Klausyti gyvai

17:00 - 18:00

Tokia diena

Vėlinių tradicijos Lietuvoje. Kokios jos?

 
Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją Mirusiųjų diena – Vėlinės. Vėlines lietuviai minėjo nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko.
Kiekvienam kunigui leidžiama laikyti po trejas Mišias. Iš Evangelijos skaitomi Kristaus žodžiai, teikiantys amžinojo gyvenimo viltį. Vėlinių dieną tikintieji duoda išmaldos vargšams, kad šie melstųsi už mirusiuosius, puošia kapus gėlėmis, uždega žvakeles. Mišios tą dieną aukojamos ir kapinėse. Lietuvoje ilgai tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis.
DSC_0079
Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją Mirusiųjų diena – Vėlinės (Aušros Plonytės nuotr.)

Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines buvo ruošiamos vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis protėviai norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

 

Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį. (Nuotraukoje Simno bažnyčia. Linos Geluncevičiūtės nuotr.)

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius. Vėlų rudenį apmiršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia žiemai, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

 

 

 

 

Kitos naujienos

Alytaus sinagogoje vyko susitikimas su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru Eugenijumi Skersto...

Velykos – tai ne tik pavasario šventė, bet ir metas susiburti su šeima ir artimaisiais prie bendr...

Dalijamės greitais ir paprastais „FM99" komandos receptais jūsų velykiniam stalui. Išbandykite gr...

Velykos – puikus met...