Klausyti gyvai

17:30 - 18:15

Savaitgalio promenada

Dzūkės dovana Vilniui ir skaitytojams

2023 m. kovo 3 d., 17 val., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje įvyks poeto Viliaus Dinstmano (Archangelo) knygos ,,Archangelas: esu tikras” pristatymas.

Vytauto Dranginio nuotr.

Knygos leidėja pasaulio alytiškė S.Avižienytė

Knygą surinko ir išleido poetė, pasaulio alytiškė, Alytaus ambasadorė Čikagoje Sandra Avižienytė. Dalijamės Sandros mintimis:

„Pradžioje buvo žodis, ir žodis tapo knyga.
Ilgai galvojau, kaip pradėti… pradėsiu nuo pabaigos žodžio knygoje, kurią sudariau ir
išleidau. Leidėjas turi tikėti savo autoriumi, savo poetu, prozininku… o rašytojas turi turėti turinį
– neįmanoma priversti ar prisiversti rašyti, jeigu to nėra tavyje. Žinau tai iš savo asmeninės
patirties. Galima prisėsti ir sukurti kažką, tačiau tai bus tik tekstas, surinkti žodžiai, ne poezija.
Poezija yra sielos kalba.

Džiaugiuosi, jog paaiškėjo Mėnulio soduose gyvenančio Archangelo tikrasis vardas – jis kuris laikas ir pats nesislepia po šiuo giliu ir dvasingu slapyvardžiu – vertu to, kas atsispindi jo kūryboje. Tikiuosi, jog ši knyga bus prasminga dzūkės dovana Vilniui ir skaitytojams, papildžiusi dar vienu autoriumi rašytojų gretas.

Vilius Dinstmanas (g. 1985 m. gruodžio 13 d. Smolenske) – mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, 2008 m. baigė technologijų ir dailės bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, 2017 m. – technologijų edukologijos magistro studijas Lietuvos edukologijos universitete. Jo kūryba spausdinta įvairiuose literatūriniuose savaitraščiuose. Kaip teigia autorius.“

Vilius Dinstmanas, Vytauto Dranginio nuotr.


Vilniečio Viliaus Dinstmano žodžiai jau daugiau nei 20 metų Archangelo slapyvardžiu įvairiomis formomis skamba ne tik etinėse rašykų* erdvėse, Bernardinų ir Kotrynos bažnyčių skliautuose, Lietuvos miestuose, miesteliuose ir parkuose, Jungtinių Amerikos Valstijų padangėse, galerijų rūsiuose ir skersgatviuose…
Vilius Dinstmanas pripažįsta, kad yra tikras dėl to, kas yra užrašyta šiuose lapuose. Muzikos forma tekstai pasiekia Australijos, Europos ir Azijos platybes, kuriose nugludintais jūros akmenimis įkrenta ir pasilieka širdyje. Palieka pilnas Vilniaus miesto gatves, Sereikiškių parko krantinę, Sibiro pelkes, išblukusius veidus po storu ledu ir balto vilko pėdomis it broliu juodvarniu prabėga dešiniu Neries krantu: kviečia gal į pirmą, o gal į paskutinę vakarienę.
Mėnulio soduose nuo šiol šiek tiek šilčiau, kai traukinio sustoja bėgiai. Esu tikras, kad viskas praeis ir praeis netikėtai.

  • Rašykas – autorius, savo kūrinius skelbiantis literatūrinėje svetainėje rasyk.lt

POKALBIS SU AUTORIUMI: 23 klausimai poetui


Viliau, kaip nutiko, kad Tavo eilėraščiai 20 metų gulėjo stalčiuje ir staiga sulipo į knygą?… 

Jie ir būtų ten gulėję, jei ne Sandra Avižienytė. Tai nutiko karantino laikotarpiu, tad ir jos
poelgis buvo beprotiškas: ji atėjo tarsi žinodama konkretų stalčių, ir išsitraukė visus eilėraščius.
Jau susitaikiau…
Nemaniau, kad jie kam nors dar įdomūs ar reikalingi. Liepiau sudeginti, jeigu nepatiks.
Nedrįsau pats leisti. O ji išdrįso! Labiausiai vertinu S. Avižienytės poziciją dėl autorinių teisių – aš
jas jai perleidau, o ji vis tiek išleido viską tik su mano pavarde. Nemaniau, kad knyga kažkada
pasirodys, ypač taip greitai, bet viskas susiklostė, būtent, ne pagal mano manymą. 
 
