Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Tos moterys, kurios išdrįsta kalbėti, kurios gali pasidalinti savo patirto smurto namuose istorija, kaip išgyveno, kokia tai trauma ir žala, ir kaip tai paveikia vaikus, gali padėti visuomenei suprasti, koks baisus yra smurtas šeimoje. „Išgyvenusieji“ – būtent taip vadinamos smurto artimoje aplinkoje aukos Vokietijoje, pabrėžiant ne smurtą, bet tvirtybę ir gebėjimą išsivaduoti. Vokietijos Brėmeno regiono sprendimus šioje kovoje papasakosime kitoje publikacijoje, šiandien dalijamės Alytuje gyvenančios Oksanos istorija.
ATAUJINTA: Šiuo metu Oksana turi normalų gyvenimą, kitą šeimą ir ją palaikantį vyrą. Jos košmaras praeityje, bet ji siekia padėti kitoms smurtą kenčiančioms moterims.
Dešimtmetis nuolatinio smurto
Oksanos istorija, kaip daugelio kitų moterų, gyvenančių su smurtautojais – metų metus kenčia įvairių formų smurtą, net išdrįsę kreiptis į policiją, pareiškimą atsiima ir toliau tęsia savo kančią, arba „neša savo kryželį“, kaip turbūt tenka išgirsti.
Tame košmare gyvena ir vaikai, įprasdami prie smurto – Oksana pati augo šeimoje, kur smurtas buvo kasdienybė, todėl toks gyvenimas atrodė normalus, kai kito normalumo nežinai.
Tačiau Oksanai užteko ryžto išeiti iš užburto rato, tada sutiko žmones, galinčius padėti ir po kelerių metų ji išsilaisvino – dabar apie savo buvusį gyvenimą kalba kaip apie tolimą košmarą, tačiau vis dar nesulaiko ašarų pasakodama, ką išgyveno.
Oksanos kova
Oksanos kova prasidėjo 2016 metais, nors jau buvo prasidėjęs judėjimas, siekiant apsaugoti moteris, tačiau dar daug mechanizmų, kurie yra dabar, neveikė, apsaugos orderis negaliojo, tad smurtautoją iš namų išveždavo parai, ir jis sugrįždavo namo. Vaiko teisių tarnyba ir baimė netekti vaikų gąsdino dar labiau, nei vyro smurtas.
„Aš buvau prigąsdinta vaiko teisėmis, kad tai yra didžiausias blogis, kad aš turėsiu jiems įrodinėti kokia aš mama, kodėl aš gyvenu su narkomanu, kodėl aš esu tokioje situacijoje.“, – prisimena Oksana.
Kai pirmą kartą išdrįso kviesti policiją, vyras siautėjo su peiliu, perdūrė jai koją, trenkė į veidą kumščiu, laikančiai kūdikį ant rankų. Tuo metu jau buvo išaugęs dėmesys kovai su smurtu, prieinama didesnė pagalba aukoms.
„Aš paskambinau policijai, buvau girdėjus, kad pagalba galima, nors nesitikėjau, kad kas nors pasikeis. Policija jį išsivežė, atvažiavo tyrėjas, nustatė smurto atvejį.“ – pasakoja Oksana. Ji buvo šokiruota, kai vežama į policijos komisariatą rašyti pareiškimo, buvo įsodinta į policijos automobilį ten, kur vežami nusikaltėliai.
„Aš buvau verkianti, drebanti, turėjau galvoti kur palikti vaikus, kurie matė visą smurtą, o mane veda ir sodina į automobilį. O kaimynai žiūri – kodėl tave veža, ką tu padarei?“ – skaudulius prisimena Oksana, kartu suprasdama, kad pareigūnai vykdo instrukcijas.
