Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Vasara jau visai skuba keliauti pailsėti, kviesdama sugrįžti margaspalvį rudenį, vis atversdama atostogų albumus ir besidžiaugdama patirtomis akimirkomis. Kažkam vasara dovanojo daug neišdildomų įspūdžių, kažkam – ramybės ir tylos, vieniems ji buvo kupina kelionių, kitiems – tingaus poilsio namuose ar kaime… Jeigu per besibaigiančios vasaros mėnesius pavyko patirti kažką nepamirštamo ar atrasti naujo, turbūt galime drąsiai sakyti – vasara tiesiog nuostabi, tiesa? Galime tik įsivaizduoti, kokių ypatingų akimirkų patyrė grupelė alytiškių jaunuolių, susikrovusių kuprines ir liepos pabaigoje iškeliavusių į piligriminę kelionę, sutikti tūkstančius bendraminčių iš viso pasaulio, susitikti su popiežiumi Pranciškumi, prisiliesti prie pal. Karolio Akučio paslapties, eiti šventųjų keliais ir dar plačiau atverti širdies duris Dievui.
Juk liepos pabaigoje visą savaitę Romoje vyko Mišių patarnautojų iš dvidešimties Europos šalių susitikimas, kurį surengė Tarptautinė ministrantų asociacija. Čia iš viso pasaulio susirinko apie 60 tūkst. per Mišias patarnaujančių vaikų ir jaunuolių. Džiaugsminga šypsena puošia veidą sužinojus, kad didžiausia lietuvaičių grupė vyko iš Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios! Tad, įspūdžiams kiek nurimus, FM99 studijoje susitinkame su parapijos klebonu Ryčiu Baltrušaičiu bei vykusiais į kelionę jaunuoliais Gabrieliumi Zenevičiumi ir Pijumi Žukausku. Na, o ministrantas Erikas Zablackas, būsimas Šv. Benedikto gimnazijos šeštokas ir Alytaus jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursų narys, pasidalijo savo dienoraščio akimirkomis, įrašytomis kelionės metu, ir nuotraukomis!
Paklaustas, kaip apskritai kilo mintis pakviesti ministrantus leistis į tokią kelionę, klebonas Rytis sakė, kad idėjos autorius – ministrantų vadovas Vytautas Daunoravičius, kuris papasakojo apie internete esantį kalendorių, rodantį tiksintį laiką iki ministrantų susitikimo su popiežiumi Pranciškumi Romoje. Pasidalijus su klebonu savo svajone nuvežti į tokį susitikimą Šv. Kazimiero parapijos ministrantus ir sulaukus tvirto palaikymo, Vytautas pradėjo organizuoti kelionę, na, o „paskui mūsų parapiją pajudėjo visa Lietuva Romos link”, – sako R. Baltrušaitis. Pasiruošimo buvo daug, prie jo prisidėjo parapijos bendruomenė – ne tik organizaciniais klausimais, bet ir finansiniais – buvo renkamos lėšos, kad jaunimui būtų palengvinta piniginė našta.
Tokios kelionės, patirtys, susitikimai yra ypatingai svarbūs. Savo mintimis besidalindamas klebonas sako, kad tai labai suvienija bendruomenę, tikinčiuosius, o drauge stiprina tikėjimą. Ir pats iš kelionės grįžęs tarsi atjaunėjęs, įkvėpęs šviežio tikėjimo gūsio, R. Baltrušaitis dalijasi, kad bažnyčia, jo pajautimu, yra išalkusi tikro, gilaus tikėjimo, Dievo žodžio, prasmingo gyvenimo, skaidrios bendrystės tarp žmonių. Tai buvo galima pajusti ir piligriminės kelionės metu, kai į ją vykę berniukai, jaunuoliai, jų tėvai dalijosi savo mintimis, atvėrė širdis kelionės metu. O juk kelionės, į kurią kvietė Popiežius, dienų tema ir buvo „Su Tavimi”!
Nors visa kelionė buvo kupina patirčių, Pijus dalijasi, kad didžiausią įspūdį jam paliko susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi, džiaugsmingas to laukimas aikštėje, aplink sklandanti bendrystė, skambanti muzika, pakili nuotaika. Į savo gyvenimo atminčių stalčiuką vaikinas įsidėjo ir apsilankymą Asyžiuje esančioje bažnyčioje, kurioje ilsisi palaimintasis Karolis Akutis: „Karolis daugiausiai gėrio įdėjo man į širdį. Net nelabai sekundei supratau, kad jis miręs, galvojau, kad jis miega”.
Ministranto tarnystę Šv. Kazimiero bažnyčoje pradėjęs įkvėptas brolio pavyzdžio, Pijus sako, kad be tikėjimo jis negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo, Dievas jam yra kaip geriausias draugas, padrąsinantis, sustiprinantis, palydintis teisingu keliu.