 Kuo gyveni dabar? / Ką veiki šiuo metu?  


Na, mano veikla susijusi su įgytu išsilavinimu. 2008 m. baigiau technologijų ir
dailės bakalauro studijas VPU, o 2017 m. LEU – technologijų edukologijos magistro
studijas. Dirbu Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre metodininku, organizuoju
renginius Lietuvos mokiniams bei vedu būrelį, kuriame konstruojame įvairius
modelius. Kažkada, būdamas antrokas, pats lankiau šį būrelį ir tikrai negalvojau, kad taip viskas
apsisuks atgal. Poezijos šioje veikloje nedaug, nors medines detales reikia gludinti, šlifuoti…
Skirtumas toks – modelių brėžiniai jau sukurti ir nuspėjamas rezultatas. Su eilėraščiais kitaip. 
 
Kodėl pasirinkai pedagogo kelią? 


Tai nebuvo planuotas sprendimas. Tiesiog viskas taip susiklostė. Ko gero svarbiausia
buvo studijuoti tai, ką noriu, o apie tai, kad viskas siesis su pedagogika ypatingo dėmesio
nekreipiau. Tačiau nesigailiu. Dirbdamas su vaikais, įgijau vertingos patirties. Jie puikiai jaučia
nuotaikas. Pamenu, kaip antrokas paklausė: „Mokytojau, o jūs gyvenote tais laikais, kai buvo
nespalvoti televizoriai?“ Atsakiau: „Taip“. „Vadinasi, ir jūsų sapnai buvo nespalvoti, nepasisekė“.
Smagiai pasijuokiau. 
 
Vilius Dinstmanas. Jo  rašyk.lt  neradau… 

Vilius Dinstmanas, Vytauto Dranginio nuotr.

Rašiau prisidengęs slapyvardžiu „Archangelas“. Stebėjau tarsi viską iš šalies… daug
dalykų saugojau… 
Tik paskutiniu metu prie slapyvardžio „Archangelas“ yra prierašas – vardas ir pavardė.
Niekada nebuvo poreikio skelbtis. Kažkam patikdavo anonimiškumas, o kažkas pasirašydavo po
savo kūriniais tikruoju asmenvardžiu.. O kodėl „Archangelas“? Todėl, kad visas vasaras leisdavau
kaime, Archangelsko apskrityje. Tai, matyt, du dalykai susidėjo į viena: tuometis filosofinis
įvaizdis ir geografinė vietovė, su kuria siejo daug gerų prisiminimų. 
  
Koks rašytoja(s) labiausiai padarė įtaką tavo kūrybai?  
 
Yra toks rašytojas. Bet apie įtaką pasakoti reiktų truputį iš toliau. Pradėjau kurti dar
besimokydamas mokykloje. Iš pradžių rašiau dienoraštį, vėliau bandžiau rimuoti eiles. Ir visa tai
darydavau per pamokas. Tuo metu vienas iš populiariausių poezijos tinklalapių buvo <rašyk.lt>.
Užsiregistravau, įkėliau kelis eilėraščius. Bet sulaukiau ne pagyrų, o daug kritikos ir pastabų, ką
darau ne taip. Menki įvertinimai buvo. Tada ir atsirado šis žmogus. Pasiūlė surašyti savo mintis
tiesiog sakiniais ant lapo, o jis sukurs eilėraštį. Tai buvo pirmasis eilėraštis, gavęs geresnį
įvertinimą. Tas žmogus – Vandis Chamrovski. Man labai patiko jo poezija, todėl pradėjau
mėgdžioti jo stilių, kuris puikiai tiko ir mano mintims išsakyti. Vėliau kažkas mūsų kūrybą vadino
panašia, kažkas sakė, kad visai skirtingi turiniai, bet ritmai vienodi… Pamenu, pirmasis mano
kūrinys, patekęs tarp savaitės geriausiųjų „rašykuose“, buvo „Vilniaus valsas“, galutinai nulėmęs
tolimesnių eilėraščių stilių ir formą. 
Vandžio Chramrovskio(1964–2007) slapyvardis minėtoje internetinėje svatainėje –
Nevanduo. Čia jo kūrybos gerbėjų buvo bene daugiausia. Deja, ne vien tik gerbėjų! Vandis
gyveno Kaune, todėl nepriklausė vilniškių „frakcijai“, kuri dominavo šiame tinklalapyje. Gal dėl
to jis ne kartą buvo blokuojamas ir ištrinamas. 
 
