Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Rss 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Alytaus kultūros centre balandžio 16 d. atidaroma paroda „Verutė“ kviečia iš naujo atrasti tai, kas dažnai lieka pamiršta – rankų darbo tekstilę ir jos vertę šiandienos pasaulyje. Apie šį išskirtinį projektą FM99 studijoje pasakojo Alytaus kultūros centro renginių koordinatorė Rytenė Morkūnaitė ir parodos autorė, menininkė Inga Skripka. Jų pasakojimas atskleidžia ne tik kūrybinę idėją, bet ir jautrią istoriją apie nykstantį audimo amatą bei žmones, kurie jį vis dar saugo.
Parodos centre – 91-erių audėja Veronika Venckienė, švelniai vadinama Verute. Ji gyvena Prienų rajone, Užuguosčio kaime, ir iki šiol audžia senosiomis staklėmis. Nors dukra gyvena Kaune ir norėtų, kad mama persikeltų arčiau, Verutė lieka ten, kur jos gyvenimas – prie staklių. Audimas jai nėra tik užsiėmimas – tai viso gyvenimo dalis.
Atvykus į jos namus, pasijunti tarsi sugrįžęs į kitą laiką – aplinka beveik nepakitusi, o tradicija čia vis dar gyva. Net ir sudėtingomis sąlygomis Verutė randa būdų tęsti darbą: kai neužtenka dviejų rankų, ji susikuria paprastus pagalbinius įrankius. Tai liudija ne tik meistriškumą, bet ir nepaprastą atkaklumą.
Šis amatas anksčiau buvo bendruomeninis – audžiant reikėdavo kelių žmonių. Šiandien Verutė audžia viena, pasirinkdama paprastesnį keturnytinį raštą, leidžiantį dirbti savarankiškai. Audiniuose atsispindi ir laikmečio pokyčiai – vietoje anksčiau naudotų fabrikinio „šilko“ siūlų dabar naudojamos perdirbtos medžiagos, dažnai išardyti megztiniai, kuriuos parveža dukra.
Menininkė Inga Skripka Verutę atrado keliaudama po Lietuvą ir ieškodama dar audžiančių žmonių. Šis susitikimas tapo svarbia projekto dalimi. Parodžiusi savo darbus, sukurtus iš senųjų Dzūkijos divonų, ji sulaukė netikėto pasiūlymo – kurti kartu. Taip gimė bendras kūrybinis procesas, kuriame tradicija susilieja su šiuolaikišku požiūriu.
Parodoje eksponuojami ne tik audiniai, bet ir iš jų sukurti drabužiai. Vis dėlto pati autorė pabrėžia, kad svarbiausia – išsaugoti tekstilę kaip paveldą. Tai nėra tik estetinis objektas, o mūsų istorijos dalis, kurią lengva prarasti.
Šiandien, kai vartojimas skatina nuolat rinktis nauja, senieji audiniai dažnai lieka pamiršti. Tačiau, pasak kūrėjos, vis daugiau žmonių pradeda atsigręžti į savo šaknis, o rankų darbas ir paveldas išgyvena savotišką atgimimą. Vis dėlto laikas spaudžia – audėjų lieka vis mažiau, o kartu nyksta ir unikalūs raštai, kuriuose slypi mūsų kultūrinė tapatybė. „Didžiausia vertė yra ne pats audimas, o raštas – jis pasakoja, kas mes esame“, – pabrėžia I. Skripka.
Paroda „Verutė“ – tai ne tik meninis projektas, bet ir kvietimas sustoti bei permąstyti savo santykį su paveldu. Ji primena, kad tikroji vertė slypi ne naujume, o gebėjime išsaugoti tai, kas perduota iš kartos į kartą. Kol dar yra tokių žmonių kaip Verutė, turime galimybę ne tik pažinti šį amatą, bet ir išsaugoti jo prasmę ateities kartoms.
Kaip pasakojo R. Morkūnaitė, „Divonų sakmės“ – projektas, kviečiantis naujai pažvelgti į Dzūkijos tekstilės paveldą, sujungiant tradicijas ir šiuolaikinę kūrybą. Esame kviečiami ne tik į parodos atidarymą ir susitikimą su autore, bet ir į dar vieną projekto veiklą – balandžio 15 d. 18 val. kino teatre „Dainava“ edukacinio-dokumentinio filmo „Še tau, boba, ir Devincinis!“ pristatymą – filmo peržiūrą ir pokalbį su režisiere Egle Kašėtiene apie Devintinių tradiciją ir altorėlių „rėdzymą“. Filmo peržiūra nemokama, vyks kino teatre „Dainava“, vietų skaičius labai ribotas, būtina registracija https://forms.gle/BPisg3imiEe7ofHZ6.
O balandžio 22 d. 18 val. Alytaus kultūros centro parodų salėje galėsime dalyvauti paskaitoje: tarp materijos ir ateities. Ši paskaita – dialogas tarp mados ir paveldo, tradicijų ir inovacijų. Registracija į paskaitą: https://forms.gle/p12QQnNx6hkaYjBE6. Kūrėjos Inga Skripkaitė ir Odeta Jacė dalinsis savo patirtimis bei įžvalgomis apie tai, kaip ateities mada gali jautriai sujungti trapų kultūrinį paveldą su šiuolaikinėmis technologijomis.