Pavyko ne iš karto
Tyrėjas Oksaną perspėjo, kad neatsiimtų pareiškimo, tačiau ji jau iškart žinojo, kad tai padarys, nes nematė kitos išeities: „Aš žinojau, kad taip lengvai vyras neišeis iš šeimos, jo nepasiims tėvai, dėdės ar tetos. Jis grįš į mano aplinką ir aš toliau turėsiu su tuo gyventi, aš turėsiu kentėti.“
Pareiškimą ji atsiėmė, bijodama didesnių problemų, nes vyrui grėsė du metai laisvės atėmimo. Iš Moterų krizių centro paskambino po 3 parų po įvykio, prisimena Oksana.
„Man reikėjo, kad tuo metu, atvažiuotų pas mane ir sakytų – važiuojame į kitą aplinką, į Moterų krizių centrą, kur būsi saugesnėje aplinkoje ir galėsi ramiai pagalvoti.“ – sako smurtą išgyvenusi moteris. Su tyrėju atvažiavęs psichologas, kuris paklaustų, kaip jaučiasi, ar turi kur išeiti iš tos aplinkos, kurioje buvo smurtas, būtų didelė pagalba aukai.
„Tas tris paras aš drebėjau. Aš nežinojau, kas su manimi bus, aš bijojau. Kai paskambino iš Moterų krizių centro, aš pasakiau, kad pati išprovokavau. Kelis kartus klausė – ar viskas gerai? Aš sakiau, aš pati kalta, nereikia pagalbos. Ir jie neturi ką atsakyti, priversti negali.“ – sako Oksana.
„Aš į tai žiūrėjau kaip į normą“
„Aš augau alkoholikų ir smurtautojų šeimoje. Aš į tai žiūrėjau kaip į normą, kad taip turi būti, bet labai norėjau kitokio gyvenimo. Man morališkai atsibodo toks gyvenimas.“ – pokyčių pradžia prisimena moteris.
Ji nusprendė eiti mokytis į Profesinio rengimo centrą ir ten sutiko Moterų krizių centro koordinatorę Irmą Treinavičienę, kurią vadina savo mokytoja. Specialistė iškart pastebėjo, kad moteris susigūžusi savo pasaulyje ir užmezgė ryšį su ja.
„Aš pajaučiau, kad ji man gali padėti.“ – sako Oksana. Prisipažino, kad labiausiai bijo Vaiko teisių tarnybos, be to, vis dar turi viltį, kad vyras pasikeis.
Ryžtas keisti turi pribręsti viduje
Tada prasidėjo darbas su savimi, reikėjo pajusti norą gyventi kitaip: „Turi sau padėti, niekas kitas nepadės, jeigu pats nenorėsi.“
Oksana matė, kad ne visi gyvena kaip ji, kad taip nevargsta, neturi skolų, ir suprato, kad pati nieko nedaro, kad kas nors pasikeistų.
„Supratau, kad aš gyvenu taip, kaip kažkam patogu. Patogu narkomanui, kad yra valgyti, kad yra prižiūrėtas butas. Bet savo namuose aš buvau įkaite, jam reikėjo tik dozės.“ – galiausiai ir sau pripažino Oksana.
Aš buvau įkaite savo namuose, jam reikėjo tik dozės.
„Su savimi dirbau 4 metus. Ir dar mintys nesusitvarkė, tam reikia stiprios pagalbos. Kai mano gyvenime atsirado mokytoja – mentorė, aš supratau, kad man reikia pagalbos. Atėjau į Moterų krizių centrą ir pasakiau, kad man reikia psichologės. Reikėjo ilgai psichologiškai save gydyti, iki šiol aš patiriu panikos priepuolius.“ – ilgą nueitą kelią pasakoja moteris.
Išsilasvinimo kelias buvo ilgas
Moterų krizių centre ji gavo psichologo ir advokato pagalbą ir 2017 metais pradėjo skyrybas, kurios truko dvejus metus, išsilaisvinti pavyko 2019 metais. Tačiau tik trumpam – atsirado vyras ir pareikalavo teisės bendrauti su vaikais – parašė prašymą Vaiko teisių tarnybai.