Pabėgimas iš vasaros… taip vadinosi 2022-ųjų bardų festivalio vakaras, Anykščiuose,
pavadintas vieno tavo eilėraščių garbei. Ką reiškia muzika tavo gyvenime? 

 
Rimtai? Nežinojau. Iš lietuvių bardų žinau tik Vygantą Kazlauską. Juokauju sakydamas,
kad tik „žinau“. Ne kartą teko susitikti, bendrauti… Galų gale jis ne vieną mano tekstą apvilko
muzika. Be galo tuo džiaugiuosi. Tiesą pasakius, mano poezijai itin būdingas ritmikos
akcentavimas, todėl ją geriau klausyti dainuojamą, o ne skaityti. O iš esmės muzika visada darė
didelę įtaką gyvenime ir ko gero nėra tokio žanro, kurio nebūčiau klausęs skirtingais
laikotarpiais. 
 
Kaip susipažinote su Sandra Avižienyte? Ji juk gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose… 
 
Na, tai gali nuskambėti truputį keistai, bet gyvai susipažinome ligoninėje, kai atėjo
manęs aplankyti. Atmerkiau po narkozės akis, o ji sėdėjo prie lovos su puokšte narcizų rankose.
Žaibiškai toptelėjo mintis, kad miriau ir patekau… neaišku – kur, nes žinojau, jog ji gyvena
Čikagoje. Tą nubudimo akimirką visai buvo visai išdulkėję iš galvos, kad tą dieną mes planavome susitikti prie Vilnelės, jai besilankant Vilniuje. Visai buvau pamiršęs, jog kalbėjome telefonu, kai
mane jau vežė į ligoninę skubiai operacijai. 
Vėliau Sandra mane pakvietė kaip svečią dalyvauti „JAV lietuvių poezijos pavasaryje
2022“, Los Angeles, Kalifornijoje. Tai buvo pirmoji kelionė už Atlanto, todėl tokia jaudinanti.


Nemažai keliauji. Kokia buvo pati įsimintiausia vieta, kurią esi aplankęs?  
 
Įvairių gražių vietų teko aplankyti, tačiau pati neįprasčiausia ir įdomiausia viskuo buvo
Havajai. Atvažiuoji poilsiauti į pliažą, kurio vandens paviršiuje atsispindi šalia stūksantis
ugnikalnis, auga palmės nokinančios mangus, krabai su vėžliais žiūri į tave… Nieko neįprasto!
Pasistatai palapinę. Žvilgteri į šoną, o ten gaidys iš kuprinės traukia dešrą, višta su viščiukais
bėgioja stalo paviršiumi… Ir tuoj pat bandai suprasti, ar tu tikrai ne Lietuvoje ir ką jie čia
veikia (įtariu jie galvojo tą patį). Pasirodo – tai pirmos, ir dar laukinės šių paukščių rūšys.
Pasakysiu tik viena, laukinis gaidys nuo naminio praktiškai nesiskiria: penktą ryto prie pat
palapinės, per metrą nuo tavo galvos, labai gražiai gieda. Po smagiai išmiegotų naktų šioje
šaunioje draugijoje, teko garbė apvažiuoti visą Maui salą, pamatyti ugnikalnio papėdės smėlyje
esančias kapines su styrančiais pagaliukais, papuoštais gėlėmis. Pamatyti akinančiai žalias
džiungles su itin pavojingais stačiais šlaitais… Pamatyti daug žydrų bangų, lūžtančių į uolas ir
parnešančių į krantą koralų likučius. Gamtos magija! 
  
Apie ką rašo poetai? Ar egzistuoja mūza? 
 
