„Tai mū­sų is­to­ri­ja, o jos liu­di­nin­kų kas­dien ma­žė­ja“ – signataras Vytautas Kolesnikovas

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

Praėjo lygiai 31-eri metai, kai Lietuva 1990 metų kovo 11 dieną atgavo laisvę ir nepriklausomybę. Tarp LR Aukščiausios Tarybos narių, nepabijojusių galimų sankcijų ar neaiškaus rytojaus, buvo ir alytiškis Vytautas Kolesnikovas. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­reng­ė di­de­lę sa­vo ta­py­bos dar­bų pa­ro­dą. Tai gal­būt bus pas­ku­ti­nė jo dar­bų pa­ro­da, nes, sig­na­ta­ro pa­ste­bė­ji­mu, vis­kam at­ei­na sa­vas lai­kas…

„Gyvenom laukimu – kas bus, ką darysim. Kai vyko balsavimas buvo tik viena mintis – paskelbt nepriklausomybę, o po to pradėjom galvoti, ar išsilaikysim. Girdėjau iš kitų kolegų svarstymus: paskelbėm šiandien, pabūsim laisvi kol nesusems visų, nors dieną ar kitą, o po to bus kaip bus“ – prisiminimais dalijasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Vytautas Kolesnikovas.

 „Mes teisingai pasielgėm, kad iš karto paskelbėm Nepriklausomybę ir davėm impulsą kitiems. Ir žinoma, visi laukė ir stebėjo, kaip dabar bus – ar mus išvaikys, ar suims, ar išveš į Sibirą. Bet viskas praėjo”.