Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Baimės – tai natūralus jausmas, kylantis, kai susiduriame su mums nesuprantamais ar grėsmingais dalykais. Vaikai dažnai bijo tamsos, pabaisų ar išsiskyrimo su artimaisiais, nes taip veikia mūsų instinktai ir aplinka. Suprasdami, iš kur kyla šios emocijos, galime lengviau jas įveikti ir jaustis drąsesni. Apie baimes „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ Eglė Malinauskienė kalba su gydytoja psichiatre Milda Musneckyte ir Alytaus jaunimo centro Jaunųjų žurnalistų kursų nare Livita Kuncaite. Laidoje išgirsite ir Alytaus Šaltinų progimnazijos 6D klasės moksleivių minčių.
Baimė – viena iš bazinių žmogaus emocijų, padedanti išgyventi ir saugoti save. Ji kyla susidūrus su tikru ar įsivaizduotu pavojumi ir įjungia organizmo gynybinius mechanizmus. Gydytoja psichiatrė ir psichologijos studentė Milda pabrėžė, kad „baimė yra gyvybę sauganti emocija“. Pasak jos, tai nėra silpnumo požymis, o signalas būti atsargiems. Baimė suaktyvina kūno reakcijas – padažnėja širdies ritmas, pagreitėja kvėpavimas, raumenys pasiruošia veikti – visa tai padeda žmogui pulti ar bėgti. Tai rodo, kad ši emocija – esminė mūsų išlikimui.
Vaikai radijo studijoje pasakojo apie įvairias savo baimes – nuo tamsos iki varlių ar greičio. Dalijosi ir patirtimis, kaip pavyko su baimėmis susidraugauti: viena mergaitė, anksčiau bijojusi tamsos, sąmoningai eidavo į tamsų kambarį, kol baimė sumažėjo. Kita prisipažino, kad bijo greičio, bet važiuodama greičiau „tiesiog įsikimba į durų rankeną ir užsimerkia“, – taip baimė menksta. Psichiatrė Milda patvirtino, kad toks metodas veiksmingas – „vienas iš mechanizmų yra bandyti ir daryti“, pamažu didinant iššūkius, kol baimė tampa valdoma.
Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems kalbėjimas apie savo baimes padeda jas suvaldyti. Milda pabrėžė, kad „išsikalbėti yra labai svarbu – ar su draugais, ar su mokytojais, ar su tėvais“. Savo patirtimi pasidalijo Livita, kuri nerimo prieš kontrolinius metu tiesiog skambina močiutei ir kalba, kol nurimsta. Artimųjų palaikymas, empatija ir nevertinantis klausymasis – esminės priemonės, padedančios nebijoti ir ieškoti sprendimų.
Nors baimė natūrali ir naudinga, ji gali peržengti sveikas ribas. Kai ji trukdo siekti tikslų ar įgyvendinti svajones, kai atsiranda panikos priepuoliai ar fobijos, reikėtų kreiptis į specialistus. Milda atkreipė dėmesį: „Jeigu baimė sustabdo nuo to, ką labai nori padaryti, tai jau yra problema.“ Ji priminė, kad gėdytis bijoti nereikėtų – „baimė leidžia mums būti atsargesniems“. Svarbiausia – suprasti, kad ši emocija yra mūsų sąjungininkė, o ne priešas, ir mokėti ją pažinti bei valdyti.
Laidai „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ laišką apie baimes parašiusi Milda Jacevičiūtė pasakoja:
„Turiu vieną, didelę, keistą baimę. Aš bijau paukščių, o ypač balandžių. Ir turbūt kyla klausimas: kodėl aš jų bijau? Tiesą pasakius, aš pati nežinau. Viskas prasidėjo seniai, manau, prieš kokius septynerius metus, kai buvau Italijoje, prie Gardos ežero. Ten su šeima valgėme sumuštinius ir šalia buvo gulbių, kurios norėjo juos atimti. Man buvo baisu ir nejauku. Tada kitą kartą su mama, jos bendradarbe ir bendradarbės anūku lankėmės Tado Ivanausko muziejuje Kaune. Išėję į lauką pamatėme labai didelį balandžių būrį, žmonės juos maitino, fotografavosi tarp jų. Bendradarbės anūkas nusifotografavo su jais, o mama man irgi liepė eiti į viduriuką. Aš atsisakiau, nebuvo kažkokios baimės, bet man buvo labai nejauku, kad jie mane apsupę.
Kartą su tėčiu ir sese buvome Nidoje, sėdėjome kavinukėje, ir ant mūsų stalo atskrido žvirbliai, kurie sau drąsiai toliau nutūpė ant mūsų kėdžių atramos, vienas netgi pavogė mano gruzdintą bulvytę. Pirmą kartą pajutau tikrą baimę, stresą ir pradėjau verkti. Tada visi pasijuokė, juokavo apie mano žvirblių baimę, tačiau jie nežinojo, kad ji kažkada taps viena iš mano gyvenimo problemų. Dabar man žvirbliai jau nebaisu, bet man tas prisiminimas paliko traumą. Nežinau, kur ta baimė buvo dingusi po Nidos, galbūt tiesiog pamiršta. Bet ji sugrįžo, kai buvau kelionėje Prahoje. Ten, kaip žinoma, yra labai daug balandžių, ir kai vienas praskriejo man prie pat galvos, aš bėgau nuo šaligatvio, kritau ir vos nesusilaužiau šonkaulio. Nuo tada kelionės ir didieji miestai tapo košmaru. Pamačiusi balandžius patiriu stresą, norisi bėgti ir kartais gresia pavojus mano gyvybei, nes bėgdama nežiūriu, kur bėgu. Paukščių baimė vadinama ornitofobija. Nežinau, kaip man susidoroti su ja, ją įveikti ir prisiminti tai kaip juokingą vaikystės prasimanymą”.
Savo laiške Erikas Zablackas rašo, kad žmonės yra labai jautrūs, todėl juos gali užvaldyti baimė:
„Mano nuomone, baimė yra emocija, kuri kyla, kai žmogus jaučia grėsmę savo saugumui, sveikatai ar gyvybei. Pavyzdžiui, netoli tavęs žmogus šaudo su ginklu, ir dėl to, kad tu jauti grėsmę savo saugumui, tu bijai. Žmogus dėl baimės gali prisigalvoti labai daug blogų dalykų. Nes baimė yra labai stiprus ginklas, kuris yra naudojamas įvairiuose karuose. Žmonės yra labai jautrūs, todėl juos gali užvaldyti baimė. Pavyzdžiui, ateini į mokyklą pasitikintis savimi, pasiruošęs rašyti kontrolinį, bet, pamatęs, kaip kiti jaudinasi, ir pats pradedi jaudintis. Taigi, baimė kartais gali žmogų išgelbėti, o kartais pražudyti”.
O jūs ar turite baimių?