Visi? Juokauju. Skirtingai. Vieni apie nesėkmes, kiti apie išgyvenimus, potyrius, aplinką,
skausmą, permainas, meilę, draugus, nuovargį… Manau, tiesiog savo būseną
užrašo ant besikeičiančios aplinkos sienos. Niekad žmogui nebūna vienodai blogai ar
jaudinančiai, kas kartą viskas iš naujo. Tai ir yra nuostabu! Tai ir yra variklis kuriančiam žmogui!
O kokios dar mūzos? Nesu apie tokias girdėjęs. Vieniems meilė yra artimas žmogus, kitiems –
duonos kepalas, o dar kažkam – kaime rūdijantis dalgis griūvančio medinio namo
palėpėje. Kartais man tekdavo pačiam susikurti skausmingą būseną, pasineriant į kurią nors
temą, tuo metu dominančią mane. Taip gimė kūrinys apie Kalėdas švenčiantį Nagasakio miestą
po atominės bombos sprogimo. Ar apie tai, kai, eidamas per ežerą, pamatai po skaidriu ledu
gulintį tėvo kūną, kuris išėjo parnešti žuvies visai šeimai. Vienos istorijos nugirstos, kitos paties
susigalvotos. Apie visa tai ir rašo poezijos kūrėjai. 
 
Kas pasako daugiau apie autorių – jo pirmas ar paskutinis eilėraštis? 
  
Mano pirmasis eilėraštis buvo ne tas, kurį užrašiau ranka į sąsiuvinį, o tas kurį prisimenu
atmintinai  ir nuo kurio prasidėjo savitas rašymo stilius. Tai buvo „Vilniaus valsas“. Visi jame
esantys įvaizdžiai yra tarsi žmogaus per metus atkurti prisiminimai,  vaikštant tomis pačiomis
gatvėmis, pro tuos pačius praeivius ir žiūrint į tas pačias vitrinas ir galerijas. Bet ar tai pasako
kažką apie autorių? Žinoma, kažkiek atskleidžia jo pasaulėžiūra, nepaisant, kad kai kurių
eilėraščių turinys yra tiesiog fantazijos sukurtas. Dalykų, kurių nėra! Tai tinka visiems
eilėraščiams, nepriklausomai nuo sukūrimo sekos. 
  

Ar dažnai dalyvaujate / skaitote poezijos renginiuose? 
 
Ne. Anksčiau dalyvavau ir jaunųjų poetų skaitymuose, ir žurnalo „Naujosios Romuvos“
renginiuose, į kuriuos maloniai kviesdavo a. a. Andrius Konickis. Kadangi niekada
neužsibrėždavau tikslo, kad kitą mėnesį turiu parašyti kokius tris eilėraščius, tai produktyvumas
buvo žemas, o visiems susitikimams su klausytojais reikia kažko naujo. Vėliau net vengdavau
viešų renginių, skaitymų. Tačiau visai neseniai viskas stebuklingai pakrypo, nes buvau pakviestas
į  „JAV lietuvių poezijos pavasarį 2022“ Los Andžele ir Letuvių rašytojų draugijos JAV 90-metį
Čikagoje. Tai buvo gera patirtis. 
  
Antakalnis, Žirmūnai, Sereikiškių parkas, Gariūnai, Belmontas, Aušros vartai, Neris, Vilnelė…
tai – pagrindinė tavo eilėraščių žaidimų aikštelė. 

 
Visą savo gyvenimą gyvenu Vilniuje. Atsikraustėme čia, kai mano buvo vieneri. Todėl
Žirmūnai yra mylimiausias rajonas, turintis daug žalumos ir beveik nuosavą upę. Vaikštau
pėsčiomis, nevairuoju. Pamenu, kai čia pat pro mano namą gatve riedėjo tankai. Daug simbolių
liko čia. Daug išvaikščiotų kiemų ir laiptų. O mokyklos laikais jau eidavome pėsčiomis į miesto
centrą, būtent, per Sereikiškių parką link Senamiesčio ar Užupio. Ir viskas ištisai virė, ir kartojosi
tokio maršruto algoritmu. Mano Vilnius buvo toks, panašus ir pasiliko. Niekada nekeisčiau į kitą
miestą. Didžiuojuosi, kad esu sostinės gyventojas: mano dvasia gyvena miesto skveruose.
 
