Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
Romualdas Vaitkus Lietuvos fotografijos gyvenime aktyviai dalyvauja nuo 1998 metų.
Autorius aktyvus ne tik kaip fotomenininkas, bet ir kaip organizacinės bei edukacinės veiklos puoselėtojas ir idėjų generatorius. Jis vadovauja Tauragės fotografų klubui „Fotojūra“, moksleivių foto-videostudijai „Kadras“, rengia Lietuvos bei užsienio autorių personalines ir grupines parodas.
Paroda „Fotografijos“ atidaroma kovo 3-iąją dieną Alytaus kraštotyros muziejuje nuo 17 valandos. Klausykite pokalbio su fotomenininku.
R. Vaitkus sukūrė fotografijų serijas:„Adakavo psichoneurologinis pensionatas“ (1999), „Tilžės šiokiadieniai“ (2000 – 2003), „Prisiminimai iš JAV“ (1995 – 2003), „Vizualūs laiškai Plaškiams“ (2004 – 2007), „Raukšlėtas laikas“ (2004 – 2013). Surengė 10 personalinių parodų bei periodiškai dalyvauja kolektyviniuose projektuose Lietuvoje ir už jos ribų (Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, JAV).
Fotomenininkas pelnė Tauragės apskrities garbės ženklą (2007), 2012 metais laimėjo konkurso ‚Lietuvos spaudos fotografija“ auksinio kadro apdovanojimą (kategorija „Gyvenimas“) bei gavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Tais pačiais metais jis tapo Tauragės „Metų žmogumi“.
Nors dauguma Vaitkaus fotografijų sukurta XXI a., jo kūrybinės strategijos glaudžiai siejasi su XX a. septintojo dešimtmečio suformuota lietuviškosios mokyklos tradicija, galima sakyti, kad fotomenininkas šiandienę fotografiją grąžina į jos aukso amžių. Dešimtojoje personalinėje parodoje jis pristato nuo skubančio ir globalaus pasaulio nutolusius personažus. Tuos, kurie liko savo tradicinėje egzistencijoje, nesiveldami į akimirksniu kintančio pasaulio žaidimus. Atrodo, kad autorius į šiuos beišeinančius žmones žvelgia su tam tikru ilgesiu. Apie fotografuotą Plaškių kaimą jis sako: „Kiekvienas Plaškių kampas savotiškai įdomus ir gražus, o čia gyvenantys žmonės nuoširdūs, paprasti. Buvo miela, nors ir labai trumpai, susipažinti su šio kaimelio gyvenimu ir, kiek įmanoma tiksliau, stengiausi jį užfiksuoti fotografijose“. Nerasime čia Vikšraitiškių „kaimo grimasų“ ir nykios degradacijos, bet kartu šiuose fotolakštuose nėra ir rakauskiško romantizavimo bei sutaurinimo. R. Vaitkų greičiau domina tiesiog vis dar esantys čia ir dabar ir dar nesiruošiantys pasitraukti.
