, kas geriau padeda frontui.
Tad iš principo tauta susivienijo, žinoma, absoliučiai visi pasiruošę padaryti bet ką dėl pergalės, ir ne tik kariškiai, bet ir civiliai, ir vaikučiai uždirbinėja. Gal girdėjot, pas mus yra mergaitė, kuri žaidžia šaškėmis, ji Europos čempionė, tai ji gatvėse žaisdama šaškėmis uždirbo didelę sumą ir visus pinigus perdavė frontui.
Tad iš tikrųjų šalis susivienijo ir dėl to kaltas priešas, tai pašalinis poveikis, kurio jie neapskaičiavo.“
Pasaulio siunčiamą pagalbą Taira labai vertina, tik jos reikia dar labai daug, primena ji.
„Labai greitai baigiasi ginklai, jų labai daug. Todėl reikia dar daugiau ginklų, reikia priešlėktuvinės gynybos. Sistemos, kurias mums pastaruoju metu pristatė, veikia labai efektyviai, tai rodo ir paskutinis Kijevo apšaudymas, kai skrido per 50 sparnuotųjų raketų ir tikslą pasiekė tik mažas procentas, tai rodo, kokia efektyvi mūsų gauta priešlėktuvinė gynyba.
Beprotiškai už tai dėkingi, nes civilinės infrastruktūros naikinimas, kad žmonės tiesiog sušaltų žiemą, civiliai gyventojai, moterys, vaikai, seneliai… Galima suprast būtų kariuomenę, bet kai kalbama apie tautos genocidą, ar galima kalbėti apie Rusijos vadovų adekvatumą? Manau, kad ne, nes niekas su jais taip niekada nesielgė. O Ukrainos armija tikrai niekada nesitaiko į civilinę infrastruktūrą, gal kartą ar du buvo koks atsitiktinis pataikymas, bet tikrai ne specialiai.
Žinomi atvejai, kai Donecką apšaudė patys separatistai. Buvo juokinga, kai tardymo metu man sako, kad Ukrainos armija jau sumušta ir jos liekanos kažkur prie Ivano Frankivsko, vakarinėje Ukrainos dalyje, tu tik prisipažink ir visa tai baigsis, armijos nėra, šalies nėra, Zelenskis pabėgo, visi parlamentarai išbėgiojo, valstybė nebeegzistuoja.
Ir tada du smūgiai, skirtingai nuo to, kaip paprastai būna – šūvio garsas ir iškart ateinantis sprogimas, tai reiškia, kad patys į save šaudo. O čia – šūvio garso nesigirdi, girdisi tik sprogimas, ir akivaizdu, kad iš rytų. Aš suprantu, kad tai Ukrainos armija ir sakau, „ooo gerai pasiekia iš Ivano Frankivsko iki Donecko, kokia čia Ukrainos armijos tokia artilerija atsirado“. Tai rodo, kad jie meluoja, jie nuolat meluoja, kad pateisinti savo nusikaltimus jie pasiruošę bet kokiam melui. Tas melas pirmiausia skirtas pačios Rusijos žmonėms, tam kad juos įtikinti, kad viskas vyksta teisingai. Bet tai neteisinga, tai melas. Nebūna taip, kad viena tauta pati geriausia, o visi kiti niekšai.“
„Pamenat, kai nukrito lėktuvas Lenkijoje su valstybės vadovais, dar iki karo 2010-aisiais. Kaip tik pas mane svečiavosi pažįstamas prancūzas aikido treneris. Ta žinia ateina ir jis sako – koks košmaras, visa Lenkijos vadovybė žuvo, lėktuvas nukrito Rusijos teritorijoje. Sakau – aš tau garatuoju, kad jį numušė rusai. Tiesa tokia klaiki, kad jūsų sąmonė atsisako tuo tikėti, net jei matai akivaizdžiai, atrodo, kad taip negali būti.
Aš paprastai duodu pavyzdį, kai žmogui sako, kad jam ketvirtos stadijos vėžys, neišgydomas, o jis sako – nesąmonė. Tai tiesiog neigimas, mūsų sąmonė nepriima to ir neigia. Tokia baisi tiesa, kad ja neįmanoma patikėti.
Bet prisiminkim Trečiajį reichą ir pagrindinį postulatą – kuo baisesnis melas, tuo lengviau patikės tie, kam jis skirtas. Tas melas paskaičiuotas Rusijos gyventojams.“
Prie kūno tvirtinamą kamerą Julija Pajevska gavo 2021 metais, kad galėtų filmuoti „Netflix“ dokumentiniam serialui apie įkvepiančius žmones. Rusijos pajėgoms įsiveržus į Ukrainą Taira šia kamera ėmė filmuoti tai, ką matė. Per dvi savaites ji įrašė 256 gigabaitus medžiagos, kurią perdavė prancūzų naujienų agentūros AP komandai – paskutiniams Mariupolyje buvusiems tarptautiniams žurnalistams, vienas kurių kovo 15 dieną su medžiaga pabėgo, o kovo 16-ąją Tairą ir jos kolegą paėmė į nelaisvę. Tai nutiko tą pačią dieną, kai rusams subombardavus teatrą su užrašu “vaikai” Mariupolio centre žuvo apie 600 žmonių.
Slapta išvežtus J. Pajevskos įrašus peržiūrėjo milijonai žmonių visame pasaulyje.
———
Tairai viešint Europos Parlamente čia Lietuvos organizacijai „Blue /Yellow“ įteiktas Europos piliečio apdovanojimas už pagalbą Ukrainai. Jį atsiėmė organizacijos įkūrėjas Jonas Ohmanas ir Žemyna Bliumenzonaitė.
Rusiją nugalėjusi demokratiška Ukraina dar geresnis mūsų saugumo garantas nei NATO, sako Jonas Ohmanas.
Briuselyje ir kalbėjome su Jonu apie Ukrainą ir jos žmones bei pagalbą jiems.
„Ukrainiečiai labiau nei tiesiog taikos nori nugalėti,“ – neabejoja Jonas Ohman.
Jonas Ohmanas ir Žemyna Bliumenzonaitė 
Jonas Ohman
Klausykite FM99 eteryje kiekvieną savaitę:
- antradienį 10.30 val.
- trečiadienį 18.10 val
- šeštadienį 17.20 val
- sekmadienį 12.10 val.
Suraskite ir „FM99 radijo podkasto“ epizoduose ir FM99 Youtube kanale:
https://www.youtube.com/c/RadijostotisFM99
Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