 
Eilėraščiuose gyvena gilios temos: kalėjimas, prostitucija, karas, savižudybė, kraujas,
ligoninės, bažnyčios, archangelai, pornografija, teatras… 
 
Toks tas gyvenimas!.. Ne visi rašo apie meilę. Tačiau aš rašau su meile! Mes gyvename
apsupti tų išvardytų dalykų ir labai dažnai vengiame apie juos kalbėti kasdienybėje. Kievienas
žmogus susikuria savo realybę ir sau saugią aplinką, kurią puoselėja, pamiršdamas visa kita. Tai,
ką matau išėjęs ir ką jaučiu būdamas kitų apsupty, palieku popieriuje, perleidęs per savo
pasaulėjautos prizmę. 
Baisiausia, kad šitie įvaizdžiai išliko ir dabartiniame amžiuje,  ne tik paauglystės
prisiminimuose kaip pas visus kitus. Juokauju! Iš dalies! Daugelis paminėtų temų – tamsios ir
niūrios. Bet ko gero – ne vienas esame tai vienaip ar kitaip išjautę. Sakykime, prostituciją galima
įvardinti kaip netikrą meilę, o teatrą – kaip netikrą gyvenimą. Todėl ir vartodavau tokius žodžius.
Gal dabar jų įvaizdžiai labiau pasikeitę, ne tokie aštrūs, bet kokiu atveju jų neišbrauksi iš
gyvenimo. 
 
Visgi, tavo poezijoje yra ir tautosakinių (ar tautologinių?) įvaizdžių – „Jūrate, aš grįžau“. 

 
Dėkui, kad pastebėjote. Tikrai yra. Lietuvių tautosaka – neatskiriama mano kūrybos
dalis. Pati mėgstamiausia lietuvių tautosakos būtybė yra laumė. Gal todėl, kad laumės ypač
grėsmingos vyrams? Apskritai man labai gražus jų įvaizdis. Atrodo, jos savyje talpina viską,
praeidamos tokį transformacijos kelią nuo skirtingų raguotų gyvūnų iki raganų, miškų ar upių
globėjų. Laumės „dalyvavo“ net keliuose mano eilėraščiuose. Dažnai tautosaka yra magija,
gamtą mylintis žmogus negali jos nemėgti. 
 
Kaip apibūdintum savo kartą? Ar ji skaito, domisi, supranta poeziją? 
 
Labai sudėtinga į tai atsakyti visos kartos kontekste. Visgi, manau, kad tai knygų
skaitymo kultūros bruožas šeimoje. Vieni skaito daug, kiti visai ne. Nors paauglystėje nemažai
mano bendraamžių skaitė pasakiškų nuotykių autorius ar rimtesnę prozą, tai buvo tarsi bilietas į
kino teatrą, kur daug dalykų susikuri fantazuodamas. Vyresni žmonės tai vertina dar labiau. O
poezija ne dažnam skaitytojui patinka. Daugelis apskritai to nepriima rimtai. 
 
Tavo poetinė kalba unikali ir turtinga. Kokių žodžių dar nėra pasitaikę eilėraštyje? 
 
Kai mokiausiu magistratūroje teko sudaryti technologijų programos elektronikos
krypties terminų žodynėlį. Nežinau, ar bent vienas terminas buvo mano eilėraščiuose (pvz.,
agregatas, apvija, aušintuvas, bangolaidis, bionika, cokolis). 
 
Jei eilėraštis išverčiamas į kitą kalbą, ar jis tampa geresnis ar blogesnis? 
 
Ko gero šį klausimą adresuočiau vertėjui. Mano parašytas eilėraštis negali tapti geresnis
ar prastesnis po vertimo, nes apie tai žinos tik vertėjas. Asmeniškai man – niekas nuo to
nepasikeis. 
 
Brangiausi žmonės tavo gyvenime. Papasakok. 
 
Dažnai vertiname žmogų už jo pastovumą ir tarpusavio ryšį. Kad ir kas benutiktų ar koks
bebūtum, mama visada priims, koks esi. Daug gyvenime sutikta žmonių, kurių vieni  buvo šalia
tik epizodiškai, o su kai kuriais bendraujame ir dešimtmetį, ir jie yra brangūs. Ir tu kažkieno
gyvenime esi tik svečias, praeivis ar nuomininkas. Dažnai ir dingdavau nieko nepranešęs, o po
metų ar kelerių pasirodydavau tarsi nieko nebūtų pasikeitę. Todėl daugeliui ir buvo su manimi
sunku išbūti. Bet džiaugiuosi, kad yra toks žmogus, vardu Rūta. Jos daug gyvena mano kūryboje.
Bet svarbiausia gyvenime… Kasdien dėkoju likimui, kad ji prieš daug metų priėjo prie manęs pati
ir paklausė: „Tai draugausim – ar rimtai draugausim?“  
 
Kaip leidi laisvalaikį? 
 