Gabrielius dalijasi, kad visa kelionė paliko daugybę įspūdžių, bet labiausiai širdį palietė pal. Karolis Akutis, jo artumas, jausmas, kad esi šalia draugo, bičiulio, kurio net amžius toks pats, kuris darė stebuklus neturėdamas jokio titulo. Į atmintį įsirėžė ir galimybė lipti laiptais, kuriais Kristus nešė kryžių, eidamas pas Poncijų Pilotą. Ant tų laiptų vis dar yra Jėzaus kraujo lašai, – tai ypatingai paliečia. Pasak G. Zenevičiaus, galimybė keliauti ir apsilankyti tose vietose, kur gyveno šventieji, stipria tikėjimą, jų pavyzdžiai įkvepia ir skatina būti geresniu žmogumi.
„Tikėjimas yra dovana. Aš ją turiu, nes Dievas man tą dovaną davė. Tikėjimas suteikia labai daug: pirmiausia, padaro tave geru žmogumi, nes, kad ir ką bedarytum, pamąstai, ne tik kokios bus pasekmės ir atsakomybės, bet ir ką tai duos man kaip krikščioniui ir ką duos kitam žmogui, kaip Dievas į tai pažiūrės”, – sako jaunasis ministrantas.
Kviečiame pasiklausyti pokalbio ir įkvėpti tikro, gyvo tikėjimo! O taip pat – paskaityti Eriko Zablacko kelionės dienoraščio eilučių, pamatyti jo įamžintas foto akimirkas!
Piligrimų kelionė į Romą. Dienoraštis.
Pirma diena. Liepos 28 d.
Piligrimų kelionės pirma diena. 10:30 val. nuvykome į bažnyčią pasiruošti Mišioms. Po Mišių nuėjome į kleboniją ir šventėme agapę. Tėvai mane palaimino kelionei, o klebonas davė visiems vienodas kepures su Lietuvos atributika. Tada visi įlipome į autobusą ir išvažiavome į oro uostą. Mūsų lėktuvas vėlavo, bet nuskridome saugiai. Kai atskridome, karštis buvo nežmoniškas. Atvykę į viešbutį visi susirinkome vienoje patalpoje ir kalbėjome apie mūsų rytojaus planus.
Antra diena. Liepos 29 d.
Piligrimų kelionės antrą dieną turėjome keltis labai anksti – apie 5 valandą ryto. Su Klaipėdos Švč. M. Marijos Taikos karalienės parapijos grupe išvažiavome autobusu į Asyžių. Atvažiavę nuėjome iki palaimintojo Karolio Akučio relikvijų. Ten mes šventėme Eucharistiją, po to ėjome iki Pranciškaus Asyžiečio bazilikos ir ten meldėmės. Tada buvo pietų pertrauka. Mes su draugais nuėjome iki restorano ir užsisakėme picų, jos buvo labai didelės, vos vos jas suvalgėme. Tada visi grįžome į autobusą ir išvažiavome atgal į Romą. Jau buvo vėlus vakaras, tad grįžę nuėjome pavakarieniauti. Visi pasiskirstė į grupes ir nuėjo į skirtingus restoranus. Vakare aplankėme Koliziejų ir nusifotografavome labai gražiose Romos vietose.
Trečia diena. Liepos 30 d.
Piligrimų kelionės trečią dieną kėlėmės apie 7 ryto. Išvažiavome vietiniu autobusu į Šv. Sebastijono katakombas. Iš pačių pradžių atvažiavę šventėme Eucharistiją. Tada vyko ekskursija, mums ją lietuvių kalba vedė Italijoje gyvenantis gidas Donatas. Sužinojome, kur krikščionys slėpdavosi nuo persekiotojų ir melsdavosi. Tada ruošėmės susitikimui su popiežiumi Pranciškumi Vatikane, Šv. Petro aikštėje. Buvo nepakeliamas karštis, apie 37 laipsnius, visi laistėsi save, gaivinosi, darė bet ką, kad negautų saulės smūgio. Labai apsidžiaugiau pamatęs, kad vanduo buteliukuose nemokamas. Po susitikimo su popiežiumi pakylėtos nuotaikos visi grįžome atgal į viešbutį ir suskubome pavakarieniauti.
Ketvirta diena. Liepos 31 d.
