Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Dzūkija garsėja ne tik miškais ir grybais, bet ir savita kultūra bei tradicijomis. Velykos čia visada buvo ypatinga šventė, lydima gilios pagarbos gamtai, senolių papročiams ir bendravimo.
Pasiruošimas Velykoms
Kaip ir visoje Lietuvoje, Dzūkijoje pasiruošimas Velykoms prasidėdavo nuo Gavėnios laikotarpio – keturiasdešimties dienų susikaupimo ir pasninko. Ruošiantis šventei būdavo tvarkomi ir puošiami namai, o Didįjį šeštadienį kūrenama krosnis, kepami tradiciniai patiekalai, vakare dažomi margučiai.
Dzūkės garsėjo kruopštumu marginant kiaušinius vašku. Dažniausiai naudoti natūralūs dažai: svogūnų lukštai, beržo lapai, ąžuolo žievė. Simboliai – saulutės, gyvybės medžiai, spirales ir paukšteliai – atspindėjo pasaulio tvarką ir gamtos ciklus.
Šventinis stalas – kuklus, bet su meile
Skirtingai nei turtingesniuose regionuose, Dzūkijoje stalas nebuvo ypač gausus, tačiau maistas buvo pagamintas su meile ir iš vietinių gėrybių. Ant Velykų stalo dažniausiai puikuodavosi:
- Kiaušiniai – marginti ir virti.
- Grybų patiekalai – grybai buvo svarbi dzūkų virtuvės dalis. Gaminami troškiniai, padažai, kepti grybai.
- Blynai ir košės – grikinių ar miežinių kruopų košė su spirgučiais, bulviniai blynai.
- Sūris – dažniausiai varškės, kartais gardintas kmynais.
Daugelis šių patiekalų liudijo Dzūkijos kaimo žmonių kuklų, bet išradingą požiūrį į maisto gaminimą.
Velykų rytas ir bendruomeniškumas
Velykų rytą dzūkai anksti keldavosi, apsirengdavo šventiniais rūbais ir eidavo į bažnyčią. Po pamaldų – šventiniai pusryčiai su šeima. Ant stalo būtinai būdavo dedamas šventintas maistas. Tikėta, kad toks maistas saugo nuo ligų ir nešvankumų.
Vaikai ypač laukdavo margučių ridenimo. Kai kur Dzūkijoje dar išliko paprotys keistis margučiais – kaip palinkėjimo ar draugystės ženklas.
Velykos Dzūkijoje visada siejosi su atgimstančia gamta. Po ilgos žiemos žmonės ištrūkdavo į lauką, jaunimas rinkdavosi žaisti lauko žaidimų, dainuodavo senąsias dzūkiškas sutartines, perduodamas iš kartos į kartą.
