Klausyti gyvai

24:00 - 08:00

Nakties garso takelis

Inesa Pilvelytė: „Manau, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, ypač aktoriaus gyvenime“

„Manau, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, ypač aktoriaus gyvenime. Jei nori laisvės – į teatrą neik ir pasirink kitą profesiją“, – interviu metu sakys Alytaus miesto teatro direktorė, aktorė ir režisierė Inesa Pilvelytė. Ji pridurs, kad aktoriai pavargsta nuo sceninių įvaizdžių, todėl gyvenimą norisi gyventi, o ne vaidinti. Taip pat pasidalins, ką mano apie kenčiančio menininko stereotipą ir kodėl aktoriams kartais sudėtinga „išeiti“ iš vaidmens.

– Ar sutinkate su teiginiu, kad kūrybiškam žmogui reikia daugiau laisvės?

Manau, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, ypač aktoriaus gyvenime. Jei nori laisvės į teatrą neik ir pasirink kitą profesiją. Teatras yra kolektyvinis darbas ir didelę įtaką daro aplinkiniai. Režisierius, nors ir siekia kūrybiškai tave išlaisvinti, tačiau tuo pat metu ir riboja savo sprendimais. Laisvė kiekvienam yra individualus dalykas, kurį susikuriame patys savo galvoje.

Laisviausi mes buvome tada, kai buvome vaikai, nes vėliau atsiranda įsipareigojimai, bet ar tai blogai? Nežinau. Man atrodo, kad gyvenime būsi laisvas tiek, kiek pats tos laisvės susikursi.

– Žmonės aktorius dažnai laiko tais, kurie nuolatos gali būti su kaukėmis ir niekas to nepastebės. Ar sutinkate, kad Jums lengviau jas dėvėti?

Aktoriams kaip tik sudėtingiau jas dėvėti, nes mūsų veidai yra labai atviri, juose daug greičiau ir daug ryškiau atsispindi bet kuri emocija. Žinoma, jeigu būtų didelis poreikis, tu gali kažką suvaidinti ir uždaręs teatro duris, tačiau įprastai mes to nedarome. Mes pavargstame nuo sceninių įvaizdžių, tad gyvenimą norisi gyventi, o ne vaidinti.

– Dažnai menininkai sako, jog jie savęs ieško visą gyvenimą, o kaip Jūs? Ar jaučiate save suradusi?

– Esu sutikusi žmonių, kurie turi kitas profesijas, bet ieško savęs visą gyvenimą. Kartais gyvenime ateina momentas, kai žmogus pavargsta nuo atsakomybių, rutinos ir bėga kažkur, kur jam patogiau, kur jaučiasi laisvesnis. Tik menininkai galbūt nebijodami ištiksiančių sunkumų drąsiau leidžiasi į šią savęs ieškojimo kelionę. Jokiu būdu nesivaikau kenčiančio menininko paveikslo, bet likimas ne be reikalo siunčia žmogui išbandymus. Labai dažnai po sunkių išbandymų kartais įvyksta atsivėrimai ir tik patyręs dideles kančias tu sukuri kažką naujo.

Ne be reikalo Dievas davė moterims galimybę tapti mamomis. Mes savo įsčiose nešiojame kūdikį, vėliau per kančias jį pagimdome ir į mūsų gyvenimus atkeliauja stebuklas. Taip pačiai ir kūrybiniame gyvenime – kančios virsta gražiais meno kūriniais.

Ar esu save atradusi? Nemanau. Visada atrodo, kad galiu padaryti daug daugiau ar geriau. Džiaugiuosi, kad esu teatre, nes žinau, kad čia ir turėčiau būti. Teatras – ne kino filmas, kur nusifilmavai ir savo klaidų nepataisysi, čia mes galime mokytis iš klaidų ir kitame spektaklyje jų išvengti.

– Alberas Kamiu (Albertas Camus) rašė: „Mums stinga laiko būti savimi, mums jo užtenka tik būti laimingiems.“ Ar yra ilgalaikė laimė, ar tik trumpos laimės akimirkos?

– Labai lengvas klausimas, nes aš tiksliai žinau, kada buvau laimingiausia. Žinoma, yra ir trumpalaikės laimės akimirkos, kai apsigini magistrinį darbą, kai puikiai suvaidini spektaklį, tačiau yra ilgalaikė laimė, kurios net pamatuoti neįmanoma. Aš buvau laimingiausia tada, kai mano vaikai buvo maži. Pirmieji vaiko gyvenimo metai, kai atrodo kvėpuoji tik vaikelio verksmu, alkiu, šypsena, pirmu žodžiu, pirmu žingsiu, pirmu dantuko dygimu, o didesnių problemų ar rūpesčių tiesiog nėra.