Piligrimų kelionės ketvirtą dieną atsikėlę, pavalgę, išsiprausę, išvažiavome troleibusu į visų Romon atvykusių lietuvių piligrimų susitikimą Santa Prisca. 10.00 – pradžia. Tada – katechezė. Po to – darbas grupelėse, o tada – pasiruošimas šv. Mišioms. Šv. Mišių homiliją vedė Telšių vyskupas Algirdas. Kai visi atsisveikino, mes ėjome aplankyti Aventino kalvą, ji labai graži, matosi beveik visa Roma. Pakeliui aplankėme ir Popiežiškąją Švč. Mergelės Marijos baziliką. Tada aplankėme dar kelias bažnyčias. Keliavome į Ispanijos aikštę, apžiūrėjome Trevi fontaną. Keliaudamas metro labai bijojau, kad kažką iš manęs pavogs, todėl laikiausi už visų savo daiktų. Kai grįžome, buvo jau 11 valanda, tad aš net nėjau valgyti, iškart ėjau į savo kambarį miegoti.
Penkta diena. Rugpjūčio 1 d.
Piligrimų kelionės penktą dieną turėjome labai anksti keltis, kad patektume į Šv. Petro baziliką. Atvykę mes turėjome pereiti patikrą. Po patikros vyko Eucharistija požemiuose, Lietuvių Gailestingumo Motinos koplyčioje. Ar jūs žinojote, kad tokia yra? Spėju, kad ne. Po Eucharistijos mes patyrinėjome Šv. Petro baziliką. O tada ėjome apžiūrėti požemių ir popiežių kapų. Vėliau kopėme į Bazilikos kupolą. Man laukti buvo labai karšta, tad aš su keliais savo draugais ir vienu suaugusiu nuėjome valgyti ledų. Kai pavalgėme ledų, susitikome su kitais, rašėme laiškus savo giminėms. Tada buvo pietūs, tad mes su draugais nuėjome į „McDonald’s“, nes jis buvo netoli. Anksčiau grįžę į viešbutį nusprendėme dar aplankyti Jėzaus Vardo baziliką, Šv. Baltramiejaus baziliką, seniausią Romos pėsčiųjų tiltą, Trastevere rajoną. Net negrįžę į viešbutį nusprendėme pavakarieniauti kinų restorane. Grįžę namo visi sugulė į lovas, nes buvo labai, gal net žiauriai, vėlu.
Šešta diena. Rugpjūčio 2 d.
Piligrimų kelionės 6 dieną po pusryčių išvykome į Subiako (vieta kalnuose, kur gyveno šv. Benediktas, dabar ten yra benediktinų vienuolynas). Keliavome kartu su Klaipėdos Švč. M. Marijos Taikos Karalienės grupe. 10 val. kalnuose vyko ekskursija ir Eucharistija. Ekskursija buvo italų kalba, o Eucharistija – italų ir lietuvių kalbomis. Grįžę į Romą atsisveikinome su kita grupe ir iškarto užėjome aplankyti Šv. Pauliaus bazilikos. Ten pamatėme labai daug popiežių. Anksčiau grįžę į viešbutį, turėdami jėgų mes su dviem draugais ir vienu suaugusiu važiavome į parduotuvę, joje aš nusipirkau daug saldumynų. Grįžę visi nuvažiavome į patį skaniausią picų restoraną, man taip atrodė, nes picos buvo labai skanios. Po vakarienės visi grįžome namo ir ėjome miegoti.
Septinta diena. Rugpjūčio 3 d.
Piligrimų kelionės 7 dieną atsikėlę važiavome į Konstantino krikštyklą, tada buvome Laterano bazilikoje, prie kurios man kažkuo smirdėjo. Perėjus patikrą mums parodė, kaip galima kalbėtis per sienas, ir čia buvo labai gražių paveikslų. Tada aplankėme Šventuosius laiptus, kuriais lipo Dievas, nešdamas kryžių pas Pilotą. Ir mes jais lipome tik ant kelių. Netoli Šventųjų Vartų buvo vieta, kur būdavo Mišios, todėl mes tenai šventėme Eucharistiją. Ir tada nuėjome iki Šventojo Jeruzalės Kryžiaus bazilikos, ją aplankę grįžome į viešbutį. Viešbutyje mūsų kuprines palaimino, o tada išvažiavome į oro uostą ir išskridome į Lietuvą. Atskridus mūsų laukė autobusas, kuris mus parvežė į Alytų. Alytuje mus pasitiko tėvai. Buvo ankstus rytas, tad aš grįžęs namo iš karto užmigau. Atsikėlęs apie 10 ryto, pajutau, kaip man džiugu būti namuose ir kaip aš pasiilgau visos savo šeimos. 18 val. šventėme Eucharistiją Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Po Mišių atrodė, kad visa tai įvyko tik per sekundę.
Tokia ypatinga kelionė. Lai jų bus dar daug! Giliai paliečiančių ir keliaujančiuosius, ir apie tai besiklausančiuosius ar skaitančiuosius!