Vienas iš dažniausių laisvalaikio leidimo būdų yra žvejyba. Pamenu dar Archangelsko apskrityje,
Ustjansko rajone, ant kranto upės Ustja mama išmokė žvejoti. Man buvo šešeri metukai. Net nušuoliavus daugiau nei trisdešimčiai metų, tai liko mano mėgstamiausias užsiėmimas. Gamta
niekada nenuvilia!  
 
Ar galima tavo poeziją išversti į gestų kalbą? 


Pasirodo, galima. Per LRT vykusį koncertą, Vygantas Kazlauskas atliko kelias dainas, o
žydrųjų ekranų kampe kuo puikiausiai vertėjavo vertėjas. Tik man pačiam įdomu, apie ką jis
galvojo… 
 
Kuris eilėraštis  yra geriausias  – parašytas ar dar neparašytas? 


Žinodamas, kokios būsenos juos rašau ir kaip išgyvenu tą procesą, kartais pagalvoju –
„Geriau nereikia!“ Toks eilėraštis gražiai skamba neparašytas? Žinoma, parašyti eilėraščiai
vertingesni už tik galvoje suposmuotuosius. Kadangi jie parašyti, todėl ir bendraujame dabar.
Nebežinau, nebeprisimenu nė vieno neparašyto eilėraščio. 
 
Kas turėtų dominuoti eilėraštyje: klausimas ar atsakymas? 


Ar tai būtų tiesiog filosofuojantis žmogus, ar atstumtas meilės paauglys – visada jis sau
užduoda daug klausimų. To, ko jam mažiausiai reikia, ir ne vieną, o kuo daugiau jų. Aš už tai, kad
poezijoje kiekvienas atrastų ieškomą atsakymą į problemą, rastų atjautą, palaikymą… Suprastų,
kad ir autorius buvo atsidūręs skaitytojui pažįstamoje būsenoje. Žinoma, poezija yra skirtinga,
bet tokia jos misija man yra svarbiausia. 
 
Ko palinkėtum visiems rašantiesiems? 

 
Rašyti tik tada, kada tikrai to reikia.

Poklabio autorė: Sandra Avižienytė

Sandra Avižienytė (asm. arch. nuotr.)

Metastazės
Archangelas: esu tikras
23
Esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai
per darželio kalėdinius vakarus žiūrint pro langą

per pirmąsias didžiąsias raides mažomis padarytas
pirmą kartą numynus kieme dviratuko pedalą
iškarpytas snaiges pasibaigus saulėtekio pūgai
kai norėtum pabėgti o taip nepritrūksta kantrybės
nuo vienintelės meilės kuri per šalčius nepražuvo
ir kariuomenės batuose mato subrendusį vyrą
per gimimo dienas ir darbe prisigėrusių balių
darbo biržoje pildant bedarbių sukurtą anketą
kai prie lovos nusisegi diržą ir laikrodį seną
esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai
ir praeis visas pyktis skeveldromis liečiantis kaktą
per paviršių vandens ant žvynais išsibarsčiusio žvyro
nuo švininio kareivio vėluojančio dvidešimt metų
aktų salės centre nuo audringų beprasmių plojimų
per kirpyklų stalus ir ligoninių čerpinius stogus
metalines konstrukcijas liečiančias atvirą dangų
nuo sunkaus pasilikusio plaučiuose vasaros svorio
širdyje lieka smėlis ir kraujas negrįžtamai senka
o šermukšnio žiedai dengia mano nutilusį kiemą
ir mergaitė suradusi meilę neranda sau vietos
porą kriaušių molinis ąsotis ir gėlės ant sienos
esu tikras kad viskas praeis ir praeis netikėtai

Kitos naujienos

Namo viduje Alytaus rajone iš antro aukšto šeštadienį nukrito mažametis, apie 22 val. 30 min. Alytaus r. ...

Šį savaitgalį Alytaus kultūros centre vyks neeilinis renginys – Eurochestries Baltijos jaunimo orkestrų f...

Ar vaikams svarbūs mitybos klausimai? Su kokiomis problemomis, įpročiais, mitais gyvena vaikai ir...

Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka jaunimui dovanos neišdildomų kultūrinių įspūdžių ir pat...