– O ką Jums reiškia stovėti ant teatro scenos? Ką pats žodis „teatras“ reiškia?

– Dabar vaidinu vis rečiau, nes suprantu, kad fiziškai suspėti nebegaliu. Tačiau savaitė prieš kiekvieną spektaklį jaučiu didelį nerimą. Ir visai nesvarbu, kiek metų esi scenoje, tačiau kiekvienas išėjimas į ją kelia jaudulį. Žinoma, vėliau, kai atsitraukia scenos užsklanda, tas jaudulys virsta į energiją, kurią atiduodi žiūrovams. Teatras – emocija. Apskritai, menas – potyris, juk teatras neparduoda konkretaus daikto, jis parduoda emociją. Dažnai teatrą sulyginu su žmogumi: aministracija ir vadyba – tai smegenys, techninis skyrius – tai kūnas, o trupė – tai širdis, teatro siela.

– Menininkai daug gilinasi į vidinį „aš“, o kaip su tuo vidiniu „aš“ tvarkotės, kai būna sunku, kai ištinka gyvenimo krizė?

Gyvenime yra buvę visko, todėl ir būdų yra buvę įvairių. Prieš dvejus metus netekau savo mamytės, todėl dabar kalbuosi su ja. Anksčiau taip pat kalbėdavausi, bet dabar – lengviau, nes mums nereikia fiziškai susitikti. Ji yra didžiausias mano angelas sargas, kuris ne tik mane saugo, bet ir išklauso.

– Aktoriai nuolatos gyvena svetimus gyvenimus, kalba svetimu balsu. Kaip nepasimesti tarp tikrosios savo asmenybės ir sukurtos vaidinant?

–  Sudėtingiausia vaidinti istorines asmenybes, ypač jeigu yra išlikę jų portretai, apie jas yra sukurti filmai, nes žiūrovai lygina, ar esi panašus vizualiai, ar atitinkti jų išankstinį stereotipą. Aktorius, ruošdamasis kiekvienam vaidmeniui, skaito ir analizuoja labai daug medžiagos. Vėliau tą informaciją tarsi per save perfiltruoja ir pritaiko savo fizionomijai. Regis, Jonas Vaitkus yra pasakęs: „Režisierius yra tarsi Dievas, kuris kiekviename spektaklyje sukuria pasaulį ir žmones iš naujo“, o aš aktorius sulyginu su mediumais, nes tu turi atsiverti, atidaryti visas čakras ir per save perleisti labai daug skirtingos energetikos, skirtingų  charakterių, kartais tokių priešingų tavo prigimčiai.

Jeigu turi lengvą personažą – iš vaidmens išeini lengvai, tačiau jei sudėtingą… Tuomet aplanko tuštuma, o kartais net ir fizinis skausmas. Kai ruošiausi spektakliui „Coco paslaptis“, buvo labai įtemptas laikotarpis. Einu pro veidrodį, žvilgteliu į jį ir matau nebe save, o ją, Coco. Tikrai, mačiau ne save, tai ji ten buvo.

– Jūsų vaikai buvo tie, kurie augo teatro užkulisiuose?

– Taip, ypač vyresnėliai. Jie buvo pirmieji, kurie pamatydavo spektaklius dar prieš jų premjeras. Kartais repeticijų metu užmigdavo, o kartais pakritikuodavo mamos vaidmenis. Dabar jie dažniau teigiamai prisimena spektaklius, kuriuos matė, kai buvo vaikai ar paaugliai. Džiugina širdį, kai jie dalijasi prisiminimais ir tomis emocijomis, kurias jautė stebėdami mane scenoje, kai patys buvo dar maži. Iki šiol mes daug diskutuojame apie teatrą, analizuojame spektaklius.

– Ar teatras gali padaryti ilgalaikį poveikį ir pakeisti tikrovę?

– Kultūros paskirtis daryti poveikį žmonėms. Kartais žiūrovui atrodo, kad aktorius, kuris yra scenoje, pats išgyveno tai, apie ką kalba personažas. Tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems matyti spektakliai padarė poveikį. Mes savo teatro trupėje turime aktorę, kuri pamatė spektaklį, kuriame vaidinau, ir nusprendė tapti aktore, o dabar kartu dirbame. Tokios istorijos įprasmina profesiją ir įkvepia nesustoti kurti.

  Kaip laikui bėgant keitėsi Jūsų požiūris į teatrą? Ką manote apie dabartinę Lietuvos teatro situaciją ir koks yra lietuviškasis teatras pasaulio kontekste?