Daug kartų teistas, už narkotikų vartojimą, už pardavinėjimą, kitus kartus už vagystes vyras institucijai pradžioje nepasirodė netinkamas vaikams, nes galbūt jis pasikeitė, ir tėvas turi teisę bendrauti su vaikais.
Tačiau jam tai buvo įrankis toliau teorizuoti jau buvusią žmoną nors ir dukra kategoriškai atsisakė bendrauti. Galiausiai Socialinių paslaugų centro specialistai jau dirbę su vyru ir nusprendė neskirti vaikams susitikimo su tėčiu. Šeimai buvo skirta atvejo vadyba, o tai reiškė, kad pusę metų tiek mama su vaikais, tiek tėvas, bus stebimi – tikrinama gyvenamoji aplinka, ar vaikų rūbai ir batai pagal sezoną, ar yra maisto, kokios gyvenimo sąlygos.
Institucijų nejautrumas – dar vienas išbandymas
Tai buvo dar vienas kankinantis etapas, prisimena Oksana – institucijų nejautrumas ir neišlaikymas privatumo kėlė daug problemų.
„Atvykę specialistai sumaišydavo laiptines, klausdavo manęs pas kaimynus. Man prieš kaimynus reikėjo teisintis, kodėl manęs ieško instancijos. Jie man kėlė stresą, aš prašiau, kad pati ateičiau į įstaigą, nufilmuosiu vaikų maistą, lankomumą, aprangą, tik neikit namo. Noriu ramybės, pavargau.“ – pasakoja moteris.
Tarnybos leido jai pateikti vaizdo įrašus, tai leido atsikvėpti, tačiau atvejo vadyba nėra nutraukiama, net ir matant, kad šeima gyvena tvarkingai, mama rūpinasi vaikais, pati nieko nevartoja.
Viso proceso metu Oksana turėjo stiprų Moterų krizių centro palaikymą, tai leido tiek pačiai stoti į vėžes, tiek ir išsilaisvinti iš smurtautojo gniaužtų. Tačiau ir po to smurtas nesiliovė.
Persekiojimas tęsėsi ir po skyrybų
„Vyras gatvėje mane gąsdindavo, grasino, man grįžtant iš darbo jis pradėdavo mane persekioti. Sakė aš tave užmušiu, permiegok su manimi, tai atsiimsiu pareiškimą dėl vaikų.“ – gąsdinama Oksana vėl kreipėsi pagalbos į Moterų krizių centrą pagalbos, kuris nukreipė į policiją.
Vyras tikėjosi, kad jam bus suteikta galimybė priverstinai matytis su dukromis, tačiau policija galiausiai priėmė Oksanos pareiškimą ir pareigūnai persekiotojui išaiškino, kad jam gresia straipsnis už bandymą išprievartauti. Tik tada smurtautojas sustojo.
Oksana visą laiką pabrėžia, kaip svarbu susitvarkyti su savimi, kaip labai jai padėjo psichologo pagalba ir kad nuolatinis Moterų krizių centro palaikymas leido jai išsivaduoti. Visas Oksanos pasakojimas – video įraše Youtube.
Beje, ir Lietuvoje nuo Oksanos istorijos jau pokyčių yra – smurto šeimoje atvejais su policija kviečiama važiuoti kartu ir vaiko teisių tarnyba, taikomas orderis smurtautojui, jis pašalinamas iš namų dviems savaitėms, gerokai daugiau pagalbos išgyvenusiems smurtą. Tačiau darbo dar į valias.
„FM99“ publikacijose, skirtose kovai su smurtu prieš moteris, pateiksime ir pagalbos būdus, sprendimus, kokie daromi Vokietijoje, kokia pagalba teikiama Brėmene ir ką reiškia šaliai Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimas. Plačiau šis dokumentas ilgu pavadinimu žinomas kaip Stambulo konvencija.
Prie sprendimų žurnalistikos „FM99“ prisideda Europos žurnalistikos fondas.