– Požiūris į gyvenimą, kai esame skirtingame amžiaus tarpsnyje, kinta su didėjančiomis atsakomybėmis, taip pačiai ir požiūris į teatrą kinta. Esu Alytaus miesto teatro direktorė, todėl dabar požiūris į jį yra su didesniu atsakomybės jausmu. Norisi atverti jo duris ir prisitraukti kuo daugiau įvairesnių ir talentingų menininkų.

Lietuvoje turime didžiųjų teatro korifėjų, kuriais gėrimės ne tik mes, bet ir užsienio šalių teatralai. Lietuvos vardas yra gerbiamas tarp jų, todėl ir mano misija yra, kad Alytaus teatras, kaip įmanoma labiau, išlaikytų tą kartelę, pristatydamas savo kūrybą Lietuvos ar užsienio teatrų festivaliuose.

– Ar žvelgdama į teatrą iš šono, galite teigti, jog šiandien teatras – režisieriaus teatras? Ar nėra taip, kad turima idėja įgyvendinama daugiau ne režisūra, o išnaudojant stiprią scenografiją?

– Priemonės, kurias pasirenka režisierius, yra kiekvieno kūrėjo individualus priėjimas prie spektaklio traktuotės ir prie žiūrovo, tai – jo matymas. Aktorius yra tas, kuris gali perduoti emociją ir be pompastiškos scenografijos. Manau, kad kiekvienas režisūrinis sprendimas teatre yra galimas, jei tik bus paveikus. Teatras – gyvas organizmas, todėl tobulėjant pasauliui, tobulėja ir teatras. Technologijos, kurios vis dažniau pradedamos naudoti scenoje, padeda labiau ne tik įtraukti žiūrovą, bet ir suteikti jam emociją, dėl kurios jis atėjo. Pamenu, turėjome teatro buhalterę, kuri visada dirbdavo su senaisiais mediniais skaitliukais ir nenorėjo išmokti dirbti kompiuteriu. Galiausiai, kai jos buvo paprašyta kompiuterizuoti darbą – ji atsistatydino.

– Sugrįžkime į praeitį, kodėl pasirinkote aktorės kelią ir kokios patirtys formavo Jus kaip menininkę?

– Iš pradžių aš svajojau apie režisierės profesiją. Asmeninis gyvenimas taip susiklostė, kad turėjau sustabdyti savo sumanymus, tačiau vėliau Alytuje kūrėsi teatras ir tuo metu reikėjo aktorių, todėl ėmiau darbuotis čia ir stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti aktorinio meistriškumo. Tačiau tas begalinis noras režisuoti niekur nedingo ir vis išlįsdavo įvairiomis formomis.

Režisieriaus darbas labai įdomus, bet ir labai sudėtingas. Aš aktoriams vis kartoju, kad būtų gerai, kad jie bent kartą gyvenime pajustų, ką reiškia sėdėti režisieriaus kėdėje. Tada tu pradedi labiau vertinti šią profesiją, nes kai režisuoji spektaklį, tu gyveni tik juo ir praktiškai niekas kitas tau neegzistuoja. Šiame darbe yra žvėriškai daug ieškojimų, žvėriškai daug kylančių klausimų, į kuriuos tikrai ne visada surandi teisingą atsakymą, ne visada sukuri tobulą pasaulį ar bent jo atspindį. Tai sudėtinga profesija, ko gero, viena sudėtingiausių teatre, bet labai žavinti.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Jūsų kurso vadovė buvo Dalia Kimantaitė, o kuratorė Dalia Tamulevičiūtė. Ar vis dar jaučiate pastarosios įtaką?

Kai kuriuos jos įpročius ar net charakterį prisimenu ir aš, ir kolegos. Dažnai nostalgiškai prisimename studijų laikus, nes Dalios sielos nejausti neįmanoma, tai išlieka ilgam…

– Ką norėtumėte palinkėti kolegoms Tarptautinės teatro dienos proga?

– Mums visiems teatras nėra tik darbas, tai didelė mūsų gyvenimo dalis. Norėčiau visiems palinkėti kuo įvairesnių potyrių gyvenime. Tiek šviesių, tiek neramių išgyvenimų, nes vėliau mes iš tų patirčių paletės sukuriame stebuklus.

Kitos naujienos

Kokie pagrindiniai iššūkiai buvo šią kadenciją Europos Parlamente, Europos saugumas, karas Ukrain...

Su Alytaus Sakalėlio pradinės mokyklos 2C klasės moksleiviais susitinkame radijo stotyje FM99. Va...

Alytuje gyvenantys vaikų tėvai ir toliau ieško būdų, kaip išlaikyti savo vaikus darželiuose. Nors...

Alytaus policijos pareigūnai atlieka tyrimą dėl galimo moters išžaginimo Alytuje. Kaip pranešė Alytaus ap...